Visuomenės degradavimo pasekmės
Petras KATINAS
Premjeras ir valdančiosios partijos lyderis Algirdas
Mykolas Brazauskas, per kelis prezidentinio skandalo mėnesius ne
kartą daręs pačias įvairiausias, neaiškias užuominas, jog nieko
ypatingo nevyksta, atseit, Vyriausybė dirba, gerovė kyla, Europa
katutėmis ploja paskelbė oficialų pareiškimą dėl padėties Lietuvoje.
Anksčiau netgi užsimindavo, kad nėra čia jokio skandalo, o jeigu
koks Prezidento patarėjas ir sukelia kokį nors triukšmelį, iškoneveikia
užsienio reikalų ministrą, tai kas čia tokio. Nepatyręs, karštakošis,
ir daugiau nieko. Žodžiu, audra vandens stiklinėje. Ir štai praėjusią
savaitę Premjeras prabilo jau oficialiai. Jis paragino Lietuvos
politikus būti santūresnius politinio skandalo akivaizdoje, nes,
pasirodo, atskirų politikų, žurnalistų, visuomenės veikėjų kalbos
per užsienio žiniasklaidą bumerangu smogia visai valstybei. Premjerą
nuliūdino ir prarastas atskirų politikų, žiniasklaidos vadų ir
žurnalistų atsakomybės jausmas. Taip pat tai, jog, vienokių ar kitokių
interesų pagimdyti, skamba įvairūs pareiškimai, kad vietiniai antisemitiniai
išpuoliai tik dar labiau didina priešpriešą, parodo negražų Lietuvos
vaizdą Europos kaimynams. Pagaliau Premjeras paragino visuomenę
būti susitelkusią ir nepasitikėti vienadieniais pranašais. Ką gi,
A.Brazauskas kaip visada apsiribojo abstrakčiomis frazėmis, neįvardydamas
nei tų vienadienių pranašų, nei tų, tiksliau, to, kuris ir atvedė
visą Lietuvą į šitą bjaurią raizgalynę. Kitas klausimas, ar tas
bei apie jį susispietusios neaiškios asmenybės, tariamai išsiilgusios
teisingumo ir demokratijos, skaldydamos visuomenę, tą darbą dirba
tiktai savo grupuotės naudai, ar už jų vykdomos destrukcijos slepiasi
svetimų, tradicinių priešiškų Lietuvos nepriklausomybei jėgų šešėliai.
Tos jėgos pakankamai žinomos ir aiškios. Ne tik internetinėje žiniasklaidoje
šitos jėgos ne kartą paskelbtos. Galima jas dar kartą priminti:
tai Rusijos vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU), Federalinė saugumo
tarnyba (FST), turinčios savo žmonių Rusijos ambasadoje Lietuvoje,
prekybos atstovybėje, generaliniame konsulate Klaipėdoje, Kaliningrado
srities ekonominėje misijoje, pagaliau Socialinio draudimo skyriuje
prie Rusijos ambasados Vilniuje. Štai apie ką pirmiausia reikia
kalbėti, žinoma, nepamirštant ir tų, anot Premjero, vienadienių
pranašų. Bet valdančiosios partijos lyderis galėjo juos ir įvardyti
bei pasakyti atvirai, kad nei jo partija, nei jis pats neturėsiąs
jokių reikalų su tokiais pranašais. Juk iš tiesų tiems pranašams
partijos vadas jau avansu kai ką atseikėjo neatmetė galimybės
bendradarbiauti po Seimo rinkimų ne tik su tradiciniais sąjungininkais,
Rusų sąjunga, K.Prunskienės valstiečiais, bet ir su V.Uspaskich
ar prezidentiniais žirinovskininkais. Tad kaip suprasti paskutinįjį
Premjero pareiškimą ir jo susirūpinimą dėl vykstančių ir nenuspėjamų
gyvenimo kiaulysčių? O tų sproginėjančių kiaulysčių, nesiliaujančių
keiksmų, emocinės įtampos, ašarų ir aimanų išties netrūko jau keletą
mėnesių. Būtent šį laikotarpį pirmiausia ir reikėtų įvertinti kaip
reikšmingiausią 2003 2004 metų krizę. Juolab kad tai gali būti
didelių šiųmetinių įvykių preliudija. O tų būsimų įvykių scenarijus
jau įrašytas ne tik garsiajame plane Strekoza, bet ir vykdomas
visokių uspaskichų, mazuronių, šurkų, medalinskų bei kitų R.Pakso
gerbėjų ir rėmėjų. Deja, ne tik jų. Šiuose politiniuose ir ekonominiuose
žaidimuose dalyvauja tik savi žaidėjai, ir žaidimas vyksta pagal
senas, dar nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse surašytas taisykles,
kurių nežino ir, deja, nesistengia sužinoti žmonės iš gatvės.
Todėl jų naivumu pirmiausia ir naudojamasi. Prisigrobę daugybę turto,
švaistydami mokesčių mokėtojų pinigus, tokie žaidėjai ciniškai naudojasi
tais vargšais žmonėmis. Begėdiškai naudojasi. Ir dažniausiai apie
teisingumo ir demokratijos ilgesį skelbia tie, kurie patys visko
pertekę, ir jiems nerūpi tie žmonės iš gatvės, kurie, kasdien
lenkdami nugaras įvairiose siuvyklose, kepyklose ar mokyklose po
keliolika valandų per dieną, negauna ne tik nustatyto minimumo,
bet vos kokius 200 litų. Ekspertai ir filosofai tokius dalykus vadina
laukiniu kapitalizmu, kuris esą yra neišvengiamas procesas visose
pokomunistinėse valstybėse. Tačiau, kalbant apie laukinį kapitalizmą,
kažkodėl vengiama žodžių, jog tai ne vien laukinis, o visų pirma
nomenklatūrinis kapitalizmas. To kapitalizmo šaknų giliai ieškoti
nereikia. Kaip dar 1996 metų pradžioje pažymėjo publicistas Dalius
Stancikas, neokomunizmas tuo ir unikalus, kad vadinamojoje laisvojoje
rinkoje iš esmės dalyvauja tik savi žaidėjai. Pagal senus, dar SSKP
įdiegtus demokratinio centralizmo principus. Šioje nomenklatūrinio
kapitalizmo terpėje aptiksi daug reiškinių: pinigų plovimą, kontrabandą,
staigių praturtėjimų, netgi mafijos karų. Bet blogiausia, kad visa
tai vyksta pirmiausia dėl politikų, ypač aukštų valstybės valdininkų
nebaudžiamumo. Argi atsitiktinai Seimas niekaip neįstengia priimti
politikų ir valstybės tarnautojų elgesio kodekso? Galima priminti
Seimui pateiktus jau prieš metus pagrindinius principus, pirmiausia
sąžiningumą, dorumą, viešumą ir skaidrumą, įstatymų ir žmogaus teisių
gerbimą, tarnavimą piliečių interesams, objektyvumą, teisingumą,
o svarbiausia atsakomybę. Štai čia ir yra svarbiausias punktas,
dėl ko tas anuomet išliaupsintas kodeksas taip ir nepriimtas. Ir
vargu ar kada nors taip atsitiks. Ko norėti iš kokio nors valdininko,
kad šis paisytų įstatymų, jeigu net pagrindinis Konstitucijos ir
įstatymų sergėtojas vienu savo veiksmu (paimdamas VSD dokumentus)
pažeidė iš karto net kelis įstatymus?
Juokingiausia, - į ką atkreipė dėmesį ir socialinių
mokslų daktaras, teisininkas Kęstutis Zaborskas, - kad išmintingiausios
per visą atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį Vyriausybės pateiktame
Valstybės tarnautojų elgesio kodekso projekte, nurašytame dar nuo
sovietmečio laikų pagarsėjusio moralinio komunizmo statytojo kodekso,
pilna bausmių to kodekso nesilaikantiems. Minimas įspėjimas, papeikimas,
griežtas papeikimas, perkėlimas į kitas pareigas. Kartais taip ir
atsitinka, tačiau valdininkui kas viskas nubėga kaip vanduo nuo
žąsies. Kitaip ir būti negali, nes visų bendras daržas ir bendros
pupos. Arba, kaip sakoma, ranka ranką mazgoja. Netgi Statistikos
departamento duomenimis, šios stabiliausios ir geriausiai dirbančios
Vyriausybės, tiksliau, jos vadovo išmintingo vadovavimo metu biurokratinio
valstybės aparato darbuotojų atlyginimai jau tapo didesni nei privačiame
sektoriuje. Vadinasi, anot filosofo dr. Jono Balčiaus, didžiausi
pinigų srautai jau susikoncentravo valstybinės biurokratijos, valdininkų,
buvusių ir naujųjų nomenklatūrininkų rankose. Ir ne vien atlyginimai.
Vis didinamos jų premijos, įvairios priemokos, išmokamos milžiniškos
išeitinės kompensacijos. Jau nekalbant apie niekur neskelbiamas
įvairiausias privilegijas.
Taigi pagrindiniai ir didžiausi pinigų srautai
dabar plaukia ne vien per naujųjų lietuvių ar rusų rankas, o per
valdininkų aparatą. Neatsitiktinai šiomis dienomis buvęs pagrindinis
M.Gorbačiovo perestroikos architektas Aleksandras Jakovlevas,
paklaustas, ar vėl reikia bijoti Kremliuje sparčiai atgimstančio
čekistinio valdymo tvarkos, atsakė, kad didesnį pavojų paprastam
piliečiui, mokesčių mokėtojui, kelia ne KGB ar FST, o nepaprastai
įsigalėję valdininkai, kurie vaiko žmogų nuo ainošiaus pas kaipošių
tol, kol jį ištinka infarktas arba kol šis neduoda valdininko reikalaujamo
kyšio. Argi ne tas pats vyksta ir Lietuvoje? Tad Premjerui, susirūpinusiam
dėl visuomenės skaldymo, neatsakingo politikų elgesio, nerealių
pažadų lavinos, pirmiausia vertėtų prisiminti, kas gi iš tiesų skaldo
tą visuomenę, iš kur Prezidentas ir jo klerkai semiasi to supriešinimo
elementų. Nesvarbu, kad patys tokie. Be to, Premjerui galima priminti
ir jo partiečio, buvusio LDDP laikų vidaus reikalų ministro Romasio
Vaitiekūno kažkada, matyt, nejučiomis prasprūdusius žodžius, jog
nusikalstamumą ir mafiją galima sutramdyti tiktai vienu būdu atskyrus
juos nuo turto. Štai čia ir glūdi visa esmė. Argi kas girdėjo apie
kokio nors veikėjo, įklimpusio iki ausų į aferas, turto konfiskavimą?
Tad visuomenei, apdujusiai nuo prezidentinio skandalo,
visiškai nebeįmanoma susigaudyti, kas vyksta, nors iš tiesų kova
vyksta ne tiek dėl būsimųjų rinkėjų balsų, o dėl valdančiųjų klanų
įtakos bei pinigų. Šiame spektaklyje išties įdomi prezidentinių
vyrukų taktika. Jie pagal komandą ėmė po kelis kartus per dieną
kartoti savo didžiojo vado užkalbėjimus ir mantras apie elitą
ir jo skriaudžiamą didžiąją tautos dalį. O kur dar vis pakurstomas
sovietinių laikų ilgesio lauželis, jau tapęs beveik didžiuliu sunkiai
užgesinamu laužu, kuriame gali sudegti visas valstybės namas. Viena
aišku: mūsų atgimimas užtruks dar ilgai. Ir dvasios, ir kūno negalių
turime kur kas daugiau negu tikėjomės. Jų kratytis prireiks dar
dešimtmečių. Tik kaip tai reikės padaryti, jei pilietinis degradavimas
yra apėmęs visus visuomenės sluoksnius nuo elito iki sukurstytų
liumpenų.
© 2004 "XXI amžius"
|