|
Neteisinga raiška
Politinių gūžynių metas ir apokaliptinės Vytauto
Radžvilo pranašystės vyksta Atodangose Nr. 12, kur gūžynių pavadinimu
yra minėto autoriaus straipsnis. Straipsnio pradžia be priekaištų
valstybės išdavimas (R.Paksas), nekonstruktyvi pozicija (socialdemokratai)
ir lyg gero norintys, bet bejėgiai konservatoriai. Perskaičius susidaro
niūrus vaizdas: jokios išeities, tik kaltinimai. Kaltinimai, kaip
įprasta, mažiau pavojingiems. Konservatoriai keistai peikiami, kad
jie tarsi vaizduoja dar ir kokią išeitį esant, taip tarsi klaidindami
visuomenę. Autoriui visai nepatinka, kad jie savo susijungimą su
politiniais kaliniais tremtiniais pristato kaip gerą ar viltingą
įvykį ir reikšmingą veiksmą. Tas jų nereikšmingo dalyko vadinimas
svarbiu yra pavadintas gūžynėmis.
O kokios išvados iš straipsnio galėtų būti padarytos,
kokios siūlosi? Atrodo, kad jame tik konservatoriai pristatomi kaip
už kažką atsakinga jėga: tai jiems skiriami peikimai ir patarimai,
o kiti jau nei vieno, nei kito neverti. Patarimai vargu ar verti
juos vykdyti, nes jie yra tokie: nereikia gūžynių, bet reikia sau
ir žmonėms sakyti liūdną tiesą, kad nieko mes negalime padaryti.
Taip pasakyti tarsi būtų geriau negu džiaugtis dėl mažų abejotinų
sėkmelių. Taip galima samprotauti, tik vargu ar tikrai taip būtų
geriau, nes visada reikia bandyti. Didžiausias nusikaltimas būtent
yra nieko nedaryti.
Tų dviejų partijų susijungimas, tinkamai elgiantis,
nepablogins padėties. Įvykio pervertinimas net ir ūpui pakelti yra
tinkamas veiksmas, o šiuo atveju jis reiškia ir žymiai daugiau.
Ginčytinas dalykas, bet neginčytinai netikslus V.Radžvilo straipsnyje
yra Tėvynės sąjungos padėties pavadinimas agonija. Tai nėra agonija,
o tik nepakankamas augimas. Vis dėlto augimas. Reikia būti pačioje
partijoje, kad tą žinotum, o autorius žiūri iš šalies. Iš išorės
žiūrint, nesigilinant galima tik matyti, kad partija yra per maža,
per mažai veiksminga taip ir reikia sakyti, nes žodis agonija
jau reiškia ką kita, ir tokiai diagnozei primesti reikia turėti
daugiau ir kitokių duomenų.
Partijos viduje matosi kitaip. Tėvynės sąjunga
turi nišą, kurios niekas neužima. Jos pobūdis atpažįstamas iš to,
kokie žmonės partiją renkasi. Vis dar galima ją įvardyti kaip turinčią
daugiau padorumo, todėl padorumo ieškantys žmonės į partiją ir ateina.
Joje daugiausia padorumo, palyginti su kitomis partijomis. O jeigu
atsitiktų taip, kad kas nors Tėvynės sąjungą padorumu pralenktų
ir tą kitą laimėtoją imtų rinktis žmonės, jokio pralaimėjimo nebūtų:
tegul tik laimi padorumas, nesvarbu, kokiu vardu pavadintas, bet
tegul tik nelaimi pažadukų apgavystės.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2004 "XXI amžius"
|