|
Omni die dic Mariae
(Šv. Kazimiero pamėgtoji giesmė)
 |
|
2004-ieji paskelbti Šventojo
Kazimiero jubiliejiniais metais
Gedimino Žilinsko
(ELTA) nuotrauka
|
 |
Kovo 4 dieną sukako
15 metų, kai karstas
su šv. Kazimiero palaikais
buvo sugrąžintas į Vilniaus
Arkikatedros Šv. Kazimiero
koplyčią
Vladimiro Gulevičiaus
(ELTA) nuotrauka |
Meilės himną Tau, Marija,
Karštos širdys tegiedos.
Te dvasia kasdien atgyja
Ugnyje šventos maldos!
Apmąstyk, manoji siela,
Grožį Motinos tyros,
Nekaltumą tą taip mielą
Jos širdies tau atviros.
Melskim, sieloj teužgydo
Ji žaizdas kalčių didžių;
Te širdis, kuri daug klydo,
Kils aukštyn takais žvaigždžių!..
Trykšta dangiškas šaltinis
Visagalio dovanų
Iš Jos mylinčios krūtinės,
Mus globojančių delnų.
Tau, tyriausioji Mergele,
Himnus giedam prakilnius,
Prisiminę Tavo kelią,
Pašvęstuosius mums žingsnius.
Aidi žemėje Osana
Karalienei angelų!
Čia skaistumas Jos gyvena,
Spindi dangišku perlu
Jai skiriu kiekvieną mintį
Ir jausmus širdies karštos,
Trokšta garbę Josgarsinti,
Skelbt pasauliui nuolatos.
Nėr kalbėtojo poeto,
Nei nebus ateityje,
Savo žodžiais kurs galėtų
Deramai pagerbti Ją!
Skamba chorai, gieda šlovę
Dievo Motinos šventos, -
Nors vadinam Ją Valdove,
Jai garbės taip maža tos
Žmonija plačiam pasauly
Jai priklauso ir gamta:
Jai skaisčioji žėri saulė,
Jos žvaigždynai, visata!
Net visai save vargingą,
Mano Motin, kai matau,
Širdimi neveidmaininga,
Ką galiu, aukoju Tau.
Nors pagerbt vertai Marijos
Angelai nesugebės, -
Te mūs rožės ir lelijos
Jai vainiką pins garbės!
Kas pažint Ją pasiryžo
Tamsumoj naktų juodų,
Į avidę Kristaus grįžo
Iš erezijų, klaidų.
Ji Bažnyčią Dievo puošia
Nuostabiuoju tyrumu,
Ir vaikus savus paruošia
Siekt nenykstančių džiaugsmų.
Nors uždarė skaistų dangų
Mums Ieva nepaklusni,
Vėl atvėrė jį taip brangų,
Jėzaus Motina kilni.
Pasmerkimą nors užtraukė
Kaltė motinos Ievos,
Mes Marijoj susilaukėm,
Kas mums laimę atkovos.
Ją mylėt, garsint Jos šlovę
Mes privalome visi:
Pripažint sava Valdove
Ir džiaugsme, ir liūdesy.
Melst Mariją nenustoju,
Jos globa tikiu tvirtai:
Kai širdis nesyk vaitojo,
Ji paguodė nelauktai.
Man padėk, šventa Mergele,
Širdį džiuginti Sūnaus,
Būt vertam, Jo vykdant valią,
Jojo žvilgsnio malonaus.
Tu garbė neapsakyta
Žemės moterų esi!
Jos pasaulį naują, kitą
Regi Tavo spindesy
O Marija, siųsk malonių,
Kai vaikų girdi šauksmus:
Iš liūdnųjų žemės klonių
Vesk dangum į laimę mus!
Prispaustųjų Tu Gynėja,
Pavergtų viltis šviesi!
Jų grandinės sušvelnėja,
Kai Tu ranką jiems tiesi.
Kupina šventos malonės
Dievo grožio atspindy!
Į Tave pažvelgs tik žmonės
Jiems užsidega širdis
Būk sveika, skaisti Mergele,
Tu mums kelrodis nakty!
Nors ėjai čia kilnų kelią,
Žmogų silpną supranti
Tavo tyras garbingumas
Temdo Dovydo dukras;
Tu aukščiausio Dievo rūmas,
Jis buveinę čia sau ras.
Tartum perlas, ryto rožė,
Nekaltoji lelija,
Čia skleidi mūs žemėj grožį,
Vis keli aukštybėn ją!
O Švenčiausioji Mergele,
Nuolankiai Tave meldžiu:
Mano žodžiams duoki galią
Daug uždegti Tau širdžių.
Ir karščiausiai dar maldauju:
Tau giedoti leisk mielai
Meilės giesmę vis iš naujo,
Taip, kaip gieda angelai!
Nors tos lūpos nuodėmingos,
O skaisčiausioji, žinai, -
Man drąsos skelbt nepristinga
Tavo šlovę amžinai!
Džiaukis, Motina Marija:
Tu garbės pilna esi!
Leisk, man siela teatgyja
Tavo grožio žavesy.
Tu Gimdytoja šventoji,
Pasilikus Mergele;
Tartum palmė išrinktoji,
Nuolat žydinti, žalia.
Tas tyrumas mielo kvapo
Tegaivins mus visados;
Sūnumi Tavu kurs tapo,
Skaistų dangų te mums duos.
Tu graži visa be kaltės,
Lelija dangaus kvapni!
Duok jėgų mums puolus keltis
Mes taip esam vargani
Per Tave džiaugsmu nušvito
Išvaduota žmonija
Lyg aušra didingo ryto
Ateini nuskaidrint ją!
Mums pripildei visą žemę
Atgimimo spinduliais:
Skirstos debesys užtemę,
Saulė šviesą naują skleis!
Nuo dabar turtuoliai gali
Tapt vargingaisiais lengvai, -
Vargšai gaut geriausią dalį,
Kaip kadais pranašavai.
Tau beužtariant greit nyksta
Negarbingi papročiai,
Ir bedieviams nepavyksta
Pikto sėklą sėt plačiai.
Mums padėk pasiaukoti,
Vengt tuštybės, prabangos;
Leisk Aukščiausio tik ieškoti
Širdį Vienas Jis teguos.
Leisk mintim dažnai pakilti
Prie švenčiausiojo dangaus;
Sielai teikti didžią viltį,
Jog ten džiaugsmą amžiais gaus.
Tu nešiojai Visagalį,
Nekaltoji, savyje!
Greit širdis paklyst man gali, -
Tad sujunk su Jėzum ją!..
Pagimdei pasauliui Sūnų,
Likus tyra Mergele, -
Dievo Žodis tapo Kūnu
Savo amžina galia.
Piktą demoną įveikus,
Duok ir mums jėgos didžios,
Kai laikai užstoja klaikūs,
Nepabūgti jo valdžios!
Mūsų brangų Atpirkėją
Prie krūtinės štai glaudi;
Leisk mums būti Jo sekėjais,
Jį laikyt savoj širdy.
Nusivylusių paguoda,
Suramintoja esi;
Sielos naktį baugią juodą
Būk žvaigždė vilties šviesi!
Mus nuvest silpnus pas Kristų,
O Marija, Tu gali!
Nors nesyk aš daug paklystu,
Žūt skausmų neleisk šaly.
Gydyk sužeistąją širdį
Savo meilės balzamu;
Dvasią alpstančią pagirdyk,
Jai taurių įkvėpk jausmų.
Baltą žiedą nekaltumo
Tu išsaugoki many;
Duok man ištvermės, tvirtumo
Skausmo, bandymų ugny!
Te drąsos teiks Dievo žodis
Žengt dangaus šventu keliu,
Nors tas kelias pasirodys
Pilnas žeidžiančių dyglių
Leisk, visiems kad būčiau mielas,
Pasišventęs, nuolankus
Gerumu patraukčiau sielas
Minti Viešpaties takus.
Duoki tiesą pamylėti,
Vaikštinėt jos šviesoje;
Net gyvybės negailėti
Eit mirtin, jei reiks, už ją!
Mums tikėjimą leisk tvirtą
Išlaikyti audrose!
Kam būt kankiniu paskirta,
Te narsus paliks dvasia!
Tu žvaigždė visų skaisčiausia,
Nebėra kitos tokios!
Šviesą paskleidei mums gausią,
Kur gaivint mus nenustos.
Tu pas Viešpatį galinga,
Užtarėja mums didi;
Vos tik šauksim ko pristinga
Mūs vargus turi širdy.
Mus iš pragaro vergijos
Ir klastos išvadavai.
Te dvasia, Tavy atgijus,
Kils prie Viešpaties lengvai.
Būti Motina Kūrėjo
Kaip garbė didinga ta!
Iš Tavęs Jis gimt norėjo,
Nes Tu kaltės neliesta.
Nesuprasim, panorėję,
Paslaptis ką reiškia ši:
Savo Viešpatį, Kūrėją
Štai supi menkam lopšy
Sielą liūdną man paguoski
Viltimi dangaus džiaugsmų.
Skausmo ašarą nušluostyk,
Kai sunku bus, neramu
Surakintas tenebūsiu
Aš kaltybių grandine:
To maldauki savo Sūnų,
Jam paveski Tu mane.
Tolink apmaudą bei pyktį,
Leisk mylėt visus kaip Tu;
Duok jėgų visad išlikti
Santūriu ir nekaltu.
Melsk, manęs tenepaliečia
Žemos aistros, geiduliai,
Nors pasaulis piktas kviečia
Ten pasukt, kur jo keliai
Te man sielos neužvaldo
Išdidumas niekados
Broliams meilę jis atšaldo,
Jiems padaro daug skriaudos.
Sieloj dieviška malonė
Te spindėt neliauja vis,
Kolei baigsis ši kelionė,
Kol šviesa dangaus nušvis.
Tau mes, Motina Marija,
Žemės perėję takus,
Amžinybės karalijoj
Meilės pinsim vainikus!
Vertė Jadvyga VILČINSKAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|