|
Disidentai ir agentai
Didžiulis KGB laimėjimas būdavo, jei kokį nors
disidentą ar partizanų ryšininką pavykdavo įvilioti į savo tinklus.
Ar visi sovietinių laikų disidentai liko tų pačių pažiūrų iki dabar?
Kaip jie tapo disidentais - atsitiktinai ar sąmoningai? Tokios nelinksmos
mintys kilo, kai vienoje televizijos laidoje šalia prezidento R.Pakso
pamačiau disidentą skaldytoją V.Petkų, suskaldžiusį krikščionis
demokratus. Prezidento svečių būrelyje buvo ir marijampolietis A.Mozeris.
Šio veiklą daugelis Marijampolės politinių kalinių ir tremtinių
vertina tik neigiamai. Pamenu, dar 1993 metais Marijampolės laikraštyje
Suvalkietis A.Mozeris ir dar keletas paskelbė, kad jie atsiskiria
nuo Politinių kalinių sąjungos. Tame pačiame laikraštyje vėliau
kaltino partijas, siūlė rinkti tik nepartinius. Tačiau pats tapo
ištikimu vienos grupuotės vadovo K.Bobelio šalininku, reiškė didelį
palankumą A.Brazauskui. Dar keisčiau jis pasvarstė Suvalkietyje
1995-ųjų kovą, prieš pat savivaldybių rinkimus. Tada tame laikraštyje
buvo rašoma: Bažnyčia ir ta tapo tarsi agitpunktu. Ir ten ramybės
nerasi. Aš, protestuodamas prieš tokią rinkimų sistemą, rinkimuose
nedalyvausiu. Taip, Bažnyčia ragindavo dalyvauti rinkimuose, bet
nesakė, kad reikia balsuoti už Joną ar Petrą. Todėl keistas supratimas
savo pilietinės pareigos žmogaus, kuris sakosi kovojęs už Lietuvą.
Jei kai kuriems lietuviams ir teko Sibire pabūti,
tai dar nereiškia, kad jie tikrai buvo dideli Lietuvos mylėtojai
ar ypatingi disidentai. Sovietų laikais ten kai kas pakliuvo tiesiog
už menkniekį ar net nežinodami už ką. Išvežtuosius KGB stengėsi
įtraukti į savo tinklus. Aš tikrais disidentais, visada likusiais
ištikimais Lietuvai, laikau mons. A.Svarinską, kun. R.Grigą, N.Sadūnaitę
ir daugelį kitų. O matyti televizijos laidoje disidentai sukelia
liūdną šypseną.
Neseniai sukako 60 metų, kai P.Plechavičius įkūrė
Lietuvos vietinę rinktinę. Jaunuoliai stojo į dalinius daugiausia
vedami kilnių jausmų, norėdami ginti Lietuvą nuo artėjančios sovietų
armijos. Vokiečių tikslai buvo kitokie. Vokiečiai, supratę, kad
jų viltys žlunga, dalį nespėjusių išformuoti dalinių karių nuginklavo
ir suėmė. Nemažai jų, padedant merginoms, pirmosiomis dienomis pabėgo,
likusius išgabeno į Vokietiją darbams. Kai kurie pakliuvo į priešlėktuvinės
gynybos dalinius. Daugelis į Lietuvą negrįžo. Tačiau ne visų šių
jaunuolių veiksmai tada ir vėliau buvo verti pagarbos. Neseniai
marijampolietis S.N., rekomendavus, atrodo, rimtoms institucijoms,
buvo pagerbtas valstybiniais apdovanojimais, jam paskirta valstybinė
pensija. Tačiau, dar esant gyvam Stalinui, jis valdžiai skundė savo
kaimyną kaip politiškai pavojingą. Šis ir jo šeimos nariai dėl to
ilgai buvo komunistų persekiojami. Dar nuostabiau, kad tuo metu
S.N., valdžiai žinant, turėjo ginklą. Kas jis iš tikro buvo? Disidentas,
kolaborantas, pasipriešinimo dalyvis, svetimos valstybės agentas
ar paprasčiausias anarchistas? Na, o V.Petkaus kvapų pojūtis (pavartojo
posakį apie Konstitucinį Teismą) sako, kad sutriko kai kurie jo
pojūčiai, o gal atmintis. Gal jam sovietinių okupantų teismai buvo
tik patogi priedanga disidentiškumui? Gal jam jie nebuvo baisūs?
Nes dabar jis drįsta sovietinius teismus lyginti su dabartiniu Konstituciniu
Teismu, kurio darbą galėjo stebėti visa Lietuva.
Kai kam gali kilti klausimas: kodėl aš taip abejoju
kai kuriais disidentų veiksmais? Ar turiu tokią teisę? Manau, kad
taip! Niekada nebuvau sovietų valdžios, komunistinės ir ateistinės
ideologijos draugas. Mačiau tūkstančius tremiamųjų, lavonus turgaus
aikštėse. Prisimenu, kaip tėvą kalbino saugumo majoras Greisas.
Po šių pokalbių jis Sibiro baimę jautė iki pat mirties. Mokantis
gimnazijoje, po vienos ateistinės paskaitos diskusijos mane pasikvietė
auklėtojas ir įspėjo, kad parengta charakteristika, su kuria vargu
ar galėsiu įstoti į aukštąją mokyklą. Ačiū jam, kad sugebėjo ją
pakeisti. KPI mokytis teko viename fakultete ir tame pačiame kurse
kaip ir A.Brazauskas. Po Stalino mirties vyko surašymo vajus į komjaunimą.
Visų nebuvusių komjaunuoliais klausė, kada įstos. Po mano atsargaus
pasisakymo daugiau nekalbino. Kai kam ryžtingiau pasisakiusiems
teko palikti aukštąsias mokyklas. Marijampolės Sąjūdyje irgi buvo
KGB agentų, kai kurie Sąjūdžio vadovai vėliau pakeitė savo pažiūras.
Būdamas dešimt metų tarybos nariu, joje mačiau dirbančius Lietuvos
žmonių naudai, bet buvo ir priešingai nusiteikusiųjų. Ir dabar,
žiūrint televizijos laidas ar skaitant laikraščius, matyti, kas
kam dirba.
Antanas JAKŠYS
Marijampolė
© 2004 "XXI amžius"
|