Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Susitikimai
Kultūra
Parodos
Darbai
Literatūra
Atmintis
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Neužkasti talentai

Vilius Bražėnas Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Praėjusiais metais publicistas, paskaitininkas, visuomenininkas
Vilius BRAŽĖNAS šventė devyniasdešimties metų jubiliejų. Šventiniai renginiai buvo įspūdingi: jo darbus iliustravo įdomios, turiningos parodos, kalbėtojai negailėjo gerų žodžių. Ir po jubiliejaus V.Bražėnas yra kūrybingas, kupinas energijos, suspėjantis į renginius, rašantis į spaudą. Su V.Bražėnu kalbasi mūsų korespondentė dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Dievas jus apdovanojo daugybe talentų: turite puikią muzikinę klausą, gražų balsą, net ir dabar savo svečius linksminate operų arijomis. Turite humoro jausmą, išleidote dvi feljetonų knygas. Esate nuovokus politikas, gerai išmanote pasaulio įvykius. Jūsų straipsniuose užtinkame įdomias įžvalgas, juos nesunku skaityti. Kuris iš šių talentų jums yra pats mieliausias, kuriam realizuoti paskyrėte daugiausia laiko?

Tai apsprendė sąlygos, kuriose gyvenau, ir laikotarpis, kuris kėlė svarbiausius reikalavimus. Jeigu ne karas, ne okupacijos, tikriausiai būčiau buvęs estrados dainininku. Paskutiniaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais scenoje jaučiausi labai gerai: dainavau, humoristiniais posakiais prajuokindavau publiką. Jaunam žmogui tai buvo svarbu. Okupacijos pasuko gyvenimą kita kryptimi. Gyvendamas toli nuo tėvynės, anot kompozitoriaus Alfonso Mikulskio, tapau mūsų „tautos balsu pasaulyje“, kalbėjau už tylinčią lietuvių tautą, dusinamą okupantų savivalės.

Jūsų paskaitų klausytojai gerai įvertino jūsų talentą. „Vilius Bražėnas, paskaitininkas profesionalas, kvalifikuotas būti geru bet kurio nors stambaus televizinio kanalo komentatoriumi. Jo paskaitos perteikimo būdas sugestyvus, lengvai suprantamas, nenuginčijamas. Iš pirmos susitikimo su auditorija pažinties jis dėmesio centre. Jo auditorija gyva ir įdėmi iki tobulumo. Dalyvių amžiaus vidurkis gali būti 30 – 35 metai. Dalyvių klausimai, pareiškimai ir replikos, paskaitą baigus, rodo įvairiopą jų susigaudymą. Debatų metu paskaitininkas reikalų žinovo pozicijoje. Humoro prieskonis jo atsakymuose taip savas amerikinei auditorijai. Paskaitininkas kalba fakto kietumu, spalvingai, nuostabiai laisvai, be užrašų ar konspekto talkos. Jo kalbėjimo būdas man gyvai priminė iškalbingojo Ronald Reagano kalbas… Dalis paskaitos buvo asmeninio patyrimo dėstymas, įsigytas Lietuvos okupacijos tvaike. Todėl V.Bražėno kelionės su paskaitom per amerikinius miestus-miestelius yra didžiulis informacinis žygis už Lietuvos laisvę“, – rašo viename savo straipsnių rašytojas Jurgis Gliauda. Ne kartą perskridote Ameriką skersai ir išilgai. Kas finansavo tas keliones?

Stipri organizacija The John Birch, subūrusi daug politiškai aktyvaus jaunimo. Ji man padengdavo kelionių ir viešbučių išlaidas, darbo dienai skirdavo po šimtą dolerių. Tos kelionės nebuvo pelningos. Reikėdavo telefonu pasikalbėti su žmona, sugedus kokiam buitiniam prietaisui, ji turėdavo kviestis meistrą, jam brangiai sumokėti už pataisymą; jei būčiau namie, pats suremontuočiau. Be to, kelionės išvargindavo. Išlipęs iš lėktuvo, skubėdavau į radiją, televiziją. Vakare – paskaita. Visada veždavausi vaizdinių priemonių. Svarbiausia jų – Sovietų Sąjungos žemėlapis su Gulago koncentracijos stovyklų ženklais. Paskaita trukdavo septyniasdešimt minučių, dar trisdešimt minučių skirdavau klausimams ir atsakymams. Tačiau patirdavau malonių akimirkų. Kartą netoli Čikagos 200 vietų salė buvo pilnutėlė. Po paskaitos priėjo aukštaūgis žilas vyriškis ir sako: „Ačiū. Šiandieną man suėjo devyniasdešimt metų. Tai pati geriausia mano gimimo dienos dovana“. Po trejų metų vėl skaičiau paskaitą toje pačioje salėje. Ir vėl pastebėjau įdėmiai klausantį tą patį poną.

Prašytume trumpai priminti savo paskaitų temas.

Socializmas, kaip ekonominė sistema, yra milžiniška katastrofa. Komunistinė imperija sugriūtų per vieną naktį, jeigu Vakarai nustotų remti ją savo mokesčių pinigais ir technologijomis, užsienio paramos programomis. Sakiau: „Liaukimės finansavę vergiją, liaukimės rėmę komunistus. Nustokit palaikyti pavergtų tautų prispaudėjus“. Atskleidžiau komunistų melą, parodžiau kelius, kuriais jie veda tautas į tironiją. 1940 metais okupavę Lietuvą, jie naikino istorinę atmintį, perėmė žiniasklaidą, iš mokyklų išstūmė Dievą, uždraudė tikybos pamokas, įsteigė centralizuotą valdžią, įvedė šnipinėjimo sistemą. Šnipų pilna buvo ir Amerikoje. Nustatyta du šimtai sovietinių agentų, įsitaisiusių aukštuose Amerikos institucijų postuose. Žinoma, dalis jų yra tebesidarbuojančių biznio, vyriausybės, žiniasklaidos sferose. Universitetus bandyta paversti marksizmo peryklomis. Ten sugadinta daug pabėgėlių vaikų. Su jais sunkiai begalėjo susikalbėti jų tėvai. Žmonėms pasakojau, kaip nušalinti komunizmą, kuris kelia pavojų ir Amerikos išlikimui.

Kaip jūs taip gerai sugebėjote perprasti komunizmo esmę?

Aš pats jį mačiau savo akimis. Gimiau Rygoje 1913 metais. Tėvas dirbo gumos fabrike. Per Pirmąjį pasaulinį karą fabriką evakavo į Rusiją. Taip ir mes ten atsidūrėme. Maskvoje išgyvenau 1917 metų revoliuciją. Pamatę čekistą, mes, vaikai, bėgdavome kuo toliau. Girdėjau, kada rūsiuose kankino ir šaudė žmones. Kad nesigirdėtų jų riksmo, užvesdavo mašinų motorus. 1922 metais su motina ir seserimi grįžome į Lietuvą. Tėvas mirė Ukrainoje, taip pat broliukas ir dvi sesutės.

1940 metais bolševikai okupavo Lietuvą. Norėjosi galvoti, kad jie bent kiek pasikeitė į gerąją pusę. Per tiek metų juk turėjo pasikeisti. Motina sakė: „Jeigu ir pasikeitė, tai tik į blogąją pusę“. Taip ir atsitiko. Kas bent kiek abejojo, greitai įsitikino: suėmimai, Rainių žudynės, trėmimai.

Kai iš Rusijos grįžote į Lietuvą, jums buvo devyneri metai. Kokią tėvynę pamatėte vaiko akimis?

Lietuva buvo visiškai nualinta karo. Žmonės vos galą su galu sudurdavo. Tačiau nebuvo „skurdžių“. Žmonės nelaukė, kad kažkas ateis, atneš pinigų, padarys ubagus turtingus. Žeimelyje gyveno mamos sesuo, ten mes ir prisiglaudėme. Išėjau tarnauti – teko piemenauti. Nuo lietaus vienintelė apsauga buvo maišas nuo superfosfato, kuris greitai permirkdavo. Skurdžiumi niekada nesijaučiau, kaip ir kiti vargstantys žmonės. Už ganymą ūkininkai duodavo miltų, kruopų. Didžiavausi, kad ir aš galiu padėti mamai, savo šeimai.

Per nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuva subrendo kaip valstybė, užaugo patriotų karta, pastebimai gerėjo gyvenimas. Jūs taip pat esate to kūrybinio laikotarpio dalyvis. Kaip galite paaiškinti to greito kilimo visose srityse fenomeną?

Tai paslaptis, kurios dar niekas visiškai neatskleidė. Man atrodo, kad tai įvyko todėl, kad žmonės buvo kupini idealizmo, jų kojos nebuvo įklimpusios į žiaurią nacistinę – komunistinę materiją. Buvau skautas. Dvasiniam brendimui didelę įtaką darė šūkis: „Dievui, tėvynei ir artimui!“ Visi mano draugai buvo idealistai, aukštos dvasios vyrai. Tokie, kaip inžinierius Juozas Milvydas, žuvęs per 1941 metų birželio sukilimą, Generalinio štabo majoras Juozas Navikas, vėliau ištremtas į Sibirą. Nors jis grįžo į Lietuvą, bet išvargintas patirtų kančių greitai mirė. Savo draugais galiu tik didžiuotis. Visa aplinka buvo tokia. Daugumai jų neprilygstu. Dažnai pagalvoju: jeigu nebūčiau pasitraukęs į Vakarus, ar būtų pavykę atlaikyti čekistų baisius kankinimus, žiaurią tremtį?

Jums teko savo akimis matyti ne tik bolševizmą, bet ir nacizmą. Ar galite tarp šių ideologijų dėti lygybės ženklą?

Visiškai. Prisiminkime A.Hitlerio žodžius: „Esu davęs įsakymus, kad buvę komunistai turi būti tuoj pat priimami į partiją“. Kai 1920 metais Italijos komunistams nepavyko užgrobti valdžią, Musolinis juos tuojau pat įtraukė į jo suformuotą fašistų partiją. Tokiu būdu daugelis „raudonmarškinių“ tapo „juodmarškiniais“. Vienas nacių pirmūnas Ernst Roemer gyrėsi galįs „per keturias savaites iš raudoniausio komunisto padaryti nacį“. 1941 metais A.Hitleris yra pareiškęs, jog „pagal pagrindus nacionalizmas ir marksizmas yra tas pats“. Vadinasi, šias dvi ideologijas skiria tik nežymūs menkniekiai. Pagrindiniai ideologijos principai buvo tokie patys.

Dažnai girdime skirtingą nuomonę apie Ameriką. Vieni ten nuvykę pritampa, nė nebesvajoja grįžti namo. Kiti, net gavę „žalią kortą“, negali įsišaknyti ir po kokių metų grįžta į Lietuvą. Jūs Amerikoje praleidote keletą dešimtmečių. Kokia jūsų nuomonė apie šią šalį?

Priklauso nuo to, kas ir iš kokių pozicijų, asmeninių ar politinių, Ameriką vertina. „Doleris ten – viskas“, – kai kas sako. Tačiau yra daug amerikiečių, kurie yra humaniški ir labai dosnūs tiems, kurie patenka į vargą. Juk daugiausia JAV katalikų aukomis išsilaiko Vatikanas ir katalikų misijos varganuose kraštuose. Negalime pamiršti JAV pagalbos Afrikos badaujantiems. Amerikos misionierių dėka pagerėjo Afrikos gyventojų higiena, Amerikos chemijos pramonės pagamintais vaistais išgelbėta daug gyvybių, ne vienam tūkstančiui žmonių prailgintas gyvenimas. Pagaliau prisiminkime siuntinius į okupuotą Lietuvą. Už juos okupantai nulupdavo pusę vertės už persiuntimą. Gerų pavyzdžių netrūksta. Baisu net pagalvoti, kaip pasaulis atrodytų be Amerikos. Reikia tikėtis, kad tikroji, geroji Amerika dar ilgai išsilaikys ir savo gerąja įtaka padės visiškai prisikelti ir įsitvirtinti patriotinei Lietuvai. JAV yra daugiausia vilties ir laisvės pasaulyje žadanti valstybė. Tai laisviausias nuo valdžios kišimosi į piliečio gyvenimą ir tikrai gėrio siekiantiems žmonėms daugiausia žadantis kraštas.

Prieš porą metų grįžote į Lietuvą ir pastoviam gyvenimui pasirinkote Vilnių. Kokią radote tėvynę, kas joje džiugina ir kas stebina?

Tėvynę galvojau rasti prastesnę. Tačiau sutikau daug gerų, patriotiškai nusiteikusių žmonių, iškentėjusių penkiasdešimties metų melo, demagogijos, priespaudos prisotintą okupaciją. Stebina tai, kad tie gerieji žmonės yra pabirę kaip Grigo bitės, nesiorganizuoja. Blogiui triumfuoti susidaro puikios sąlygos tada, kai gerieji žmonės nieko nedaro. Labiausiai nemėgstu posakio: „Nieko negalima padaryti“. O ar bandei daryti? J.Basanavičius, V.Kudirka darė ir padarė. Net motina V.Kudirkai sakydavo: „Ką tu, Vinceli, prieš tokią galybę…“ Jie turėjo nepaprastą viziją – Lietuvos valstybės atstatymą. Ir jiems pasisekė.

Teisingai sakoma: „Kai blogieji sąmokslauja, gerieji turi burtis, o susibūrę dirbti“. Lietuva dvasiškai stovi aukščiau už tuos, kurie nepatyrė okupacijos. Tik nežeminkime, neplakime savęs. Labai svarbu tautinės dvasios stiprinimas. Tai kiekvieno pareiga. Vis laukiu, kada dvasininkai įkvėps katalikus dalyvauti politikoje. Patys gali nedalyvauti. Turėtų susidaryti prie parapijų komitetai Katalikų Bažnyčiai ginti. Juose rinktiniai žmonės, patriotai turi burtis į trijų-penkių žmonių branduolius, reguliariai rinktis, reaguoti į vykstančius įvykius. Prie jų prisidės kiti. Būtina pasiekti, kad provincijos žmonės atskirtų pelus nuo grūdų, kad suvoktų, jog nei J.Borisovas, nei V.Uspaskich nieko neduos, kad jie nieko ir negali duoti. Suklaidinti žmonės gali nulemti rinkimų rezultatus, o tai bus pavojinga Lietuvai. Jų pačių laukia ne kas kita, kaip didžiulis nusivylimas. Saugokimės tironijos Lietuvoje ir pasaulyje. Paklausykime, ką sako popiežius Jonas Paulius II, pats patyręs nacizmo ir komunizmo tironiją: „Net didžiausia Dievo bausmė būtų tik balzamas, palyginti su tuo, kas ištiktų žmoniją, jei Rytų ar Vakarų materialistai užgrobtų pasaulio valdžią“.

Besirausdamas atsivežtuose savo archyvuose užtikau seniai pamirštą dokumentą su pasaulinio masto autoriteto popiežiaus Benedikto V pareiškimu 1920 metais. Ten rašoma: „Pasaulinės valstybės ilgisi ir širdies gilumoje tikisi visi blogiausi ir bjauriausi elementai. Tokia visiškos žmonių lygybės ir komunalinio turto principais pagrįsta valstybė atmestų visokį tautinį lojalumą. Joje tėvas netektų autoriteto savo vaikams, o Dievas – žmonių bendruomenei. Jeigu tokios idėjos būtų įgyvendintos, po to neišvengiamai būtų sudaryta dar neregėto teroro vyriausybė“.

Atseit būtų panaikintas ne tik tautiškumas ir religija, bet ir šeima. Paskui, žinoma, kaip matėme Sovietų Sąjungoje ir kitose komunizmo priespaudos valstybėse, vyktų ir asmenybės naikinimas. Vienoje konferencijoje įspėjau: „Tokiame pasaulyje gerai jaustųsi tik KGB ir gestapo tipo kosmopolitai“.

Taigi turime būti apsišvietę, išmintingi, budrūs ir veiklūs. Ne veltui popiežius Jonas Paulius II važinėja po pasaulį. Šių kelionių tikslas – sudvasinti pasaulį.

Džiugina jaunimas, studentai. Yra ir drąsių, ir turinčių nuovoką. Gražu žiūrėti į vaikus, per Vasario 16-osios šventę mojuojančius trispalvėmis vėliavėlėmis, jaunimo chorus, dainuojančius patriotines dainas. Nejučiomis pagalvojau: koks laimingas, kad Vasario 16-ąją švenčiu nepriklausomoje Lietuvoje, kad esu tarp savųjų, kad manęs, kaip bėglio, tėvynė neatstūmė, kad 2003 m. gegužės 18-ąją mane net Vyčio kryžiaus ordinu apdovanojo už nuolatinę kovą prieš komunizmą. Gal prisidėjo ir mano dalyvavimas Sedos kautynėse 1944 metais. Amerikoje savo darbą atlikau, amžius nebeleido važinėti, o kiti kovos būdai buvo riboti.

Jūsų nuomone, ar Prezidento skandalas, Lietuvos susipriešinimas padarė daug žalos?

Nereikia to susipriešinimo dramatizuoti. Amerika prieš kiekvienus rinkimus susipriešina: vieni už vieną, kiti už kitą kandidatą. Nuo to, kas dabar vyksta Lietuvoje, gali pabusti tie, kurie iki šiol miegojo. Niekas neabejoja, jog pralaimės tie, kurie saldžiau miegos. Taigi turėtume vieni kitiems sakyti: nemiegok, politiškai švieskis pats ir šviesk aplinką! Kai būsi apsišvietęs, bus aišku, ką daryti.

Dalyvavote Tėvynės sąjungos bei Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos jungiamajame suvažiavime. Kaip vertinate šį įvykį?

Jungiamasis suvažiavimas paliko labai gerą įspūdį. Tik dabar nereikia užmigti. Jeigu vieni galvos: „tegul dirba anie“, o kiti panašiai, nieko gero nesulauksime. Reikia rengti politinius seminarus, kalbėti, ką dabar reikėtų daryti, įtraukti žmones į veiklą. Labai svarbu, kad vadai nebūtų užsiėmę tik savais reikalais Vilniuje. Jei apaštalai būtų pasilikę Jeruzalėje, krikščionybė nebūtų išplitusi. Paprasti žvejai suprato, kaip svarbu skleisti informaciją.

Dėkojame už pokalbį. Linkime kuo geriausios sveikatos, nesenkančios energijos dirbti Lietuvos labui.

© 2004 "XXI amžius"