Atnaujintas 2004 m. kovo 5 d.
Nr.19
(1222)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Knyga apie Debeikių bažnyčią

Raimondas GUOBIS

Debeikiečiai, susirinkę į devynerius metus gyvuojančios kraštiečių bendrijos susirinkimą, susipažino su pristatyta serijos „Spingsulės“ knygynėlis“ 17-oji knyga - kun. Kazimiero Mikelinsko „Debeikių bažnyčios istorija“. Leidinys skirtas dabartinės Debeikių Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios 90-metų jubiliejui, nors parašytas 1947 metais ir yra įdomus istorinis šaltinis.

Knygos autorius buvo vienas populiariausių Debeikių parapijos kunigų. Gimęs 1889 m. lapkričio 8 d. Pasvalio parapijos Stačiūnų kaime, baigęs kunigų seminariją Kaune, kunigu įšventintas 1914 metais, 1920-1946 metais buvo Debeikių klebonu. Tvirto charakterio, - ką pasakydavo, tą padarydavo, vyriškas, - prasikaltusiems ir į sprandą stuktelėdavo. Pavyzdingai tvarkė klebonijos ūkį, kur ūkvedžiu buvo jo dėdė Jonas Mikelinskas, šalia įvairių pažangių dalykų, išmokęs debeikiečius gaminti gerą pasvalietišką alų. Mėgo ir suprato muziką, ateidavo į choro repeticijas ir du sykius per metus surengdavo choristams pokylius - per šv.Kazimierą ir Šv.Ceciliją. Su parapijiečiais sugyveno neblogai, bet būdavo ir nepatenkintų.

Bene tris sykius buvo bolševikų areštuotas. Gyvendamas Zarasuose, 1919 metais suimtas kaip įkaitas, beveik metus vargo sunkiuosiuose darbuose Smolenske. 1940 metais Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, buvo įkalintas Utenos kalėjime, o 1946-aisiais nuteistas dešimt metų lagerio. Už tai, kad buvo parašęs Utenos kalėjimo prisiminimus, kad pokalbiuose reiškęs nepasitenkinimą naujos valdžios žemės reforma, sunkiomis prievolėmis, sakęs, kad sovietų valdžia reikalauja daug, o duoda mažai. Kalbėjęs, kad „karas tarp Sovietų Sąjungos ir Anglijos bei Amerikos neišvengiamas ir komunizmas bus sunaikintas…“.

Kunigas devynerius metus praleido Mordovijos lageriuose. Sugrįžęs jautėsi neblogai. 1955 metais vyskupui Kazimierui Paltarokui, susirūpinusiam pasiųsti į pagalbą vikarą, rašė, kad dar pats visur suspėja, o ir parapija sumenkusi: iš buvusių 3860 parapijiečių telikę 2800, taip pat nebereikia dėstyti tikybos mokyklose, dirbti su organizacijomis. Darbų, palyginti su prieškariu, likę apie 20 procentų.

Debeikiečiai kun. K.Mikelinską mylėjo, nes po metų, 1956-ųjų pavasarį, jį paskyrus į Alantą, atsisveikindami parapijiečiai net ašaras braukė ir prašė vėl sugrįžti. Debeikiečiai net du sykius rašė laiškus vyskupui K.Paltarokui, prašydami „paklausyti jų širdžių balso“ ir grąžinti į parapiją „numylėtąjį sielų ganytoją K.Mikelinską“. Taip pat kreipėsi ir į Religinių kultų reikalų įgaliotinį Pušinį: …„Kun. Mikelinskas pas mus turėjo labai didelį autoritetą ir pasitikėjimą, ir jo paskyrimas mūsų klebonu pakeltų mūsų nuotaiką ir padvigubintų mūsų darbštumą“.

Ir pats kun. K.Mikelinskas, nors anksčiau norėjęs pasilikti Alantoje, panoro sugrįžti į Debeikius ir praleisti ten likusį gyvenimą. Deja, to gyvenimo tebuvo likę vos keli mėnesiai. Eidamas į bažnyčią apledėjusiu taku parkrito, susitrenkė ir 1957 m. gruodžio 30 d. mirė. Kaip prašė, buvo palaidotas Debeikiuose, šventoriuje, senosios bažnyčios didžiojo altoriaus vietoje, po Švč.Dievo motinos statula.

Kunigaudamas Debeikiuose K.Mikelinskas rūpinosi naujai pastatytos bažnyčios įrengimu: pastatyti Bruno Goebelio 22 balsų pneumatiniai vargonai, nupirktos kryžiaus kelio stotys, padirbtos šešios klausyklos, nupirkti varpai, išdekoruotas bažnyčios vidus ir kt. Didelis kunigo darbas - su istoriko kruopštumu, nuosekliai, be tuščių žodžių, parašyta parapijos istorija. Ėmėsi šio darbo vyskupo K.Paltaroko paskatintas, mat ganytojas taip pat domėjęsis istorija, 1936 metais išleidęs knygelę „Panevėžio bažnyčios“, manė surinkti visų vyskupijos bažnyčių istorijos duomenis. Suprasdamas, kad vienas to padaryti nepajėgs. 1940 m. vasario 26 d. laišku įpareigojo šiam darbui klebonus. Nurodė darbo planą, pateikė aštuonių punktų klausimyną. Kun. K.Mikelinskas šio darbo rimtai ėmėsi: matyt, po karo Bažnyčios archyvas dar buvo turtingas. Dabar dalis anuomet istoriją rašant naudotų dokumentų yra pražuvę. Istoriją autorius kelis sykius perrašė, yra išlikę keli 1945-1946 metų dailiu raštu surašyti egzemplioriai, kurių vienas ir buvo panaudotas išleidžiant šią knygelę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija