Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Susitikimai
Kultūra
Parodos
Darbai
Literatūra
Atmintis
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Paslaptingas ir žmogiškas
sielos švytėjimas

Benjaminas ŽULYS

Dailininkė Algirda Karaliūtė ir knygos autorius Julius Pastarnokas

„Po ilgų svarstymų drįstu prabilti...“

Šiomis dienomis skaitytojus pasiekė Juliaus Pastarnoko knyga „Praeities švytėjimas“ (esė „Menas ir likimai“). Šiame apie 300 puslapių (žinoma, esmė ne jų kiekis) literatūriniame darbe žurnalistas, rašytojas eseistas (drįstu teigti – ir filosofas) J.Pastarnokas itin raiškiai, su gilia minčių, apmąstymų bei apibendrinimų įžvalga pasakoja apie daug kentėjusią, išgyvenusią taurią lietuvę kaunietę dailininkę Algirdą Karaliūtę. Autorius pateikia dailininkės kūrybos bruožus bei raidą, visa tai susiedamas su mūsų tautos istorija, kultūra bei pasaulinio lygmens menu. „Praeities švytėjimas“ kviečia ne vien susipažinti su žymios dailininkės darbais, bet ir per juos, jų autorės mąstyseną skatina apskritai pamąstyti apie gyvenimo esmę, jo spalvas bei atspalvius.

Kaip knygos reziumė (ji įdėta ir anglų bei vokiečių kalbomis) rašo literatūrologas rašytojas Juozas Kundrotas, „... eseistas Julius Pastarnokas išsikėlęs sau nelengvą uždavinį: atskleisti menininkės Būtį per dvasinę energiją, kuri atsigręžtų į pasaulį ir Visatą, Visatą, kaip erdvę, vedančią žmogų iš savo būtinybinio uždarumo. Unikalaus talento dailininkės kūrybinės pagavos, pats gyvenimas perteikiami emocionaliai ir patraukliai, knygos puslapiai kupini vaizdų ir įvykių judėjimo, gyvybinės savasties, išsipildymo pilnatvės – kaip gilaus atsidūsėjimo, kuris pranašiškai žiebia naują viltį“. Literatūrologas atkreipia skaitytojo dėmesį į originalų knygos autoriaus teiginį, kuriuo drąsiai grindžiama, jog A. Karaliūtė sukūrė lietuvių tautos mitologinį epą paveiksluose savo kompozicijomis „Baltų dievai ir deivės“, kuriose įprasmintas „amžinas dieviškumas“, mitologijos ištakos, tautos gyvastis, patikimai sauganti dvasios ženklus.

J.Pastarnokas knygos įžangoje – preliudijoje „Kultūra – amžinoji žmogaus kūryba“ rašo, kad jį su A.Karaliūte suartino jos kūryba, kupina įvairiais aspektais bei variantais apmąstymų apie Žmogų ir Pasaulį. Sužavėjo bei žavi jos kūrybos humaniškumas, spalvų skrydis, laimės ir skausmo versmės paveiksluose. Intensyviai kūrybai paskyrusi ketvirtį amžiaus, tapydama pastele, dailininkė sukūrė per du tūkstančius paveikslų. Daug jų iškeliavo į Vokietiją, Kanadą, Izraelį, Vengriją, Lenkiją, Ameriką, Rusiją, Suomiją, Angliją ir kitur. Tad rašyti apie tokį žmogų, pateikti jo darbų apžvalgas, kitų dailininkų, meno žinovų, filosofų vertinimus nėra paprasta... Ir tik... po ilgų svarstymų bei dvejonių drįstu prabilti apie dailininkę Algirdą Karaliūtę...“, – sako knygos autorius. Bet ir tų svarstymų jam maža. Prieš padėdamas ant savo darbo stalo baltą popieriaus lapą, jis eina į bibliotekas, skaityklas, rausiasi savo gausioje asmeninėje bibliotekoje, kalbasi su rašytojais, dailininkais, labai daug skaito. Jau nekalbant apie susitikimus, įvairiopus pokalbius su pačia dailininke. Jis domisi kūrėjos paveikslais – originalais bei reprodukcijomis, užduoda klausimus sau ir skaitytojui. Esą pamąstykime visi. Ką galėtų reikšti vieno ar kito paveikslo forma, įvaizdis, jų ryšys su simboliais – daug klausimų pateikia tų paveikslų kūrėjai Algirdai.

Prieš sėsdamas rašyti, knygos autorius perskaitė ar pervertė daugiau nei pusantro šimto įvairių knygų, kitų literatūros, meno šaltinių. J. Pastarnokas, ir šiaip itin daug skaitantis, besidomintis literatūra, menu, filosofija, santūriai pastebi, kad to žinojimo labai reikia – tik tada gali pasijusti turįs moralinę, dorovinę teisę kalbėti apie žmogų, mus supantį pasaulį, įvairius reiškinius. Kitaip tai būtų dirbtina, netikra, negyvybiška. Juk ir A. Karaliūtė visą gyvenimą mokosi – semiasi žinojimo iš tūkstantmečius siekiančios savos ir kitų tautų praeities, iš knygų, iš gėlės žiedo ir paukščio čiulbėjimo. Ji su atida ir nerimu kalba apie žmogiškumo esmę. Tai – meilė, tikėjimas, žinojimas, samprotauja menininkė. „Harmonijos savyje bei greta savęs stokojame, norime iš gyvenimo pernelyg daug, bet patys neturime nei tikslų, nei siekių, nei saiko. Norėdamas atrasti savo kelią, savąjį idealą, žmogus privalo įdėti daug fizinių ir dvasinių pastangų. Tačiau tai vargina. Pažiūrėkime į jaunuolius. Jie viską nori turėti šiandien. Ir kuo greičiau...“ – cituoja autorius A.Karaliūtę. Tad tie daugiau nei du tūkstančiai dailininkės sukurtų paveikslų ir yra kantrus, atkaklus, kruopštus, daug dvasinių bei fizinių jėgų pareikalavęs ir toliau reikalaująs darbas.

Kur, kada ir kaip prasidėjo dailininkės, mąstytojos, humanistės A.Karaliūtės kūrybos verdenė? – klausia knygos autorius gal pačią menininkę, gal jai Dievo skirtą nuostabųjį Likimą, nors jis jai ne visada buvo palankus. Ir savo mintį kreipia į Aukščiausiąjį. Tai – „...Visagalis Pasaulio Viešpats, valdantis viską, o viską Danguje ir Žemėje, Vyriausioji dievybė, gyvybės kūrėjas bei tvarkytojas, taikos ir draugystės globėjas“. Ir – ieško tos verdenės ištakų.

Nuo mažų dienų...

„Tauragės inžinieriaus Broniaus Karaliaus dukrelių ir sūnelio vaikystė spurda tarp gyvybės ir mirties bolševikų – nacių – bolševikų (komunistų) okupacijų paunksmėje. Mirs tėvas – dar jaunas žmogus, kai Algutei nebus nė septynerių metukų. Mama Marija Turčinskaitė-Karalienė dvidešimt penkerius metus išgulės ant patalo... Algirda sirgs ir persirgs daugybe sunkių ligų, kurios paliks vienokias ar kitokias žymes. Profesionalios medicininės pagalbos niekas niekada nesuteiks... Mergytė nežinos, kas tai yra ligoninė. Ji pati sau – ir gydytoja, ir medicinos sesuo. Tačiau varguolė žinos, kas yra badas... Žinos, kokia rūsti ta gyvensena – tarnavimas pas svetimus, kad uždirbtų duonos kąsnį ne tik sau, bet ir Mamelei... Galiausiai parblokš paralyžius... Negalia... Visam gyvenimui. Ir dar – traumos, traumos...“ – rašo Julius apie menininkės vaikystę ir tolesnes dienas. Tada jų name nuolat lankosi enkavėdistai mongoliškais veidais, vis ieško tėvo, jau mirusio. Grasino visą šeimą išgrūsią į Sibirą, jei nepasakys, kur slepiasi Bronius Karalius. Užtat brolį Eugenijų ištrems dešimčiai metų...

Nors tai ir neįtikėtina, tomis dienomis Algutė pamilsta gamtą. Iš gėlių, medžių lapų kuria paukštelius, su sesute dvynuke Regina iš molio lipdo žmonių, žvėrių figūrėles, sapnų vizijas – perduoda knygos autorius rašytojo Broniaus Jauniškio prisiminimus. Ir vėliau, jau baigusi vidurinę mokyklą, mokytojaudama Ąžuolijos pradinėje mokykloje, rinks gėles, jas džiovins, komponuos, grožėsis žvaigždėmis. Kraupiai žvarbioje vaikystėje, kai saulėtekyje ant žiedo ne rasos, o kraujo lašas spindės, Algirdos sieloje bręsta meno pumpuras. „Toks – Likimas. Kitaip nepasakysi,“ – apibendrina rašytojas mintį.

Kūryba – tai gyvybė

Nutekės šiek tiek laiko. A.Karaliūtė – Klaipėdos mokytojų instituto ir Vilniaus dailės instituto absolventė, pagal išsilavinimą – menotyrininkė. Bet silpnoka sveikata neleido nuolat lankytis parodose, dalyvauti susibūrimuose, kad patirtus įspūdžius vėliau atpasakotų, komentuotų žiniasklaidoje. Todėl atsidavė vien kūrybinei dailininkės veiklai. Vienas pirmųjų tos veiklos barų – knygų iliustravimas. Apipavidalino Maironiui skirtą eilėraščių rinkinį „Ateini iš giesmės“, o iš viso iliustravo daugiau nei 40 knygų.

Žvelgdamas į kūrėjos ilistracijas, paveikslus, knygos autorius stebisi ir žavisi menininkės erudicija, gilia dvasine nuovoka, žmogaus giluminio pasaulio pažinimu. Ir cituoja A.Karaliūtę: „Sieloje susikaupė tiek daug minties ir jausmo, kad neištvėrusi ėmiau tapyti“. Bet tuomet Dailininkų sąjungos vadovas, dar kažkoks valdininkas piktai aikčios: „Taip elgiasi Karaliūtė. Alegorijos, vizijos, simboliai. Beatodairiškai neigia socialistinį realizmą – menų meną“, „Jai geruoju nesibaigs“ ir panašiai. Bet viena po kitos įvyksta parodos – jų bus daug. Ir darbų daugės, jie vis sodresni, įsimintinesni.

Įdomus devynių paveikslų ciklas „Mano Lietuva“, kuriame atsispindi slogi praeitis. Vienas paveikslų „Baudžiavinė mokykla“ – po skambančiu varpu daraktorius moko vaikus lietuviško rašto, o šie skaito pasižvalgydami, ar neateina žandarai. O štai paveikslai „Baudžiava“, „1863 metų sukilimas“, „Milžinkapis“, „1941-ieji“ – juodos nakties fone sunkiai slenka į Rytus tremtinių prigrūstas ešelonas. Kūriniuose „Ledo šauksmas“, „Šiaurės pašvaistė“, „Neužpūskime vilties“ dailininkė jautriai išgyvena tautos kančią – tremtinių likimus. Antai kalinių trikinkė tempia kalinių lavonus, moterys, suklupusios prie ledo duobės, ant rankų laiko mirusius kūdikius.

J.Pastarnokas, kaip jis pats sako, drįsta supažindinti skaitytoją su A.Karaliūtės vaizduojamais mitologiniais dievais ir deivėmis. Remiasi ne vien savo santūriu išmanymu, o labiau pripažintais šios srities autoritetais – etnografe profesore Prane Dunduliene, istorikais Juozu Brazausku, Vida Kniūraire ir pats apibendrina, apmąsto pasakytas mintis. Knygoje yra kai kurių mitologinių deivių, dievų paveikslų reprodukcijos – „Žemyna“, „Bangpūtys“, „Praamžis“, „Krūminė“, „Vakaris“, „Upinis“ ir kt. Maža to, autorius pateikia ir kitokios krypties paveikslų reprodukcijų. Tai savaip interpretuoti Zodiako ženklai. Be to, prie kiekvieno iš jų įdėti poetės Juditos Vaičiūnaitės posmai. Autorius tarsi po krislelį deda į savo vietą, komponuoja savą, literatūrinę kompoziciją, ją paskalsina kai kurių poetų eilėmis.

Algirdos darbuose – visa galerija garbių Lietuvos ir kitų šalių žmonių portretų: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vydūnas, Marija Gimbutienė, Aristotelis, Nostradamas, Dantė Aligjeris, Rabindranatas Tagorė.

Menininkę autorius knygoje veda dar toliau. Tai – senovės Egiptas, jo filosofija. Rašytojas cituoja dailininkę: „Senovės Egipto civilizacija, kultūra ir menas – mano sąmoningo gyvenimo silpnybė. Negaliu praleisti pro akis knygos, žiniasklaidos straipsnio, televizijos laidos, jei rašoma, pasakojama, rodoma apie Egiptą“. Ji atkuria senovės Egipto gyvensenos atošvaistas, nugrimzdusias tūkstantmečių Ūkanose, teigia knygos autorius. Dailininkė nutapė keturiolikos paveikslų ciklą „Egiptas“, pabrėždama, kad dirbdama šia tema visuomet atsiremdavo į archeologinių tyrinėjimų išvadas.

Knygos autorius, pateikdamas kitų meno, filosofijos žinovų išmintį ir savo samprotavimus, svarsto, kokia yra Algirdos vieta tarp kitų kūrėjų. Jis kalba apie genialiuosius dailininkus Nikolajų Rerichą, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Kazį Šimonį ir klausia, ar A.Karaliūtės – kaip menininkės – vardas neasocijuojasi su šių dvasios milžinų kūryba, ar šie kūrybos pasauliai nėra gretintini. Ir pritardamas šiai minčiai atsako: „Tačiau jos kūriniuose regime savitą – būtent Algirdos Karaliūtės pasaulį...“

Būtina pasakyti ir tai, kad A.Karaliūtė – ne vien išskirtinio talento dailininkė, bet ir poetė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė. Knygos pabaigos žodyje lituanistė Valė Pastarnokienė Algirdos poeziją apibendrina taip: „Jos kūryba – gyvybė – viena – vieninga – vientisa“. O Algirda tarsi papildo: „Poezija – tai tapyba žodžiais bei garsų harmonija“. Ponia Valė nepiktai paironizuoja: „Pasak baltojo žmonių pavydo: kam Dievas davė, tam ir drėbtelėjo...“ Lituanistė pastebi, kad tose eilėse irgi pulsuoja gilūs proto ir dvasingumo tvinksniai.

Knygą „Praeities švytėjimas“ iliustravo pati dailininkė A.Karaliūtė. Įspūdingai parengtame leidinyje yra apie 120 spalvotų ir nespalvotų jos paveikslų reprodukcijų.

Ir visai būtų neteisinga, jei nutylėtume, jog už knygą „Praeities švytėjimas“ dailininkė A.Karaliūtė ir eseistas J.Pastarnokas pripažinti dr. Nijolės Bataitytės literatūrinio fondo (Los Andželas, JAV) įsteigtos rašytojo Stasio Bataičio (1915-1987) premijos laureatais.

Ši knyga – jau šeštoji Juliaus kūrybinėje biografijoje. O ant jo darbo stalo savo likimo laukia dar viena. Tikriausiai jų bus ir daugiau.

© 2004 "XXI amžius"