Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė
    šiandien
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ir šiandien reikia drąsos
būti krikščioniu

Kovo 4 dieną Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis šiuos metus paskelbė Lietuvos globėjo šv. Kazimiero jubiliejiniais metais. Svarbiausi jų renginiai vyks gegužės pradžioje ir sutaps su Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą minėjimais. Šv. Kazimiero, europiečio karalaičio, asmens ir religinės bei politinės veiklos, jo šventumo pavyzdžio aktualizavimas – tai dar viena proga suvokti Lietuvos istorinę vietą Europoje, ilgaamžę europietiškos dvasinės kultūros sklaidą mūsų krašte.

Skelbiame šiai progai skirtą Kardinolo laišką Lietuvos žmonėms.

Brangūs Lietuvos žmonės,

šiemet sukanka 400 metų nuo tų dienų, kai Lietuvos pasiuntinių iš Romos į Vilnių atgabenta popiežiaus brevė, leidusi karalaitį Kazimierą minėti su šventajam derama iškilme. 1604-ųjų gegužę vilniečių ir sostinės svečių džiaugsmas išsiliejo į didelę šventę, triumfo eiseną Vilniaus gatvėmis dangiškojo užtarėjo garbei. Buvo iškilmingai pašventintas pirmosios šv. Kazimiero titulo šventovės kertinis akmuo. Todėl skelbiu šiuos metus Šventojo Lietuvos globėjo Kazimiero jubiliejiniais metais.

Kasdien regime, kaip negailestingoje akistatoje su šių laikų iššūkiais skaudžiai gniuždomas, į atokiausius gyvenimo pakraščius traukiasi gerumas, švelnumas, nuoširdumas… Jie nepajėgūs priešintis vartojimo kultui, naudos siekiui, gašlumo siautuliui. Vienintelis šventumas, kaip byloja Motinos Teresės pavyzdys, atlaiko sekuliaraus pasaulio spaudimą. Tik šventumas įstengia keisti žemės veidą, išdrįsta liudyti laimę, kurią žmogui teikia švari sąžinė, dosni širdis ir tarnaujančios rankos. Todėl Šventasis Tėvas nuolat primena evangelinį raginimą – kiekvienas krikščionis pašauktas siekti šventumo. Tegu mūsų tautos šventojo pagerbimas tampa iš paklydimų laisvinančio šventėjimo kelio gaire, tegu šios iškilmės pasibeldžia į mūsų atmintį kviesdamos, pasak seno aforizmo, „nepamiršti sekti tais, kuriuos švenčiame“.

Girdžiu tikėjimo brolių ir seserų skundus – mūsų dienų krikščioniui sunkiau nei kada nors anksčiau, naujosios pagundos įklampina tarsi nejučia, bet visiškai atima ryžtą gyventi žemiškąjį gyvenimą Amžinybės perspektyvoje. Šiuose skunduose slypi abejonė, ar gali tai, ką žinome apie seniai praėjusių dienų šventąjį, pažadinti mumyse paprastumo, tyrumo, pamaldumo, kurie buvo šv. Kazimiero gyvenimo vaisiai, siekį.

Iš tiesų šiandien reikia drąsos būti krikščioniu. Bet juk jaunasis karalaitis ir yra drąsiųjų šventasis! Karališka garbė jam nesusuko galvos. Jis drąsiai atmetė turto ir žemiškos galybės kelią, kurį jam piršo kilmė. Jis nepasidavė rūmų intrigoms ir dvaro siūlomiems malonumams. Pagaliau jis atrėmė šeimos ir gydytojų įkalbinėjimus atsisakyti skaistybės, nors tai neva būtų padėję ligų kamuojamam kūnui. Štai kodėl paliegusio jaunuolio, kuris nelaimėjo karų žemiškajame gyvenime, dangiškasis užtarimas įkvėpė pergalingos drąsos su Maskva kovojusiai Lietuvos kariuomenei. Štai kodėl šv. Kazimieras gali įkvėpti drąsos mūsų dienų jaunuoliams pasakyti „ne“ tam, kas madinga ir vienadieniška, vardan to, kas tikra ir amžina. Vardan Kristaus.

Šventojo Karalaičio pavyzdys mus moko, kad Dievo pašaukimas suteikia jėgų nužengti nuo karališkų sostų ir suklupus ant šventovės akmens išgirsti Viešpaties balsą, priimti Jo skirtą misiją. Kaip tik čia ir glūdi žmogaus šventumo paslaptis: atrasti Kūrėjo skirtą vietą ir užduotį žemėje, kuri tarsi skaidrus mozaikos akmenukas priglunda pasaulio margaspalviame paveiksle. Kiekvienam iš mūsų Dievo valia atsiskleidžia per gyvenimo įvykius, sutiktus žmones, istorijos vingius. Tačiau Dievas suranda ir tiesioginį būdą prakalbinti mūsų širdis, idant pakviestų mus įsipareigoti kurti meilės ir darnos civilizaciją. Malda bei gerumo darbai kasdienėje pilkumoje padeda nepamesti iš akių svarbiųjų dalykų, nebūti, anot kun. Pauliaus Rabikausko, „prilipusiems prie žemės grumsto ir nesitenkinti vien duona“.

Mieli broliai ir seserys, šiais jubiliejiniais metais kviečiu ir raginu jus aplankyti Vilnių, Aušros Vartų ir šv. Kazimiero, kuris buvo be galo atsidavęs Gailestingumo Motinai, miestą. Jūsų laukia gražios iškilmės, tauri muzika, teatralizuota eisena. Suklupę prie vienintelio Lietuvos šventojo relikvijų apmąstykime jo gyvenimą, karalaičio mums paliktą pavyzdį ir išvysime ne nusaldintų paveiksliukų „šventuolėlį“, o drąsiai savo tikėjimą liudijusį kilnų ir dvasiškai patrauklų jaunuolį. Atsiverianti Europos tautų bendrijos erdvė, kurioje tiek daug kelių veda tolyn nuo Kristaus, iš mūsų pareikalaus dar sąmoningiau gyventi autentišku tikėjimu. Melskime europiečio karalaičio dangiškos globos, idant Dievo ir žmonių meilė būtų mūsų gyvenimo druska.

Su ganytojišku palaiminimu –

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis,

Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Dail. Audronė Mickutė.

Šventasis Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. Krokuvos pilyje. Nepaisydamas savo luomo, jaunasis karalaitis pasirinko asketo gyvenimą: slapta vilkėjo ašutinę, miegojo ant grindų, melstis eidavo net naktį prie uždarų bažnyčios durų, dažnai pasninkavo, niekad neištardavo nereikalingo žodžio. Jis gyveno su numylėta giesme „Omni die dic Mariae“ lūpose ir širdyje. Ypatinga karalaičio dorybė buvo skaistumas.

Išsyk po mirties 1484 m. kovo 4 d. jis ėmė garsėti šventumu bei stebuklais. 1517 metais popiežius Leonas X paskyrė kanonizacijos proceso komisiją, o 1520 metais pasiuntė į Lietuvą legatą vysk. Zachariją Ferrerį, kuris tapo pirmuoju šv. Kazimiero biografu, išsamiai pasakojo apie „mūsų laikais negirdėtą“ karo įvykį – karalaičio užtarimu lietuvių laimėtą pergalę prieš kur kas didesnę Maskvos kariuomenę, teigė, kad prie jo kapo Vilniaus Katedroje kasdien vyksta vis daugiau stebuklingų pagijimų ir „net atgyja mirusieji“.

1583 metais išėjo pirmoji Romos martirologijos laida, kurioje randame karalaitį įrašytą „į šventųjų skaičių“. 1602 m. lapkričio 7 d. popiežius Klemensas VIII breve Quae ad sanctorum pakėlė šv. Kazimiero šventę į aukštesnį laipsnį, patvirtino Šventojo Mišioms skirtas maldas ir brevijoriaus skaitinius. Į Vilnių brevė atgabenta 1604 metų gegužę, ir miestelėnų džiaugsmas išsiliejo į pirmą didžiąją iškilmę Šventojo garbei. Trečiąją šios iškilmės dieną buvo pašventintas kertinis akmuo šv. Kazimierui dedikuotai jėzuitų bažnyčiai. Nuo 1636 metų jis gerbiamas kaip Lietuvos ir Lenkijos globėjas, o 1948-aisiais šventasis karalaitis paskelbtas viso pasaulio lietuvių jaunimo globėju.

© 2004 "XXI amžius"