|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
Partizanų vadas Jono Žemaičio gimimo 95-osioms Alfonsas ZUBRECKAS
Partizaninis karas pokario Lietuvoje išugdė ne vieną talentingą vadą. Tačiau Jonas Žemaitis, iš pat pirmų dienų pasižymėjęs karininko talentu bei sąžiningumu ir darbštumu, nuolatiniu pasipriešinimu tuometinės Lietuvos okupacijai, pralenkė tų dienų partizanų vadus, vienydamas visus Lietuvoje veikusius partizaninius junginius. Greitai iškopė į tas aukštumas, kada teisėtai buvo pavadintas partizanų vadu. J.Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje. Jo tėvas užėmė pienininkystės meistro pareigas grafo Tiškevičiaus ūkyje, o motina rūpinosi trijų savo vaikų auklėjimu. Tačiau Petronėlė ir Jonas Žemaičiai Palangoje gyveno neilgai. Gimus Jonukui, Žemaičių šeima persikėlė gyventi į Lomžos miestą Lenkijoje, kur gyveno J.Žemaičio motinos tėvai. Čia jo dėdė A.Daukša turėjo stambią nuosavą pieninę, kurią ir pradeda prižiūrėti J.Žemaičio tėvas. 1917 metais Žemaičių šeima vėl sugrįžta į Lietuvą ir apsigyvena Raseinių apskrityje, Kiaulininkų kaime. J.Žemaičio tėvas nuolat keitė gyvenamąsias vietas. Gyveno Raseiniuose, Tauragėje, Kretingoje. Net Jokubave turėjo nuosavą pieninę. Ir tik 1935 metais, metęs visus prekybos ir komercijos darbus, vėl apsigyvena savo gimtinėje Kiaulininkų kaime, pas brolį Antaną. J.Žemaitis, būdamas tuo metu pats apsišvietęs, norėjo, kad ir vaikai mokytųsi. Todėl duktė Kotryna ir sūnus Jonas mokėsi Raseinių gimnazijoje (trečiasis Žemaičių vaikas mirė dar būdamas mažas). Kotryna, baigusi mokslus, mokytojavo, o sūnus Jonas, baigęs Raseinių gimnazijos šešias klases, 1926 metais pradeda mokytis Kauno karo mokykloje. Ją 1929 metais baigęs skiriamas 2-ojo artilerijos pulko kuopos vadu. Vėliau, 1936-1938 metais, mokėsi Prancūzijos Fonteneblio artilerijos mokykloje. Ją baigęs, ėjo mokomosios baterijos vado pareigas Lietuvos kariuomenės 4-ajame artilerijos pulke. 1940 metais, kada rusai pirmą kartą okupavo Lietuvą, J.Žemaitis ėjo mokyklos viršininko pareigas 617-ajame artilerijos pulke. Artilerijos kapitonas tuomet jau buvo vedęs Eleną Valionytę, tuo metu dirbusią Knygų namuose. Kada 1941 metų birželį prasidėjo karas, 617-asis artilerijos pulkas, kuriame tuomet tarnavo J.Žemaitis, buvo dislokuojamas Varėnos poligone. Kaip tik tuomet sovietų kariuomenės vadų įsakymu minėtasis artilerijos pulkas turėjo trauktis su kitais Raudonosios armijos dalinais į Rytus. Tačiau kai pulkas priartėjo prie Valkininkų, kpt. J.Žemaitis su grupe lietuvių karininkų paliko pulką ir pasidavė vokiečiams. O kada vokiečiai lietuvių karininkams pasiūlė stoti į savigynos batalioną ir vykti į Baltarusiją kovoti su raudonaisiais partizanais, J.Žemaitis šio pasiūlymo atsisakė, išėjo į atsargą ir apsigyveno pas žmoną Lentvaryje. 1941 metų rugpjūtį jauna Žemaičių šeima persikelia gyventi į Kauną, kur gimsta jų sūnus Laimutis. J.Žemaitis pradeda dirbti Energetikos valdyboje techniku. Tačiau, mieste pablogėjus gyvenimo sąlygoms, Elena ir Jonas su sūnumi apsigyvena tėvo gimtinėje Šiluvos valsčiuje, Kiaulininkų kaime. Kad išmaitintų šeimą, J.Žemaitis pradeda dirbti Šiluvos žemės ūkio kooperatyve vedėju. Dirbdamas Šiluvoje 1943 metais jis aktyviai įsitraukė į tuomet kunigo Kazlausko įkurtą valsčiaus komiteto veiklą. Vėliau, kada generolas P.Plechavičius pradeda formuoti Vietinę rinktinę, J.Žemaitis tampa šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Tačiau 1944 metų gegužę, kada vokiečiai suima Vietinės rinktinės vadą P.Plechavičių, J.Žemaitis pasitraukia iš Vietinės rinktinės bataliono vado pareigų ir vėl sugrįžta į tėviškę. Antrą kartą rusams okupavus Lietuvą, J.Žemaitis iš pradžių suranda prieglobstį apylinkių miškuose, vėliau gyvena tėvų namuose. 1945 metų kovo mėnesį J.Žemaitis sulaukia seno pažįstamo dar iš kariuomenės laikų, generolo S.Zaskevičiaus sūnaus Algimanto. Jis pasiūlo J.Žemaičiui stoti į kuriamą Lietuvos laisvės armiją. Tų pačių metų birželio mėnesį Jonas skiriamas Žebenkšties partizanų rinktinės štabo viršininku. Taip prasideda partizano gyvenimas. Jis dalyvauja priimant partizanų ir ryšininkų priesaikas, platina partizaninę spaudą, o svarbiausia su partizanų rinktinių vadais J.Kasperavičiumi, J.Čeponiu ir kitais deda visas pastangas, kad į vieną rinktinę būtų suvienyti visi Žemaitijos partizanų junginiai. Taip kartu su kitais partizanais kovojant prieš enkavėdistus ir stribus atėjo 1946 m. liepos 13 d. J.Žemaitis sužino: tą dieną mirė jo žmona Elena, tuo metu gyvenusi Kaune. Liko penkerių metų sūnus. Partizanui rūpėjo susirasti mažametį sūnų ir atiduoti jį geriems globėjams. Kaip tik tuo metu Žebenkšties partizanų rinktinė, kuriai vadovavo J.Žemaitis, dėl nuolatinių enkavėdistų persekiojimų pakeičia pavadinimą ir tampa Šerno rinktine. Be to, 1946 metų rugpjūtį Žemaitijoje įkuriama Kęstučio partizanų apygarda, suvienijusi didžiąją dalį Žemaitijos partizanų būrių. 1947 m. vasario 16 d., kada J.Žemaitis jau vadovavo Savanorio partizanų rinktinei, Kęstučio partizanų apygardos nario J.Kasperavičiaus-Visvydo įsakymu apdovanojamas pasižymėjimo ženklu Už ypatingus nuopelnus organizavimo srityje ir už išmintingą vadovavimą. 1947 m. balandžio 9 d. netikėtai žūva Kęstučio partizanų apygardos vadas J.Kasperavičius. Tų pačių metų gegužės mėnesį visų partizanų būrių vadų nutarimu šios apygardos vadu išrenkamas J.Žemaitis. O po pusmečio, įsikūrus Jūros partizanų sričiai, jos vadu paskiriamas taip pat J.Žemaitis. Tačiau 1948-ieji partizanams buvo labai žiaurūs. Vien per aštuonis tų metų mėnesius žūsta bemaž 500 partizanų, o 82 iš jų vadai. Enkavėdistai suima per pusantro tūkstančio partizanų ir jų rėmėjų. Kaip tik tada J.Žemaitis pasiryžta kurti Vyriausiąją partizanų pogrindžio vadovybę. Taip 1948 m. liepos 10 - 12 d. įkuriama Vieninga Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacija. O šios organizacijos pagrindinė dislokacijos vieta Dukto miškai netoli Radviliškio. J.Žemaičiui laikinai apsigyvenus Dukto miške, jo gyvenime įvyksta labai svarbus įvykis: 1948 metų rudenį J.Žemaitis čia susitinka su savo sūnaus globėja mokytoja Ona Liubinavičiene. 1948 metų lapkritį atkuriama Lietuvos rezistencijos vyriausioji vadovybė. Įkūrus Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį, pasibaigė ilgai trukusi partizanų centralizacija. 1949 m. vasario 16 d. J.Žemaičiui-Vytautui suteikiamas generolo laipsnis ir jis vieningai išrenkamas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku, o nuo 1950 m. gegužės 10 d. ir ginkluotųjų pajėgų vadu. Saugumiečiai tuo metu deda visas pastangas užtikti J.Žemaičio pėdsakus. Negalėdami tiksliau sužinoti J.Žemaičio buvimo vietos per jo tėvus, enkavėdistai nutaria tai padaryti per jo sūnų. Kaip jau minėjome, J.Žemaičio sūnų prižiūrėjo mokytoja O.Liubinavičienė-Žiaunytė, tuo metu gyvenusi Kaune. Sūnaus globėjos tėvas ir brolis gyveno Tauragės apskrityje, Batakiuose. Todėl partizanų vado sūnus Laimutis nuolat lankydavosi pas globėjos tėvus Batakiuose. Kaip tik čia tėvas ir susitikdavo su sūnumi. Saugumiečiai, norėdami geriau sužinoti J.Žemaičio sūnaus buvimo vietą, pas O.Liubinavičienę Kaune apgyvendina savo agentę. Tačiau čekistams nepavyksta nieko sužinoti. O saugumiečių užverbuotas Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų vadas J.Kimštas NKVD darbuotojams praneša esą iš J.Žemaičio girdėjęs, kad jis su sūnumi nesusitinka, nes mano, jog šis esąs miręs. Tai, žinoma, buvo melagingas pranešimas ir enkavėdistai nebebandė toliau ieškoti Žemaičio sūnaus. O globėja O.Liubinavičienė, žinodama, kad tai gali būti pavojinga, su partizanų vadu nepalaikė jokių ryšių. J.Žemaitis daug pasiekė vienydamas visos Lietuvos partizanus, atstatė palyginti neblogus ryšius su savo sūnumi. Didelis J.Žemaičio nuopelnas buvo tai, kad 1951 metų pabaigoje veikė net šešios partizanų apygardos, kurias sudarė dešimt rinktinių ir 120 partizanų būrių, kurie vienijo beveik 1000 partizanų. 1951-1952 metų žiemą J.Žemaitis apsistoja žiemoti Mindaugo būrio partizanų vado Juozo Palubecko-Simo bunkeryje, esančiame Jurbarko rajone, Šimkaičių miške, netoli Pavidaujo kaimo. Bunkeryje nutaria žiemoti ir J.Palubeckas-Simas, jo sesuo Elena Palubeckaitė-Liudas ir J.Žemaitis-Vytautas. Ir nors bunkeris buvo palyginti nedidelis, tačiau vieta nuo saugumiečių akių buvo gerai apsaugota. Tačiau kaip tik tada J.Žemaitį ištinka didelė nelaimė. 1951 m. gruodžio 4 d. jis patiria insultą ir yra paralyžiuojamas. Prasideda liūdnos dienos drėgname bunkeryje be jokios medicininės pagalbos. Kartą partizanų vadas, apimtas nevilties, norėjo netgi nusišauti. Atėjo 1952 metų balandis. Nutirpus sniegui partizanų vadų bendražygis J.Palubeckas atveda į bunkerį medicinos seserį Marytę Žiliūtę-Eglutę. Po neilgo jos gydymo J.Žemaitis pradeda taisytis, išeina iš bunkerio pakvėpuoti tyru oru. Taip, gerėjant jo sveikatai, atstatomi ryšiai su partizanų būrių vadais. Tačiau saugumiečiai vis rimčiau pradėjo eiti J.Žemaičio pėdsakais. Dar 1953 metų vasario-kovo mėnesiais saugumiečiai, šukuodami Raseinių ir Jurbarko rajonus, suima keletą partizanų ryšininkų ir sužino, kad J.Žemaitis slepiasi J.Palubecko bunkeryje. O 1953 m. balandžio 13 d. pasaloje suimamas Vaidoto partizanų rinktinės ūkio dalies viršininkas Pranas Narbutas-Rolandas. Jam saugumiečiai už pagalbą suimant J.Žemaitį žada paleisti iš kalėjimo jo sužadėtinę Adolfiną Dimšaitę, kuri buvo nuteista dešimčiai metų. Taip Narbutas tampa saugumiečių agentu ir gegužės pradžioje susitinka su J.Palubecku-Simu. O antro susitikimo metu naktį Šimkaičių miške J.Palubeckas-Simas suimamas. Visokiais būdais kankinamas J.Palubeckas sugeba išsilaikyti septynias paras. Tarp partizanų buvo nerašyta taisyklė: jeigu draugas negrįžta laiku, jis suimtas arba žuvęs. Tokiu atveju partizanai bunkerį privalo apleisti. J.Žemaitis J.Palubecko-Simo nekantriai laukia. Nesulaukęs Simo, jis ir su juo bunkeryje kartu buvusi Simo sesuo partizanė E.Palubeckaitė-Liudas bei partizanų gailestingoji sesuo M.Žiliūtė naktį nutarė pereiti į kitą bunkerį. Tačiau jų sprendimas buvo pavėluotas. Gegužės 30 dieną 11 val. vakaro čekistai į J.Žemaičio bunkerį įmeta sprogmenį, užtaisytą dujomis. Visi bunkeryje buvę be sąmonės partizanai suimami ir nuvežami į Raseinių čekistų būstinę. Čekistų akcija, suimant J.Žemaitį, buvo rengiama labai kruopščiai ir derinama net su pačiu L.Berija. Jo įsakymu J.Žemaitis turėjo būti suimtas tik gyvas. Tiek Lietuvos čekistai, tiek ir Maskva tikėjosi, jog suimto J.Žemaičio pagalba bus galima sunaikinti visą Lietuvos partizaninį pogrindį. Atvežtam į Vilnių Lietuvos partizanų vadui J.Žemaičiui prasidėjo paskutinis gyvenimo etapas. Visi jo tardymai kruopščiai derinami su pačiu L.Berija, kuriam visus duomenis į Maskvą perduoda pats Lietuvos SSR vidaus reikalų ministras Vildžiūnas. O 1953 metų birželį J.Žemaitis net specialiu lėktuvu skraidinamas į Maskvą, kur jį tardo pats L.Berija. Tačiau ir pačiam L.Berijai atkaklaus lietuvių tautos sūnaus J.Žemaičio palaužti nepavyko. Po ilgų tardymų 1954 metų birželį įvyko uždaras J.Žemaičio, J.Palubecko, E.Palubeckaitės ir M.Žiliūtės teismas. J.Žemaitis ir J.Palubeckas buvo nuteisti mirties bausme, o E.Palubeckaitė ir M.Žiliūtė 20 metų kalėjimo. J.Žemaičio gyvybės siūlas nutrūko 1954 m. lapkričio 26 d. jis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. O rašyti malonės prašymą Lietuvos partizanų vadas atsisakė. Paskutinę minutę prieš mirtį jis dar norėjo pasimatyti su sūnumi. Tačiau vietoj pasimatymo jam buvo įteikta tik sūnaus nuotrauka. Pasibaigus teismui, partizanų vadui buvo suteiktas paskutinis žodis. Jis pasakė: Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų. Šiemet, lapkričio 26 dieną, sukanka 50 metų, kai J.Žemaitis Maskvoje buvo sušaudytas. O jam tada buvo dar tik 45-eri metai. 1991 m. rugpjūčio 22 d., kada Lietuvoje buvo nutraukta KGB veikla ir visus jos archyvus perėmė tuometinė šalies valdžia, su J.Žemaičio ir jo bendražygių tardymo bylomis arčiau galėjo susipažinti tyrinėtojai bei istorikai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, paties J.Žemaičio vardas buvo prisimintas ir deramai įvertintas. Dar 1995 metais Lietuvos televizija pagal Eugenijaus Ignatavičiaus ir Juozo Sabolio scenarijų sukūrė dokumentinį filmą Ketvirtasis Prezidentas (filmo režisierius J.Sabolis). 1996 metų liepą Raseinių rajono Šiluvos parapijos klebono kun. Leono Kalinausko iniciatyva Šiluvoje pastatytas koplytstulpis, kurį sukūrė tautodailininkas Adolfas Turauskas. 1997 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J.Žemaitis, po mirties, apdovanotas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu. O bemaž po metų Lietuvos Respublikos Prezidentas pasirašė dekretą, kuriuo J.Žemaičiui buvo suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis. Koks tolesnis J.Žemaičio sūnaus Jono Laimučio likimas? Kada 1963 metais iš tremties į Lietuvą grįžo J.Žemaičio sesuo, ji apie brolio sūnų neturėjo jokių žinių. Tik vėliau atsitiktinai sužinojo, kad J.Žemaičio sūnus Jonas Laimutis gyvena Šiauliuose ir turi Liubinavičiaus pavardę. Kadangi O.Liubinavičienė, Žemaičio sūnaus globėja, anksti mirė, tai jį vėliau globojo O.Liubinavičienės sesuo D.Žiaunytė-Žukauskienė. Taip J.Žemaičio sūnus susitiko su tėvo sesers šeima, iš kurios sužinojo visą tėvo gyvenimo istoriją. Prasidėjus atgimimui, jis susitiko ir su tėvo bendražygiais M.Žiliūte, M.Nausėdaite, R.Jankevičiūte ir kitais žmonėmis, kurie pokario metais kartu kovojo su jo tėvu. 1990 m. vasario 20 d. J.Žemaičio sūnus susigrąžino savo tikrąją pavardę. Tokia trumpa J.Žemaičio, partizanų generolo, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko, gyvenimo istorija, kuri kaip ir daugelio to meto Lietuvos sūnų ir dukterų, žuvusių už tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, neliko užmiršta.
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |