|
Pareiga ir atsakomybė
Antanas MARČIULAITIS
Visi turime vienokių ar kitokių pareigų. Vieni
daugiau, kiti mažiau. Vienų pareigos labai atsakingos (ypač valstybės
veikėjų), kitų dažniausiai asmeninio, buitinio pobūdžio. Tačiau
kad ir kokios pareigos būtų, kiekvienas jas vykdantis asmuo privalo
jausti atsakomybę už tinkamą ir sąžiningą jų atlikimą. Pareigos
atlikimas turi visuomet ir besąlygiškai remtis sąžine. Darbuotojas
su prigesinta sąžine savo pareigą atliks atsainiai, paviršutiniškai,
be ypatingo atsakomybės jausmo. Jam labiau rūpės siauri egoistiniai
interesai, o ne visuomeniniai ar valstybiniai reikalai.
Jei visi žmonės sąžiningai, su dideliu atsakomybės
jausmu atliktų savo pareigas, nereikėtų tiek daug kontrolierių.
Platonas yra pasakęs: Kas nesielgia neteisingai, tas yra garbingas;
bet dar garbingesnis, jei ir kitam neleidžia to daryti. Prie šios
minties galėtume pridurti tokią frazę: garbingiausias yra tas žmogus,
kuriam niekados nereikia jokių kontrolierių, kuriuo galima visur
ir visada pasitikėti. O tokių žmonių net ir labai apgadintoje mūsų
visuomenėje tikrai yra, ir ne tiek jau mažai. Tik gal ne visada
juos pastebime, nes jie nelinkę savo sąžiningumo ir pareigos suvokimo
reklamuoti, dirba tyliai ir su dideliu atsakomybės jausmu.
Ten, kur pareigos atlikimas paremtas prievarta,
sunku tikėtis gerų rezultatų. Tai įrodė baudžiavinė santvarka, vėliau
sukolektyvintas bei suvalstybintas darbas, kai iš žmogaus buvo
atimta asmeninė iniciatyva ir įdiegta prievarta, kai žmogus dirbo
be ypatingos paskatos ir ne sau, o nežinia kam. Štai tada ir prireikė
tūkstančių kontrolierių žmogaus darbo kiekybei ir kokybei tikrinti.
O šiuos kontrolierius imdavosi tikrinti aukštesnieji kontrolieriai,
stengdamiesi rasti tikrinimo pažaidų. Šitaip buvo žlugdomas pasitikėjimas,
šitaip buvo brukama iškreipta, prievartinė pareigos samprata: jei
esu kontroliuojamas dirbu patenkinamai, jei ne kam čia stengtis,
kam plėšytis.
Socializme visose visuomeninėse ir valstybinėse
veiklos srityse buvo remiamasi tik prievarta ir kontrole. Tai buvo
žmogaus prigimčiai svetimas vadovavimo būdas, ne tik slopinantis
asmens iniciatyvą, bet ir žeminantis žmogiškąjį orumą. Prievarta
ir kontrolė tai policinės priemonės, tai žmogaus dvasios žlugdymas,
stūmimas į sąstingį ir anarchiją. Tokios priemonės buvo ypač brutaliai
vartojamos konclagerinėje sistemoje, kur žmogus paverstas darbiniu
gyvuliu, kur galima iš jo tyčiotis, galima jį maksimaliai išnaudoti
iki visiško sunaikinimo.
Toksai sovietinis palikimas, kur be kontrolės
neįmanoma normali veikla, Lietuvoje išsilaikė iki šių dienų. Kad
iš tikrųjų taip yra, galima įrodyti faktais. Bene labiausiai krenta
į akis teisėsaugos institucijų darbas. Ar galima vadinti tinkamu
pareigų atlikimu kai kurių (ne daugumos!) prokurorų, teisėjų neveiklumą,
nusikalstamą delsimą, bylų vilkinimą svarstant stambias vagystes,
grobstymus, plėšikavimus, korupciją, nužudymus ir kt.? Kiek išvogta
bankų, kiek neteisėtai privatizuota (prichvatizuota) turto, o
bylos sąmoningai marinamos, dangstantis įprastine teisine formuluote:
nerasta nusikaltimo sudėties. Ir kur čia ją atrasi, jei dešimtys
ir šimtai tūkstančių litų įkrenta į plačias sąžinę praradusių teisininkų
kišenes! Žinoma, šis teiginys taikytinas ne visiems prokurorams
ir teisėjams. Tad sakykite, gerbiamieji, ar galima tokiais teisininkais
toliau pasitikėti?
Knaisiodamasis ne po savo kišenę kai kas stebėtinai
greitai pralobo ir toliau lobsta, o dauguma nuskurdo. Ir tai tik
dėl to, kad nuolat trūkinėja pareigos ir atsakomybės saitai. J.V.Gėtės
mintis, jog nebūtina visuomet būti didvyriu, bet privalu visuomet
išlikti žmogumi, šiandieninėje Lietuvoje lyg ir neteko tikrosios
prasmės. Gobšumas, egoizmas, siekimas kuo greičiau ir bet kokiomis
priemonėmis pralobti, paminant visas dorovines vertybes, ne vieną
nustūmė į karštligišką ir dažniausiai pražūtingą turtomaniją.
Ypač atsakingos pareigos tenka valstybės Prezidentui.
Prieš priimdamas bet kokį sprendimą, turi gerai apsvarstyti to sprendimo
pasekmes. Tai nelengva atsakomybė, reikalaujanti aštraus proto ir
psichologinio lankstumo, tvirto įsitikinimo, kad visa, ką jis nusprendžia
ir vykdo, yra teisinga, logiška, humaniškai ir teisiškai pagrįsta.
Taip, Prezidento sprendimuose neturi būti nė menkiausio blaškymosi
ir abejonių. Buvusio prezidento A.Brazausko nukrypimas nuo logikos,
svarstant Lietuvos ir Latvijos valstybinių sienų Baltijos jūros
šelfe klausimą, kada vardan geros kaimynystės buvo neatsargiai padarytos
latvių derybininkams tam tikros nuolaidos, sukėlė nemažą politinį
skandalą. Gerai, kad laiku apsižiūrėta ir A.Brazausko klaida atitaisyta,
politinis konfliktas likviduotas. Kitas Lietuvos prezidentas Valdas
Adamkus irgi neišvengė politinių kazusų. Pirmasis kazusas tai
palikimas Prezidentūroje beveik visų buvusių A.Brazausko patarėjų,
tarp kurių buvo ir liguistų intrigantų. Prezidentas negali vadovautis
ambicijomis, simpatijomis ir antipatijomis. Jis visur ir visada
privalo remtis tik loginiais sprendimais, nors galbūt ir nepalankiais
jo emocijoms. Vienas nepriimtinų prezidento V.Adamkaus taktinių
ėjimų bendradarbiavimu su KGB kaltintos Kazimieros Prunskienės
ir buvusio KGB pulkininko Marijono Misiukonio apdovanojimas Didžiojo
Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinais. Ar nevertėjo Prezidentui
rimčiau įsigilinti į šių ir kitų apdovanotųjų, buvusių kadrinių
KGB darbuotojų, biografijas ir pasverti, ko jie davė daugiau Lietuvai:
naudos ar žalos. Turbūt dėl to apdovanojimų ceremonijoje dalyvavusi
politinė kalinė, vienuolė Nijolė Sadūnaitė pareiškė Prezidentui
viešą nepasitenkinimą. Apdovanojant buvusius okupantų kolaborantus
liko pamiršti tikrieji patriotai, ilgą laiką kovoję už Lietuvos
laisvę ir nepriklausomybę. Liko neaišku, kas vertė Prezidentą išprovokuoti
tokį politinį skandalą. Bet kad pritrūko jam pareigos ir atsakomybės
tai tiesa.
Neklysta tas, kas nieko neveikia. Tačiau neveikla
ir yra viena didžiausių blogybių. Ypač pareigos ir atsakomybės jausmo
nebuvimu pasižymi dabartinis prezidentas Rolandas Paksas. Įsipainiojęs
į svetimos nedraugiškai nusiteikusios valstybės politinį voratinklį,
Prezidentas nenori pripažinti savo klaidų, įsikibęs į ambicijas
toliau kiršina Lietuvos žmones, stengiasi patraukti į save daugiau
rėmėjų. Jam teliko vienintele pareiga atsistatydinti. Deja, jis
to nedaro, nes, matyt, jaučia, kokia didelė atsakomybė slegia jo
sąžinę.
Atsigręžkime į netolimą mūsų tautos praeitį ir
įžvelgsime joje daugybę herojiškų pareigos ir atsakomybės pavyzdžių.
Mūsų partizanai, prisiekę ginti savo tėvynę, žinojo, kad kova prieš
gerai ginkluotus okupantus bus labai sunki, bet savo pilietinės
ir patriotinės pareigos neišdavė, atsakomybės už tėvynės likimą
neprarado. Netgi mirties akivaizdoje nepalūžo. Pagarbiai lenkiame
galvas prieš ryžtingus, drąsius Lietuvos dvasininkus Alfonsą Svarinską,
Juozą Zdebskį, Vincentą Borisevičių, Sigitą Tamkevičių, Bronių Laurinavičių
ir daugelį kitų. Neįmanoma čia jų visų suminėti. Tai jie kėlė visuomenės
dvasią, ugdė patriotines nuotaikas. O kas besuskaičiuos visus pasauliečius,
pakilusius į kovą prieš neteisybę ir vergystę, paaukojusius savo
sveikatą ir gyvybę už aukštus idealus. Jokie medaliai ir ordinai
neatsvers jų žygdarbių. Ir nevalia užmiršti, jog juos vertė kovoti
už brangiausią žmogaus teisę laisvai gyventi, dirbti ir kurti, rizikuojant
savo pačių laisve ir gyvybe, ne garbės ar turto godulys, o tik gilus
supratimas, kokia yra svarbi ir neįkainojama patriotinė pareiga
ir atsakomybė. Kas gi kitas, jei ne jie gynė ir saugojo amžininkų
ir ateities kartų laisvę, aukštus idealus, žmogaus garbę bei orumą!
Yra pasaulyje žmonių, kurie gyvena be jokio tikslo,
praslenka kaip šapeliai upėje: jie neina, juos neša (Seneka). Tai
nejaugi mes pavirtome į šapelius, ieškančius ramaus užutėkio savosios
buities upėje ir negalvojančius apie tikrąsias bei amžinąsias vertybes?
O visas vertybes galima pasiekti tik atkakliu darbu, giliu pareigos
ir atsakomybės suvokimu. Ypač svarbu visa tai įsisąmoninti valstybės
veikėjams, turintiems didžiulę atsakomybę už dvasinį ir ekonominį
mūsų tėvynės suklestėjimą. Tebūna jų veiklos leitmotyvu B.Brazdžionio
raginimas:
Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
uždekit naują ugnį širdyse,
vergams palikit vargo naktį klaikią!
šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
© 2004 "XXI amžius"
|