|
Žiurkių nuodai Stalinui
Petras KATINAS
Neseniai Vakaruose pasirodė sensacinga knyga
Gydytojų sąmokslas, kurios autoriai Džonatanas Brendas ir Vladimiras
Naumovas, remdamiesi pakliuvusiais į jų rankas ypatingai slaptais
KGB ir SSKP dokumentais, aprašo paskutiniuosius Stalino valdymo
metus. Autoriai labai įtikinamai pateikia istoriją, kaip tautų
vadas ir mokytojas rengėsi pradėti naują masinio teroro bangą Sovietų
Sąjungoje ir tuo pačiu sukelti trečiąjį pasaulinį karą.
A.Ždanovo mirtis
Jeigu 1937 metų masinių represijų dingstimi tapo
artimiausio Stalino bendražygio S.Kirovo nužudymas (beje, iki šiol
oficialiai neatskleistos to nužudymo aplinkybės, nors pasirodė daugybė
publikacijų, leidžiančių neabejoti, kad Kirovas buvo nužudytas Stalino
įsakymu), nuolat ištroškęs kraujo Josifas Stalinas nusprendė paaukoti
kitą savo bičiulį SSKP politbiuro narį Andrejų Ždanovą. Tuo pačiu
pakartoti tą patį masinių 1937-1938 metų represijų scenarijų, paskelbiant,
kad liaudies priešai ir Vakarų imperialistai pražudė jo ištikimiausią
pakaliką. Pats A.Ždanovas, matyt, jautė artėjantį pavojų, todėl
1946 metais pradėjo aršią persekiojimų ir represijų kampaniją prieš
ideologiškai kenksmingus rašytojus, dailininkus, kompozitorius
ir kitus menininkus, tarp jų ir jau visame pasaulyje tada pripažintą
kompozitorių D.Šostakovičių. Šio A.Ždanovo siautėjimo atgarsiai
pasiekė ir Lietuvą. Ypač ne tiek A.Ždanovo, kiek vietinių draugų
pastangomis represijos suaktyvėjo po žinomo VKP(b) centro komiteto
1946 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo Apie žurnalus Zvezda ir Leningrad
bei rašytojų M.Zoščenkos, A.Achmatovos ir kitų kūrybos partinio
įvertinimo. Bemat didelė Lietuvos rašytojų dalis vietinių stalinistų
buvo apkaltinti buržuazinėmis nuotaikomis ir beidėjiškumu. Kliuvo
daugeliui: V.Mykolaičiui-Putinui, B.Sruogai, K.Borutai, A.Miškiniui,
J.Graičiūnui, netgi E.Mieželaičiui. Po šios kritikos A.Miškinis
ir J.Graičiūnas atsidūrė Sibiro lageriuose, o E.Mieželaičiui teko
penketą metų patylėti.
Tačiau, nepaisant visų pastangų, A.Ždanovo likimas
buvo nulemtas. Tiesa, šiame reikale A.Ždanovo likvidavimą nemaža
dalimi lėmė jo sūnaus Jurijaus viešas pasisakymas prieš Stalino
numylėtinį botaniką šarlataną, Stalino padarytą akademiku, Trofimą
Lysenko. O tuomet kritikuoti T.Lysenko reiškė viena paties vado
ir mokytojo kritiką. Stalinas, pasikvietęs A.Ždanovą, labai smarkiai
jį išbarė už prastą sūnaus auklėjimą, išplūdo pačiais bjauriaisiais
žodžiais, ir to pakako, kad be jokio sąžinės graužimo pasiuntusį
į kapus šimtus ir tūkstančius žmonių A.Ždanovą ištiktų infarktas.
Leisgyvis Ždanovas buvo nugabentas gydytis į vyriausybinę sanatoriją
vienoje iš Stalino rezistencijų, šalia Valdajaus ežero. (Beje, toje
vietoje dabar yra nauja dabartinio Rusijos prezidento V.Putino rezidencija,
kurioje jis mėgsta poilsiauti.)
Kaip tik šioje sanatorijoje ir prasidėjo įvykiai,
nulėmę radikalias permainas Sovietų Sąjungoje. Mat Stalinas, išsikvietęs
nedidelę grupę Kremliaus gydytojų, patarė jiems pernelyg nesistengti
gydant geriausią partijos sūnų A.Ždanovą ir leisti jam ramiai
pasitraukti į aną pasaulį. Gydytojai iškart suprato, ko iš jų reikalaujama,
ir, užuot skyrę lovos režimą, sunkiam ligoniui, patyrusiam infarktą,
prirašė
intensyvų pasivaikščiojimą sanatorijos parke. Ir paprasta
medicinos seselė, netgi slaugė, žino, jog tai buvo tolygu mirties
nuosprendžiui. Tačiau apie vado ir mokytojo įsakymą žinojo tik labai
nedidelė grupelė Kremliaus gydytojų. Todėl viena jų, įėjusi į istoriją,
gydytoja Lidija Timašuk, pasibaisėdama stebėjusi, kaip varomas į
kapus antrasis po Stalino žmogus partinėje hierarchijoje, išsigandusi,
kad ir ji bus apkaltinta dėl Ždanovo mirties, parašė laišką Stalinui,
kuriame nurodė pragaištingus savo kolegų gydymo metodus, taikomus
Ždanovui. Aišku, L.Timašuk jokio atsakymo negavo, tačiau jos laiškas
tapo dar vienu koziriu Stalinui rengiant naujas masines represijas.
Tuo tarpu A.Ždanovas nuo tokio gydymo mirė 1948 m. rugpjūčio 31
d.
Žudikai baltais chalatais
Stalinas buvo nepaprastai patenkintas. Jo rankose
atsirado korta, leidžianti padėti susidorojimą pirmiausia su savo
bendražygiais, kuriais jis ėmė nepasitikėti nė per nago juodymą
ir tik laukė momento, kada vėl pradėti masines skerdynes. Tuo labiau
jog tuo metu jam kėlė didelį susierzinimą tai, kad ne be Stalino
rūpesčio 1947 metais sukurta Izraelio valstybė nepradėjo statyti
socializmo, kaip buvo tikėtasi, o persimetė po JAV sparnu. Tokiu
būdu aršiausiais Stalino priešais tapo Sovietų Sąjungos žydai. Beje,
1949-1950 metais jau buvo represuoti ir nužudyti žymiausi SSRS žydų
aktyvistai. Štai tada ir pravertė gydytojos L.Timašuk laiškas Stalinui.
Nesvarbu, kad tarp A.Ždanovą gydžiusių gydytojų tebuvo tiktai
vienas žydas, buvo paskelbta, jog A.Ždanovą nužudė gydytojai žydai.
Nuo 1952-ųjų spalio iki 1953 metų vasario buvo areštuota šimtai
gydytojų, daugiausia žydų. Stalinas asmeniškai nurodinėjo, kokių
kankinimo priemonių imtis suimtųjų atžvilgiu, kad būtų išgauti reikiami
parodymai.
Nors tarp suimtų gydytojų buvo nepaprastai atkaklių
žmonių, dauguma suimtųjų dėl nežmoniškų kankinimų pripažino pačius
absurdiškiausius kaltinimus ne tik sau, bet ir žmonėms, kurių visiškai
nepažinojo. Tokiu būdu Stalinas sudarė būsimųjų aukų sąrašą, prieš
kuriuos, apkaltinus antivalstybiniu sąmokslu, turėjo būti pradėti
vieši teismo procesai kaip ir 1937-1938 metais. Prasidėjo masiniai
areštai ir jau buvo numatytos tų procesų konkrečios datos. Pravdoje
ir kituose organuose buvo skelbiami darbo žmonių laiškai, kuriuose
buvo teigiama, kaip žydai gydytojai užkrečia vaikus difterija, nuodija
rusų vaikučius, dargi žudo naujagimius gimdymo namuose. Esą jie
vykdo JAV ir Izraelio užduotį sunaikinti rusų tautą. Įmonėse,
įstaigose, aukštosiose mokyklose prasidėjo masiniai tarybinės liaudies
mitingai, reikalaujantys mirties bausmės žydams gydytojams ir kitiems
išdavikams. Liejosi pasiūlymai viešai šaudyti liaudies priešus
Raudonojoje aikštėje. Tautų tėvas ir mokytojas rengėsi vėl eilinį
kartą paskandinti SSRS kraujo jūroje. Ir ne tik SSRS.
1953 metų vasarį Stalinas įsako skubiai pastatyti
keturias naujas didžiules koncentracijos stovyklas Kazachijos stepėse,
už Poliarinio rato ir Sibire. O generaliniam štabui įsakė kuo skubiausiai
parengti planus smogti Vakarams, panaudojant branduolinį ginklą.
Liaudies priešų masiniai teismai su iš anksto numatytais nuosprendžiais
turėjo prasidėti 1953 metų kovo mėnesį. Tačiau Stalinas, iš anksto
pasmerkęs mirčiai šimtus tūkstančių žmonių, nenumatė, jog tuo pačiu
pasirašė mirties nuosprendį pats sau.
Paskutinė vakarienė
Daugelis artimiausių Stalino bendražygių iš SSKP
politbiuro puikiai suvokė, kad ir jų laukia toks pats likimas, kokio
susilaukė ištikimieji leniniečiai 1937-1938 metais. Jiems buvo
gerai žinoma, kad partijos vadeivų sunaikinimas buvo būtinas Stalino
valymų ritualas. Todėl būtinai reikėjo imtis kokių nors priemonių,
norint išsaugoti savo gyvastį, kol dar ne vėlu. 1953 m. kovo 1 d.,
kai iki numatomų masinių parodomųjų liaudies priešų teismų beliko
dvi savaitės, Stalinas iki paryčių savo rezidencijoje Pamaskvėje
vakarieniavo su keturiais artimiausiais bendražygiais politbiuro
nariais. Šioje vakarienėje dalyvavo N.Chruščiovas ir sovietinių
opričininkų vadeiva L.Berija. Jau auštant, kai svečiai paliko rezidenciją,
Stalinas pasijuto blogai. Baisi agonija tęsėsi keturias dienas ir
1953 m. kovo 5 d. tautų tėvas mirė. Oficialiai buvo paskelbta,
jog Stalinas mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Tačiau Stalino
sūnus Vasilijus, garsėjęs savo girtomis orgijomis, ant kiekvieno
kampo ėmė garsiai šaukti: Tai jie nužudė mano tėvą! Aišku, sūnelis
labai greitai buvo izoliuotas, netgi ilgam įgrūstas į kalėjimo vienutę.
Na, o Berija, kaip vėliau pasakojo patys SSKP politbiuro nariai,
ne kartą gyrėsi: Tai aš išgelbėjau visus jus nuo kilpos ar kulkos.
Praėjus daugiau kaip 50 metų, nebuvo paskelbtas
išsamus gydytojų komisijos pranešimas, dėl ko mirė didžiausias pasaulio
kraugerys. Oficialiame pranešime teigiama, jog Stalinas mirė ne
nuo kraujo išsiliejimo į smegenis, o dėl nepaprastai didelio skrandžio
kraujavimo. Minėtos knygos autoriai, remdamiesi ekspertų išvadomis,
kurias jie kažkokiu būdu gavo iš KGB ir SSKP slaptųjų archyvų, tvirtina,
kad Stalinas buvo nunuodytas didele doze žiurkių nuodų, kuriuos
į jo mėgstamą gruzinišką vyną paskutinės vakarienės metu sugebėjo
įpilti N.Chruščiovas ir L.Berija. Tiesa, netrukus N.Chruščiovas
atsikratė savo bendrininko, pasinaudodamas Stalino metodais paskelbiant
Beriją liaudies priešu ir imperializmo agentu. Galima pridurti,
kad per tas Stalino agonijos dienas bendražygiai visiškai neskubėjo
iškviesti prie merdinčio Stalino lovos gydytojų, bet ir tie, jau
iškviesti ir puikiai žinodami karčią savo kolegų patirtį, neskubėjo.
Savo knygą Dž.Brendas ir V.Naumovas užbaigia taip:
Tokiu būdu gudriai sugalvota operacija Gydytojų sąmokslas sunaikino
patį jos autorių
Tuoj po Stalino mirties iškankinti gydytojai buvo
paleisti, o jų vietas užėmė jų sadistai kankintojai. Kai kurie iš
jų buvo sušaudyti. Užtat išliko milijonai žmonių, o galbūt žmonija
išvengė branduolinio karo. Negalima atmesti galimybės, kad jau artimiausiais
metais sužinosime daugiau, kas gi įvyko tą didžiąją 1953 m. kovo
1-osios naktį. Tikriausiai kokiame nors seife ar šeimyniniame archyve
bus surastas raktas, leisiantis galutinai išaiškinti šią paslaptį.
© 2004 "XXI amžius"
|