Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Susitikimai
Kultūra
Parodos
Darbai
Literatūra
Atmintis
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tėvynainiais prisidengus

Petras KATINAS

Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministro pirmoji pavaduotoja Eleonora Mitrofanova Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotrauka

Tai, kad Rusijos diplomatai, užsienyje akredituoti žurnalistai, prekybos atstovybių darbuotojai beveik visi dirbo ir dirba KGB (dabar FST), niekam ne paslaptis. Dar B.Jelcino prezidentavimo laikais vienas SSRS naujienų agentūros „Novosti“ žurnalistas B.Konovalovas, dirbęs Londone, rašė, kad ta agentūra ir buvo įkurta kaip specialus KGB padalinys, o visi be išimties joje dirbantys žurnalistai yra KGB šnipai. Apie tai galėtų plačiau papasakoti ir žinomi sovietinės Lietuvos žurnalistai, dirbę agentūroje „Novosti“ ar po laikraščio „Selskaja žizn“ priedanga Jungtinėse Valstijose. Kitas dalykas, kuo labai domisi Rusijos žvalgyba, yra vadinamieji tėvynainiai – išeiviai ne tik iš Rusijos, bet ir buvusios Sovietų Sąjungos. Kiek jų dirba Maskvai, pardavinėdami juos priglaudusias šalis, niekas nežino. Tačiau manoma, kad mažiausiai kas dešimtas. Neatsitiktinai ilgametis KGB rezidentas užsienyje, dabartinis Rusijos prezidentas V.Putinas ėmė demonstruoti išskirtinį dėmesį užsienyje, ypač „artimajame“, gyvenantiems tėvynainiams. Dar 2001 metais, kalbėdamas pirmajame tėvynainių kongrese Maskvoje, V.Putinas paaiškino, kas tai yra tėvynainis (sootečestvennik). Pasak jo, tėvynainis – tai ne tik juridinė kategorija, o pirmiausia asmeninis žmogaus pasirinkimas. Bet kokiu atveju visų užsienyje gyvenančių tėvynainių likimas susijęs su Rusija. Pagal Rusijos pilietybės įstatymą, tėvynainiais laikomi visi Rusijos piliečiai, gyvenantys užsienyje, taip pat buvusios SSRS piliečiai, nepaisant jų tautybės, be to, emigrantų iš Rusijos ir SSRS palikuonys. Minėtame tėvynainių kongrese V.Putinas ypač akcentavo, jog „darbas su tėvynainiais užsienyje yra vienas svarbiausių Rusijos užsienio ir vidaus politikos prioritetų“.

Pasakyta pakankamai aiškiai. Todėl, norint pademonstruoti to darbo svarbą, 2002 metais buvo sudaryta speciali vyriausybinė komisija darbui su tėvynainiais, o tą darbą pavesta dirbti Užsienio reikalų ministerijai. Atsakinga už šį darbo barą paskirta praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjusi pirmoji Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotoja Eleonora Mitrofanova. Neseniai savo didžiuliame interviu Paryžiuje leidžiamam rusiškam savaitraščiui „Russkaja mysl“ E.Mitrofanova pabrėžė, kad jos asmeninis ir specialiosios vyriausybinės komisijos pagrindinis uždavinys yra rūpestis tėvynainiais, kurie, subyrėjus Sovietų Sąjungai, „jiems visiškai to nenorint“, atsidūrė už Rusijos Federacijos sienų. Kitaip tariant, „artimajame užsienyje“. Pasak E.Mitrofanovos, naujai susikūrusios valstybės pirmiausia ėmė vykdyti nacionalistinę politiką, savo kalbų įdiegimą ir sodino į valdžios struktūras tiktai savo nacionalinius kadrus. Bet ir tai dar ne pats blogiausias variantas. E.Mitrofanova tiesiog pasipiktinusi Baltijos šalyse vykdoma „rusų išstūmimo politika, Didžiojo tėvynės karo veteranų, KGB darbuotojų ir partinių veikėjų persekiojimu“. Toliau Rusijos URM pirmoji viceministrė teigė, kad buvusios SSRS respublikos, tapusios nepriklausomomis, nenori parodyti išminties ir priešinasi Rusijos pastangoms ginant savo tėvynainius. O pirmiausia ginami net nesislepiantys Baltijos valstybių nepriklausomybės priešai. Pakanka tik žvilgtelėti, ką tie vadinamieji „skriaudžiami“ rusakalbiai išdarinėja kaimyninėje Latvijoje. Ir tai ne rusofobija, o bandymas gintis. Nesvarbu kur – Latvijoje, Lietuvoje ar kitur. „Todėl dabar pagrindinis uždavinys yra likusių tėvynainių posovietinėje erdvėje gynimas. Kuo Rusija darosi stipresnė, tuo labiau užtikrintai jaučiasi mūsų tėvynainiai. Be to, jie, puikiai žinodami savo šalių, kuriose gyvena, mentalitetą, yra labai svarbūs kaip tarpininkai įvairiuose reikaluose“, – sakė E.Mitrofanova. Pasakyta pakankamai aiškiai ir tiksliai. Juk tas tarpininkavimas „įvairiuose reikaluose“ pirmiausia ir yra šnipinėjimas Maskvos naudai.

Pernai tėvynainiams buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose remti oficialiai buvo skirta tik 210 milijonų rublių (bent jau taip sakė E.Mitrofanova) ir didžiausia šių pinigų dalis atiteko rusams Baltijos valstybėse bei propagandai prieš šių šalių narystę NATO. Žinoma, ministrė sakė netiesą apie tą 210 milijonų rublių paramą. Juk pačioje Rusijos spaudoje buvo rašoma, kad tokia suma buvo skirta ne rubliais, o doleriais. Šiemet tėvynainiams remti bus skirta kur kas daugiau pinigų, džiaugėsi viceministrė. Tą pirmiausia matome iš įvykių Lietuvoje. Sprendžiant iš jos interviu, Rusija deda dideles pastangas esamiems Rusijos užsienio centrams (Roszarubežcentr), SSRS laikais vadintais Sovietų tautų draugystės draugijomis, stiprinti. Tai buvo ne kas kita kaip šnipinėjimo ir komunistinės propagandos centrai. Per tas „draugystės draugijas“ plaukė pinigai šnipams. Beje, tą pripažino ir E.Mitrofanova, pareiškusi, kad tos draugijos ir sovietiniai „kultūros“ centrai pirmiausia tarnavo Kremliaus geopolitiniams tikslams. „Mes kariavome už Afriką, Pietų Ameriką, palaikėme nacionalpatriotinius judėjimus, ideologiškai priešinomės Vakarams“, – teigė viceministrė. Dabar, pasak jos, Rusijos geopolitinė orientacija pasikeitė, todėl reikia iš naujo peržiūrėti Rusijos centrų užsienyje darbą. Beje, E.Mitrofanova užsiminė ir apie specialaus laikraščio ar televizijos kanalo tėvynainiams užsienyje įsteigimą. Ir čia pat pridūrė, kad informaciją apie Rusiją puikiai pateikia agentūra „Novosti“, rusų kalba išeinantys laikraščiai užsienio šalyse, kuriuose darbuojasi netgi kadaise disidentais paskelbti KGB agentai. Ryškiausias to pavyzdys – dabartinis Rusijos nacionalbolševikų vadas rašytojas Eduardas Limonovas, dar sovietmečiu pasiųstas į užsienį tariamai už jo disidentinę veiklą. Panašių „disidentų“ turime ir Lietuvoje. (Keletą jų neseniai maloniai priėmė prezidentas R.Paksas.) Taip pat E.Mitrofanova pažymėjo, kad darbui su tėvynainiais daug padeda Rusijos Stačiatikių Bažnyčia, kuri kai kuriose šalyse yra vienintelė Rusijos interesams atstovaujanti institucija.

Tai, kad rusai užsienio valstybėse, ypač posovietinėse, dirba Rusijai, tapo aišku Lietuvoje vos tik paskelbus nepriklausomybę. Ne vienas Lietuvos KGB padalinio darbuotojas triūsia įvairiose rusiškose visuomeninėse organizacijose, Lietuvos rusų sąjungoje, kuri yra pagrindinė dabartinės Socialdemokratų partijos sąjungininkė. Beje, vadinamojo Rusų bendruomenių kongreso, kuriame pilna KGB žmonių, kūrėjas ir krikštatėvis yra dabartinis Rusijos Dūmos vicepirmininkas Dmitrijus Rogozinas, kuriam lankantis Lietuvos Prezidentūroje R.Pakso patarėjas A.Medalinskas žadėjo greitai pašalinti užsienio reikalų ministrą A.Valionį.

Neatsitiktinai E.Mitrofanova atskubėjo į Vilnių ne tik pačiame Prezidentūros skandalo įkarštyje, bet ir išvarius iš Lietuvos tris Rusijos šnipus.

Taip pat neatsitiktinai Prezidentūra vėl pradėjo labai aktyvų puolimą prieš VSD vadovą Mečį Laurinkų ir kitus VSD pareigūnus. Tai, žinoma, daroma ne G.Šurkaus iniciatyva. Kažkas įsakė iš Maskvos. Tuo galima beveik neabejoti. Argi atsitiktinai pati E.Mitrofanova po susitikimo su Lietuvos premjeru A.Brazausku išreiškė susirūpinimą tuo, kad „kažkas“ Lietuvoje suinteresuotas apkalta R.Paksui? Taigi pasakė tai, ką kasdien kartoja G.Šurkus ir pats Prezidentas. Beje, E.Mitrofanovos lankymosi Vilniuje metu Rusijos prezidento V.Putino specialusis užsienio politikos pasiuntinys Sergejus Jastržembskis labai įtakingame Londono laikraštyje „Financial Times“ perspėjo NATO, kad Rusija netoleruos JAV vadovaujamo karinio aljanso dislokuotų karių ar karinės įrangos Baltijos valstybėse, joms balandžio mėnesį įstojus į NATO. Akivaizdu, kad Maskva vėl imasi senos imperinės politikos, ypač Baltijos valstybių atžvilgiu. Vargu ar atsitiktinumas ir antisemitinės publikacijos „Respublikoje“, siekiant parodyti Lietuvą pasauliui, ypač NATO šalims, kaip antisemitinę valstybę. Tokių keistų sutapimų galima surasti ir daugiau. O Lietuvai spausti imamasi visų ne tik politinių, bet ir ekonominių priemonių. Štai vienas Rusijos „Gazprom“ vadovų Aleksandras Riazanovas užsienio žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje aiškiai užsiminė, kad dėl nesenų dujų tiekimo Lietuvai sutrikimų reikia rimtai pagalvoti apie dujų saugyklų statybą Lietuvoje arba (geriausiai) Kaliningrade. Štai ir išlenda yla iš maišo: „Gazprom“, reikalui esant, bet kada galės užsukti kranelį.

Tai, kad R.Pakso likimu taip susirūpino tokio aukšto rango Rusijos pareigūnai kaip E.Mitrofanova, - daug ką sakantis faktas. Pasirodo, buvęs sovietų armijos majoras jai rūpi ne mažiau kaip ir tėvynainiai, kurie (nors ir ne visi) yra Rusijos penktoji kolona, susisukusi savo lizdus įvairiose rusų visuomeninėse organizacijose, o ypač Rusijos kultūros centruose užsienyje. Ne be reikalo E.Mitrofanova tame interviu „Russkaja mysl“ pabrėžė, jog Rusijos kultūros centrus būtina įkurti bei sustiprinti ne tik „artimajame užsienyje“, bet ir visose Didžiojo septyneto valstybėse bei Kinijoje. Užsimota išties globaliai ir imperiškai.

© 2004 "XXI amžius"