|
Tibetas: 45-eri metai po sukilimo
Ant mūsų pečių ir sąžinės guli Tibetas šeši
milijonai žmonių. Bet kodėl? Ar keturiolika mūsų nepriklausomos
valstybės gyvavimo metų neatitolino amžinai nuo mūsų tos kartybių
taurės: žmogaus teisių pažeidinėjimo, jėga brukamos ideologijos,
kalinimų, kankinimų, visokių okupuotos valstybės nelaimių? Ne, deja,
tikrai ne.
Kol bent kur nors pasaulyje bus okupuota ir engiama
tauta, tol ir mes, lietuviai, mokėsime savo tautos - daugelį metų
engtos ir okupuotos - praeities skolą, pirmiausia dėl moralinio
imperatyvo ir krikščioniškos - artimo meilės - pareigos padėti kenčiančiajam.
Štai ką apie padėtį Tibete savo autobiografijoje
rašo Tibeto dvasinis ir politinis vadovas Dalai Lama: Tibete kovos
už laisvę sąlygos nuolat sunkėja. Blogėja žmogaus teisių padėtis.Vien
1999 metais užregistruoti šeši mirties ir žiaurumų bei prievartos
atvejai. Kinų valdininkai išvijo iš vienuolynų 1432 vienuolius,
nes šie atsisakė pasmerkti Tibeto išsivadavimo siekius arba Dalai
Lamą, kaip dvasinį bei politinį vadovą. Iš savo gyvenamųjų vietų
bei mokyklų ištremti 11409 vienuoliai (nuo 1996 iki 1999 metų).
Didžiulė iškilusi grėsmė Tibetui - nenutrūkstantis
atvykstančių kinų persikėlėlių srautas. Dėl to keičiasi Tibeto visuomenės
struktūra. Ji artėja prie svetimo tibetui modelio, būdingo rinkos
kapitalizmui. Kartu į šalį plūsta prostitucija, azartiniai žaidimai,
alkoholizmas. Šiuos reiškinius remia kinų valdžia, tuo griaudama
tradicinę socialinę sanklodą ir moralines Tibetiečių vertybes. Tai
net blogiau už bet kokią fizinę prievartą, nes tibetiečiai savo
šalyje virsta tautine mažuma, tolsta nuo tradicinio tikėjimo ir
kultūros.
Kinijos vadovai tibetiečių tautos kultūrinėse
ir religinėse ypatybėse įžvelgia pagrindinį atsiskyrimo motyvą,
todėl stengiasi sugriauti kūrybingąjį Tibeto civilizacijos ir tautinio
identiteto pradą. Nauji kultūros, religijos ir švietimo sistemos
apribojimai byloja apie kultūrinio genocido politiką.
Tikroji ir pagrindinė Tibeto pasipriešinimo ir
kovos už laisvę priežastis glūdi jo ilgoje istorijoje, senoje ir
savitoje kultūroje. Tibeto problema daug sudėtingesnė už tą supaprastintą
jos versiją, kurią pateikia Pekinas.
Kinai Tibete nesiekia suprasti ir gerbti unikalią
jo kultūrą. Jėgos, kaip pagrindinės valdymo priemonės , naudojimas
verčia tibetiečius meluoti, o vietinę administraciją - slėpti tiesą
ir iškreipti faktus, norint įtikti kinų valdžiai, todėl Tibete vykdoma
politika remiasi klaidingu vietinių realijų supratimu.
1949-aisiais kinų vadovai nė pagalvoti negalėjo,
kad 2000-aisiais Kiniją vis dar kamuos Tibeto problema. Per tą
laiką į pasaulį atėjo dvi naujos tibetiečių kartos.
Nors tibetiečiai iš prigimties gana agresyvūs
ir karingi, jų susidomėjimas budistine praktika iš esmės nulėmė
šalies izoliaciją. Prieš tai Tibetas buvo didžiulė imperija, viešpatavusi
Centrinėje Azijoje, šiaurės Indijoje, Nepale ir Butane, į jos sudėtį
įėjo daug kinų žemių. (Laisvas tremtinys).
1955 metais Mao nusprendė įtraukti Khamo ir Amdo
provincijas į Socialistinių pakeitimų programą. Kai į demokratines
reformas buvo įtrauktas viešas gerbiamų Tibeto lyderių ir lamų
pasmerkimas, abiejuose rajonuose prasidėjo maištai. Atsakydami į
tai kinai įvedė papildomus kareivių būrius.
Slopinant maištą rytinis Tibetas buvo kolektyvizuotas
1958 metais pagal Didžiojo šuolio į priekį planą. 1959 metų kovą
daugybė tibetiečių susirinko Lhasoje aplink Dalai Lamos vasaros
rezidenciją, išgirdę gandus, kad kinai planuoja jį pagrobti. Išžudyta
tūkstančiai žmonių. Tibetiečių sukilimas buvo numalšintas. Paskelbtas
karo stovis. Dalai Lama kartu su 80 tūkst. tibetiečių pasitraukė
į Indiją. Prieš kirsdama sieną Tibeto Vyriausybė atsižadėjo 17 punktų
sutarties su Kinija, kurią buvo priversta pasirašyti, kaip pripažino
JTO - įrėmus į smilkinį pistoletą. Kinija tučtuojau pradėjo vykdyti
Tibete demokratines reformas. Tomis reformomis Kinijos komunistų
partija atleido tibetiečius vadovus ir visus, kurie priešinosi Kinijos
taisyklėms. Lamos buvo areštuoti, vienuoliai išvaikyti iš vienuolynų
ir šie palaipsniui grobstomi: apie 2500 vienuolynų uždaryti, 93
proc. vienuolių išvaikyti. Rytų Tibete 98-99 proc. vienuolynų uždaryta.
1950-1976 metų invazijos ir okupacijos Tibete
rezultatus galima apibūdinti šiais skaičiais: 173221 tibetietis
mirė kalėjimuose ir darbo stovyklose, 156758 egzekucijose; 342970
nuo bado; 432705 kovose ir sukilimuose; 92731 nukankinti, 9002
nusižudė.
Kultūrinė revoliucija
1966 metų birželį Mao užleido raudonuosius gvardiečius
griauti ir naikinti keturias atgyvenas : pasenusias idėjas,
seną kultūrą, senas tradicijas ir senus papročius. Kultūrinė revoliucija
Tibete oficialiai pradėta 1966 m. rugpjūčio 25 d. ir Tibeto kultūra
pertvarkoma visais aspektais.
Vienuolynai pradėti plėšti, religiniais tekstais
buvo valomi batai ar jie naudojami kaip tualetinis popierius, trypiami
tiesiog šiaip sau - be jokių religinių sentimentų. Privatūs religiniai
statiniai jėga atiduoti Kinijos valdžiai. Išmontuotų religinių pastatų
rąstai ir akmenys naudojami kinų namų, įstaigų ar armijos barakų
statybai. Reakcingi Tibeto papročiai ir tradicijos keičiami socialistiniais.
Liaudies išlaisvinimo armija jėga steigė komunas.
1974 metais komunų pristeigta 90 proc. Tibeto vietovių. Nuo 1968
iki 1973 metų dėl netinkamos žemės ūkio politikos ir grūdų konfiskavimo
kinų poreikiams tibetiečiai badavo. Dėl komunizacijos išaugo kinų
kontrolė visuose Tibeto gyvenimo aspektuose.
Pomaoistinė politika
1979 metais Den Siaopinas paskelbė visuotinę liberalizaciją,
ir Kinijos komunistų partija nusprendė vykdyti liberalesnę politiką
Tibete. Nuo 1959 metų įkalintieji tibetiečiai buvo paleisti. Tremtyje
esantys tibetiečiai, tarp jų ir Dalai Lama, buvo kviečiami grįžti
į Tibetą dalyvauti socializmo statyboje.
Tibeto Vyriausybės tremtyje delegacija, lankydamasi
Tibete 1979 ir 1980 metais, buvo sutinkama džiaugsmingai priešingai
kinų lūkesčiams, kurie tikėjosi priešiškumo. Antrasis delegacijos
vizitas Lhasoje 1980-aisiais buvo sutrumpintas dėl nekontroliuojamo
džiaugsmingo sutikimo.
Komunistų partijos lyderiai turėjo sutikti, kad
padėtis Tibete ne tokia, kokios jie tikėjosi iš savo kadrų Tibete.
Pirmajame Darbo Susirinkime 1980 metų pavasarį nuspręsta siųsti
delegaciją į Tibetą, vadovaujamą KKP generalinio sekretoriaus Hu
Yaobang, įvertinti situacijos. Jis buvo pritrenktas to, ką pastebėjo,
ypač tibetiečių skurdo. Grįžęs į Pekiną Hu pasiūlė radikalių reformų
programą: mokesčių mažinimą, žemės ūkio dekolektyvizaciją, žemės
ir turto privatizavimą, didesnę autonomiją bei administracijos sudarymą
iš pačių tibetiečių. Kinų kadrai, išskyrus armiją, turi būti sumažinti
85 procentais ir atgaivinta Tibeto kultūra. Socialinių apribojimų
sumažinimas leido atsigauti pilietiniam, kultūriniam ir religiniam
gyvenimui. Ryšiai su tibetiečiais tremtyje ir net turistai atskleidė
tibetiečiams naujas realijas.
Reaguodamas į agresyvėjančią Pekino politiką Tibete
Dalai Lama nutarė vėl iškelti Tibeto klausimą į tarptautinį lygį,
siekti paramos Vakaruose. 1987-ųjų rudenį jis paskelbė Penkių punktų
taikos planą Tibetui. Jo kalba sukėlė paramos demonstracijų bangą
Lhasoje, kuri virto maištu. Maištai pasikartojo 1988 metų gruodį
ir 1989-ųjų kovą. Po jų liko daug mirusių ir šimtai sulaikytų tibetiečių.
1988 metų birželį, kreipdamasis į Europos Parlamentą
Strasbūre, Dalai Lama pasiūlė kaip realybę priimti Kinijos suverenumą
Tibeto atžvilgiu mainais suteikiant tikras ir gerai apibrėžtas autonomijos
teises: visas Tibetas taptų savivaldžiu demokratiniu vienetu sąjungoje
su KLR. KLR būtų atsakinga už Tibeto užsienio politiką, bet tibetiečiai
palaikytų ryšius per savo Užsienio reikalų biurą religijos, verslo,
švietimo, kultūros, turizmo ir kitose nepolitinėse srityse. Tibeto
Vyriausybė turėtų teisę spręsti visus Tibeto ir tibetiečių reikalus.
Panašus įstatymas veikia Honkonge po 1997 metų. Dėl Tibeto autonomijos
tibetiečiai pasisakytų referendume.
Tačiau Pekinas nesileido į tokias derybas tibetiečių
padėtis ir toliau blogėja. Tūkstančiai religinių ir politinių kalinių
laikomi ir kankinami kalėjimuose bei priverstinio darbo stovyklose.
Įprasta kinų valdžios priemonė gimstamumui reguliuoti - tai priverstinė
tibetiečių moterų sterilizacija ir abortai. Daugybė kalinami kalėjimuose
dešimtmečius, kiti periodiškai tardomi, kankinami ir žeminami dėl
religinių ar politinių pažiūrų, vaikai, vyresni nei ketverių metų,
areštuojami ir kankinami (dėl to apie 1000 vaikų kasmet išgabenama
į Indiją), daugelis gyvena skurde ir nepritekliuje. Be to, Kinija
pradėjo spausti Indijos Vyriausybę, reikalaudama nepriimti pabėgėlių
iš Tibeto.
© 2004 "XXI amžius"
|