|
Pareiga valstybei
R.Pakso operetė vyksta daugelio žmonių abejingumo
valstybei fone. Dėl abejingumo kyla nežinojimas, o nežinančiųjų
niekuo nepagrįstos simpatijos ar antipatijos ir dėl to vyksta netikras
veiksmas, bet vis dėlto reginys.
Valstybė tai teisė. Bet ji paneigiama. Tai
demokratija, bet jos nereikia. Pagaliau tai yra laisvė.
O kaip pabandyti mums suprasti žmones, kuriems
viso to nereikia, ir dar įsitikinti, kad turime juos suprasti?
Mes patys ir rašantys, ir skaitantys štai tokį
laikraštį arba ateinantys į Vilniuje vykstančius Sąjūdžio paskatintus
visuomenės pasitarimus Kokios mes norime Lietuvos - esame skirtingi
nei daugybė kitų žmonių. Skiriamės tuo, kad mums reikia tų išvardytų
dalykų, kurių kitiems nereikia: tautos, valstybės, laisvės ir tikėjimo.
Mums reikia, ir mes nemanome, kad mūsų pozicija
yra bloga. Tuo pačiu norime, kad daugiau būtų tokios kaip mūsų pozicijos
žmonių. Norime ir galvojame: ką daryti, kad jų ne mažėtų, bet daugėtų
juk tai yra tautos ir valstybės išlikimo sąlyga! Laisvės sąlyga.
Reikalingas proto veiksmas: mums reikia suprasti,
kodėl ir kaip iš viso gali egzistuoti žmonės, kuriems nerūpi ir
to nereikia? Sunkus mums tas veiksmas suprasti: gal todėl, kad
neturime tokio patyrimo, kaip galėtų nerūpėti? Galime kiekvienas
panagrinėti savo gyvenimą: gal prisimintume, gal ir tą patyrimą
turime? Kada nors gal buvo mūsų gyvenime periodas, kada tie dalykai
mums nerūpėjo, ir kuo tada mes buvome užsiėmę, kad galėjome rūpestį
nuslopinti? Vardykime, kas tai galėjo būti gal buitis labai užgožė?
Gal šeimos ar darbo reikalai visą gyvenimą užpildė?
Bet visu tuo ir dabar esame užsiėmę, ir vis dėlto
tai mums rūpi. Geriau pagalvojus, tikriausiai ir tada rūpėjo, tik
aiškiai to nesuvokėme, taigi nežinojome. Natūralaus rūpesčio vietoje
buvo tuštuma, ir mes ją jautėme kaip nesuvoktą nepasitenkinimą,
gal net graužatį, ir ta savo gyvenimo dalele buvome nelaimingi.
Nelaimingi dėl nevisaverčio gyvenimo, kuriam trūko galimybės dirbti
kaip nors tiesiogiai dėl tautos, valstybės, laisvės. Netiesiogiai
beveik kiekvienas, kuris tik ką gero žemėje daro, dirba dėl šitų
vertybių, bet reikia ir tiesioginio, suvokto jų siekimo; kitaip
lieka tuštuma vienoje žmogaus būties dalelėje, iš kurios kyla nepasitenkinimas
ir graužatis, kai kam virstantis pykčiu, neapykanta ir kitais griovimais.
Prisiminę, pamąstę gal ir artėjame prie vieno
mįslės rakto: nėra žmonių, kuriems nerūpi ir nereikia. Taigi yra
tų, kurie, kaip ir mes kadaise, nežino ir nesupranta, kad jiems
rūpi ir reikia. Nesuprasdami jie yra nelaimingi, bet nežino savo
nelaimės priežasties. Nesuprasdami nesigelbsti ir, užuot gelbėjęsi,
bėga nuo gyvenimo. O paplitusios bėgimo priemonės triukšmas, burnojimas,
kiti dar ką kita sumano, o tikra priemonė ne bėgti, bet gelbėtis
būtų žinojimas. Deja, nepasiekiamas ir nenorimas siekti, ir todėl
- aklavietė.
Tad tokia aklavietė, kai neverta imtis galvoti
ir tyrinėti, kaip ir kodėl yra tokie žmonės. Yra pavojus, kad betyrinėdami
galime aptikti, joje gal kartais ir mes esame tokie, kad ir mums
nei rūpi, nei reikia, bet susirenkame šiaip sau pafantazuoti arba
padejuoti, ir mums tai malonumą suteikia savos rūšies mazochizmas.
Laimei, taip nėra ir tokio dalyko neaptiksime.
Mums daug kas rūpi, todėl laviname protą ir neužmirštame
širdies. Jau kalbėjome, kad nors protu priartėję šį tą supratę,
negalime padėti savo nelaimingiems seserims ir broliams. Labai norėtume
padėti, nes esame susiję, nes ne vien save, bet mus su visa valstybe
jie tempia į pražūtį.
Supratome, norime, pasakytume, bet negalime tol,
kol širdis nedalyvauja. Nuo senovės yra žinoma taisyklė, kad, norint
žmones paveikti, paraginti ar jiems padėti, reikia mylėti. Štai
tie mūsų veiklos objektai žmonės be interesų, be polėkio, be laisvės
o mums juos reikia pamilti. Taip pamilti, kad jie mus imtų suprasti,
bet šito mes neįstengsime padaryti, nes jų toji būsena per daug
neįveikiama mūsų minčiai. Ir vis dėlto mums reikia žinoti. Nors
ir nusigandusiems dėl negalėjimo, vis tiek žinoti yra geriau. Žinoti
ir ieškoti kelių, kaip mums būti mylintiems ir globojantiems tokius
aršius savo nelaimingus seseris ir brolius, kurie, kaip sakiau,
save ir mus tempia į pražūtį kartu su visa valstybe.
Ieškome kelių, nerandame, liūdime, bet tuo liūdesiu
neapsiribojame, nes dar turime kelių eiti vieni pas kitus, o pradžiai
ir tai yra gerai. Šventųjų bendravimas - taip pusiau juokais sakydavo
Kovo 11-osios Akto signataras buvęs politinis kalinys Liudas Simutis.
Jis , tiesa, sakydavo kam čia susitikinėjame vieni su kitais vienodaminčiai?
Bet susitikinėkime, kol kiti keliai nerasti vis tiek mokysimės
to mokslo, paties reikalingiausio tarp žmonių, kurį jau vardijau
mylėti.
Vytautas Landsbergis dar papildytų, kad vienas
reikalingiausių mokslų yra humoro jausmas ir kad neprastai tas jausmas
gyvenimą taiso šitam teiginiui irgi reikia pritarti.
Kalbėkime, projektuokime ir nemanykime, kad mes
jaučiamės esantys už ką nors geresni, tegul ir už visus aršiuosius
seseris ir brolius. Nesijaučiame geresni, bet taip pat ir nenusivertiname.
Nesame geresni, nes žinome, bet tuo baigiasi mūsų galios, ir kitiems
nepaskleidžiame žinojimo. Jis yra atsakomybė, ir galime būti kalti
žinojimo nepaskleidę. Gal nedrįstame, gal nemokame, tai ir nelieka
galimybės savimi didžiuotis, nes reikia ir drįsti, ir mokėti. Nelikus
galimybės, nesipuikuojame, bet galutinai nenusivertinti galimybė
irgi yra, o mūsų vertė yra ištikimybė. Ištikimybė tam, ką žinome.
Ištikimybė tarnauti tiesai. Juk girdint, matant, kaip daug kas,
vos ne visi kitaip kalba, gali kilti pagunda prie bendrojo choro
prisidėti. Nesakykime, kad kitaip mąsto, nes visai nemąsto: mąstymo
procesas, jeigu tik yra, negali nevesti į tiesą; jo iš viso nebūna
klaidingo ir bent jau mūsų sąlygomis jis tik yra arba jo nėra. Taigi
ne kitaip mąsto, o kitaip sako, bet visuotinis priešiškas dūzgimas
gali paskatinti pasiduoti. Nepasiduodame ir liekame ištikimi tiesai,
ir šitas yra mūsų vertingumas, o kito dar reikia siekti galėjimo
skleisti žinomą tiesą. Skleisti per protą, stengiantis paaiškinti
ir suprasti, ir būtinai per širdį, ir šis uždavinys yra pats sunkiausias
ir lemtingas.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2004 "XXI amžius"
|