Tikroviškas Išganytojo
kančios atvaizdavimas
Mindaugas BUIKA
Solidi aktorių vaidyba
Su didžiuliu pasisekimu Pelenų trečiadienį Jungtinių
Valstijų kino salėse pradėtas demonstruoti žymiojo režisieriaus
ir tvirto tikėjimo kataliko Melo Gibsono filmas Kristaus Kančia
apie paskutiniąsias Išganytojo žemiškojo gyvenimo valandas tapo
ryškiu ne tik kinematografiniu, bet ir religiniu įvykiu. Todėl šį
filmą dar prieš jo pristatymą plačiai komentavo tiek kino meno ekspertai,
tiek ir Bažnyčios atstovai, pastarieji beveik vieningai iškeldami
jo evangelizacinę reikšmę. Jie taip pat atmetė kai kurių žydų veikėjų
kritines pastabas, kad filmas, kuriame ypač atvirai vaizduojamas
žiaurus Jėzaus nukankinimas iki kryžiaus mirties, gali vėl pažadinti
antisemitines ar antijudėjiškas nuotaikas dėl neva žydų tautos atsakomybės
už šį susidorojimą.
Vieną išsamiausių komentarų katalikų žinių agentūrai
Zenit duotame interviu pateikęs Tikėjimo mokslo kongregacijos
pasekretoris amerikiečių kilmės dominikonas kunigas Augustinas di
Noja pripažino, jog filmas Kristaus Kančia jam pačiam ir daugeliui
kitų žmonių tapo intensyviu religiniu išgyvenimu. Ypač svarbu,
kad puikiai atlikta kinematografija bei solidi aktorių vaidyba tobulai
dera su paties režisieriaus gilia dvasine įžvalga į Kristaus kančios
ir mirties teologinę prasmę, sakė tėvas A.di Noja. Todėl M.Gibsono
filmas padeda žiūrovams apčiuopti patį kančios slėpinį, kuris
yra už žmogiškojo proto suvokimo ribų.
Štai rodoma, kaip jau Getsemanės sode šėtonas
bando sugundyti Kristų, atrodo, neatremiamu klausimu: kaip kas nors
gali kentėti už viso pasaulio nuodėmes? To jau per daug. Kristus,
atrodo, jau beveik sutrinka dėl šio argumento, bet tuoj pat su tvirtu
įsitikinimu eina savo keliu, priimdamas būtent viso pasaulio nuodėmes,
nes tokia Tėvo valia. Filmas formuoja stiprų pojūtį, jog visi mes
esame šios kosminės dramos dalimi. Neutraliu likti čia nėra jokių
galimybių, niekas negali likti tik paprastu tų įvykių stebėtoju,
tačiau visą proceso rizikos laipsnį, be paties Kristaus, aiškiausiai
pajunta tik Jo motina Marija, be to, ir visur esantis šėtonas. Taip
filmą stebintys žiūrovai netiesiogiai įsilieja į aktorių gretas
ir nepermaldaujamai eina drauge iš Alyvų kalno į Kalvarijos kalną.
Nors M.Gibsono filmas nėra dokumentika, bet meninės vaizduotės kūrinys,
tačiau jame gana tiksliai atspindėti Naujajame Testamente atpasakoti
įvykiai.
Kunigas A.di Noja pažymėjo, kad jam didelį įspūdį
padarė pagrindinių vaidmenų atlikėjų Džimo Kaviezelio (atlieka Jėzaus
vaidmenį) ir Majos Morgenštern (Marijos vaidmuo) pasirodymas. Kristaus
vaidmens dėl jo dramatiškumo atlikimas visuomet yra vienas sudėtingiausių,
tačiau Dž.Kaviezelis, atrodo, gerai suvokia, jog Jėzus tuo pat
metu įsikūnijęs Dievo Sūnus ir tikrasis žmogus. Dž.Kaviezelis visiškai
įtikinamai ir efektyviai pateikia, kaip Kristus valingai ištveria
savo kančią ir mirtį, būdamas paklusnus savo Tėvui, kad atsiteistų
už maldos neklusnumą, - aiškino dominikonas. Čia kalbama ne tik
apie klusnumą, bet ir meilę, nes Kristus iškenčia didžiausias kančias
iš meilės savo Tėvui ir mums.
Taip pat stipri yra žydų kilmės Rumunijos aktorės
M.Morgenštern vaidyba, kuri kunigui A.di Nojai primena šv.Anzelmo
mintis apie Dievo Motiną: be Dievo Sūnaus niekas negali egzistuoti;
be Marijos Sūnaus niekas negali būti išganytas. Stebėdami M.Morgenštern
atliekamą Marijos vaidmenį, jūs patiriate stiprų jausmą, kad Marija
leidžia veikti savo Sūnui, ir Jis tokiu būdu gali mus išgelbėti,
o įsijausdama į Jo kančią, ji tampa visų atpirktųjų Motina.
Tikroviškas brutalumo parodymas
Dėl būdingų priekaištų, kad naujajame filme Kristaus
Kančia yra daug smurto scenų, kunigas A. di Noja atsako, jog filmas
ne tiek smurtingas, kiek tikroviškai brutalus. Iš tikrųjų su Kristumi
elgiamasi brutaliai, ir šį žiaurumą rodo daugiausia romėnų kareiviai.
Bet tai nėra paviršutiniška prievarta, nes begalinės Kristaus kančios
atskleidimu siekiama pažadinti žmogaus sąžinę. Nors kalbama apie
filmą, tačiau Kristaus kentėjimų atvaizdavime M.Gibsonui akivaizdžiai
įtaką darė Vakarų tapyba, kur tų scenų yra pakankamai. Sekdamas
krikščionių teologine tradicija, režisierius dramatiškai pristato
mums Įsikūnijusį Sūnų, kuris pajėgus iškęsti tai, kas paprastam
žmogui nėra įmanoma tiek fizinių, tiek ir mentalinių kentėjimų
supratimu, - aiškina kunigas A.di Noja.
Pagaliau suniokotas Kristaus kūnas turi būti matomas
ir pranašo Izaijo akimis, kuris apibūdino kenčiantįjį Tarną kaip
sumuštą iki neatpažinimo. Aktoriaus Dž.Kaviezelio vaidyba ir fizinis
grožis kaip tik padeda išryškinti tą žiūrovų akivaizdoje vykstančio
Kristaus kūno žiauraus sudarkymo, kuris atspindi nuodėmės atneštą
dvasinį suniokojimą ir visišką suirutę žmonijai, prasmę. Filme pavaizduotas
negailestingas Kristaus plakimas kas verčia žiūrovus nukreipti
žvilgsnį į šalį tiksliai atspindi tai, ką apaštalas šv. Paulius
sako Antrajame laiške korintiečiams: Tą, kuris nepažino nuodėmės,
jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu
(2 Kor 5,21). Taigi kai šiame filme matome sunaikintą Kristaus kūną,
pajuntame, ką reiškia būti nusidėjėliu.
Kunigas A.di Noja pažymi, kad jis nėra kino kritikas,
todėl negali meniniu požiūriu lyginti M.Gibsono filmo su kitų didžiųjų
režisierių darbais (Pazolinio, Dzefirelio), kuriuose taip pat puikiai
atvaizduotas Kristaus gyvenimas. Tačiau šiame filme tikrai labiau
nei kituose yra sutelktas dėmesys į Išganytojo kančią ir mirtį,
ir tai yra išskirtinė kūrinio savybė. Be to, kunigas A.di Noja pastebi
tris reikšmingus M.Gibsono filmo bruožus, kurie labai sustiprina
bendrąjį jo poveikį stebėtojui. Pirma, tai nuolatinis ir grėsmingas
šėtono, piktosios dvasios, buvimas, kuris, kaip nė viename kitame
tokio turinio filme, parodytas su visu dramatišku efektyvumu.
Kitas reikšmingas faktas tai Kristaus vienišumas:
nors Jis yra nuolat supamas žmonių minios, tačiau filme aiškiai
parodoma, kad Jėzus iš tikrųjų šį baisų kentėjimą turi pakelti vienas.
Pagaliau įspūdingas Paskutinės vakarienės atpasakojimas, kurios
scenos filme grąžinamos iš praeities ir perpinamos su vėlesne veiksmų
eiga. Štai po plakimo parpuolęs ant kruvino akmeninio grindinio
Kristus žvelgia į jo krauju apšlakstytas vieno romėnų kareivio kojas,
ir tuo metu filme įterpiama scena iš Paskutinės vakarienės, kai
Jis nusižeminęs plauna savo mokinių kojas. Panašios grįžtamosios
scenos persipina per visą kryžiaus kelio ir nukryžiavimo eigą, tuo
išryškindamos Eucharistijos ir Kristaus žodžių Tai yra mano kūnas,
Tai yra mano kraujas, kaip aukos, prasmę.
Ir tai yra labai stipri katalikiška pajauta, nes,
kaip teigia popiežius Jonas Paulius II savo paskutinėje enciklikoje,
skirtoje Eucharistijai, Kristus įsteigė Jo kančios ir mirties sakramentinį
atminimą, žinodamas, tikėdamas ir laukdamas ateinančios kryžiaus
aukos. Taigi M.Gibsono filme Kristus tarsi prisimena Paskutinę vakarienę
net įvykdydamas tą auką, kurios atminimą Jis jau yra įtvirtinęs.
Daugeliui katalikų, kurie pamatys šiuos vaizdus, šv.Mišios jau
niekada nebus tokios, kaip iki tol, - aiškina kunigas A.di Noja,
atskleisdamas tikrąjį filmo Kristaus Kančia pranašumą.
Didžioji nuodėmės kaltė
Pereidamas prie įdomiausio ir sunkiausio klausimo
- Kas kaltas už tai, kas atsitiko Jėzui? - aptarimo kunigas A.di
Noja siūlo įsivaizduoti reakciją žmogaus, kuris prieš filmo peržiūrą
nebuvo susipažinęs su Evangelijoje atpasakota Kristaus kančios istorija.
Toks žmogus po filmo, matyt, sakytų, kad turbūt visi jo veikėjai
yra kalti, ir jis būtų teisus. Iš tikrųjų, žiūrint į filme Kristaus
Kančia pavaizduotą dramą, atrodo, jog kiekvienas veikiantis asmuo
vienu ar kitu būdu prisideda prie Jėzaus likimo, aiškino kunigas
dominikonas. Judas Jį išduoda; vyriausias judėjų rabinas Sanedrinas
Jį apkaltina; mokiniai Jį palieka, Petras išsigina Jo nepažįstąs;
Erodas Jį paniekina ir išjuokia; Pilotas leidžia Jį pasmerkti, minia
iš Jo tyčiojasi; romėnų kariai Jį nuplaka, žiauriai sumuša ir pagaliau
nukryžiuoja; už visų šių veiksmų kažkokiu būdu juntamas šėtono buvimas.
Iš šios istorijos grupės veikėjų galbūt tik Marija yra iš tikrųjų
be kaltės.
Teologiniu požiūriu, ką M.Gibsonas gana efektyviai
pavaizdavo ir savo filme, nėra nė vieno asmens ar grupės asmenų,
kurie dėl veiksmų, nepriklausomų nuo kitų, būtų vieni kalti dėl
Kristaus kančios ir mirties: visi yra tarpusavyje priklausomi ir
visų kaltė yra ta pati nuodėmė. Jų nuodėmės ir mūsų nuodėmės
atveda Kristų prie kryžiaus, ir Jis tai valingai iškenčia, - teigia
kunigas A.di Noja. Jis paaiškino, jog yra didelis suklydimas, kai
pagal Evangelijoje pateiktą Kančios pasakojimą bandoma kaltę priskirti
vienam konkrečiam asmeniui ar kokiai nors apibrėžtai grupei žmonių.
Ir dar labiau smerktina, jeigu stengiamasi ką nors atleisti nuo
šios kaltės, nes taip jis tarsi yra atskiriamas ir nuo išganymo.
Jeigu aš nesu vienas kaltųjų, tai kaip aš galiu būti tarp tų, kurie
dalijasi kryžiaus aukos vaisiais, - aiškina kunigas A. di Noja.
Mes visi turime pripažinti, kad mūsų nuodėmės
yra tarp tų, kurias turėjo pakelti Kristus, ir todėl mes esame įterpti
į Jo maldą, už kuriuos, būdamas ant kryžiaus, Jis kalbėjo: Tėve,
atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro. Niekas nenori būti paliktas
už šios maldos, sakė kunigas dominikonas, pažymėdamas, jog tokiu
būdu kiekvienas krikščionis Evangelijos skaitymuose skatinamas rasti
savo vietą šioje atpirkimo dramoje. Štai Didžiosios savaitės liturgijoje,
skaitant Kančios atpasakojimą, pamaldose dalyvaujanti bendruomenė
savotišku būdu dalyvauja minioje, kuri šaukia: Ant kryžiaus Jį!
Taip liturgija padeda mums suprasti tuos žiaurius šūksnius kaip
maldą.
Savaime suprantama, mes tiesiogiai nenorime,
kad Kristus kentėtų nukryžiavimą, tačiau mes norime būti išganyti,
- teigia kunigas A.di Noja. Todėl, žvelgiant iš tikėjimo perspektyvos,
netgi sukrečiantys žodžiai Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų
vaikų! turi būti suprasti ne kaip prakeikimas, bet kaip malda.
O iš tikrųjų ko mes norime ir ko, netgi to nesuvokdama, norėjo prieš
Pilotą susirinkusi minia, yra tai, kad, kaip nurodoma Apreiškimo
Jonui knygoje, mes visi būtume nuplauti Avinėlio krauju.
Tokiame Kristaus kančios supratime kalbėti vien
tik apie žydų tautos atsakomybę už Išganytojo mirtį būtų visiškai
neteisinga. Todėl ir M.Gibsono filmo, talentingai atvaizdavusio
šią kančios kelionę iš Getsemanės į Golgotą, jokiu būdu negalima
vadinti antisemitiniu ar antijudėjišku. Filme nei padidinamas, nei
sumenkinamas tuometinių žydų vyresniųjų vaidmuo Jėzaus pasmerkime.
Tačiau, esant minėtam visų kaltųjų išvardijimui dėl jų akivaizdaus
nuodėmingumo, labiau tikėtina, kad filmas Kristaus Kančia turėtų
numalšinti žiūrovų antisemitizmą, o ne jį paskatinti, tvirtina kunigas
A.di Noja.
Baigdamas savo pastabas jis priminė, jog per visą
krikščionybės istoriją tikintieji buvo skatinami medituoti Kristaus
kančią, ir didžiųjų šventųjų dvasinis gyvenimas buvo paženklintas
tokiu pamaldumu. Tai suprantama, nes nėra tikresnio būdo pažadinti
meilę žmogaus širdyje, kaip per atsaką į Dievo meilę, kuris dėl
mūsų atidavė savo Sūnų. Manau, kad M.Gibsono filmas pažadins žmones
šitokiai meilei, - sakė tėvas A.di Noja. Jūsų širdys turėtų būti
akmeninės, kad liktų nesujaudintos šio nepaprasto filmo ir tos neišmatuojamos
dieviškosios meilės, kurią iš ekrano jis stengiasi perteikti į gyvenimą.
Filmą turi pamatyti visi
48 metų aktorius ir režisierius M.Gibsonas yra
gerai žinoma Holivudo superžvaigždė, kurio garsieji blockbuster
filmai, ypač Mirtinas ginklas, Patriotas, Ženklai, Drąsioji
širdis (pastarasis yra laimėjęs JAV Kino akademijos du prestižinius
oskarus) yra populiarūs ir neša didelį pelną. Tačiau naujosios 127
minutes trunkančios kino juostos Kristaus Kančia projektas buvo
rizikingas tiek dėl didžiulių lėšų (M.Gibsonas šio filmo kūrimui
išleido 25 milijonus dolerių asmeninių lėšų), tiek dėl šiuolaikinei
sekuliarizuotai visuomenei neįprastos tematikos bei kitų specifinių
bruožų. Pavyzdžiui, siekiant didesnio identiteto ir natūralumo,
filmo herojai kalba Jėzaus gimtąja aramėjų bei lotynų kalba, ir
vertimas į anglų kalbą tėra pateikiamas tiruose.
Nors kai kurie kino ekspertai režisierių M.Gibsoną
perspėjo, kad didžiulė pinigų suma gali būti išleista veltui, tačiau
talentingasis kūrėjas atkakliai siekė užsibrėžto tikslo. Jam padėjo
pirmiausia iš šeimos paveldėtas tvirtas katalikiškas tikėjimas,
toks neįprastas liberaliame kino pasaulyje. M.Gibsonas gimė Niujorke,
tradicinėje katalikiškoje šeimoje, turėjusioje vienuolika vaikų.
Jis, taip pat ištikimas šeimos tėvas, su žmona Robina per beveik
ketvirtį amžiaus trunkančią santuoką susilaukė septynių vaikų. (Kaip
žinoma, Holivude vyrauja kitokios tradicijos ten santuokos dažnos,
bevaikės ir trumpalaikės.)
Ir šį kartą atkaklumas bei tikėjimas M.Gibsono
neapvylė. Jau pačią pirmąją filmo Kristaus Kančia demonstravimo
dieną (kaip minėta, tai buvo Pelenų trečiadienis), jis visiškai
atsipirko, nes buvo įsigyta bilietų už beveik 27 mln. dolerių. Per
pirmąsias penkias filmo Kristaus Kančia demonstravimo dienas buvo
surinkta šiam laikotarpiui negirdėta suma 117,5 milijono dolerių.
Ir vien tik Jungtinėse Valstijose! Europos šalyse filmas Kristaus
Kančia bus pradėtas demonstruoti Gavėnios Didžiąją savaitę ir tikriausiai
taip pat susilauks nemažo pasisekimo.
Vienas pirmųjų dar nebaigtą filmo variantą praėjusį
rudenį peržiūrėjęs Vatikano kunigų kongregacijos prefektas kardinolas
Darijus Kastriljonas Ojosas pabrėžė, jog Kristaus Kančią turėtų
pamatyti visi pasaulio kunigai, visi krikščionys ir visi pasaulio
žmonės. Žiūrėdamas filmą jis pats patyrė gilaus dvasinio intymumo
su Jėzumi Kristumi akimirkas. Tai filmas, kuris žiūrovą veda į maldą
ir mąstymą, nuoširdžią kontempliaciją. Dar daugiau, kardinolo D.Kastriljono
nuomone, filmas Kristaus Kančia yra meno ir tikėjimo triumfas.
Jis bus tinkama priemonė aiškinant Kristaus mokymą ir asmeniškumą.
Filmas skleidžia meilę, užuojautą ir atleidimą, skatina tikinčiuosius
būti tvirtus ir gerus, nepaisant visko, ką patyrė Kristus netgi
siaubingo kentėjimo akivaizdoje.
© 2004 "XXI amžius"
|