|
Lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį pasitinkant
Knygnešystės istorikas ir sovietinių lagerių kankinys
Petras KATINAS
Minime spaudos atgavimo 100-ąsias metines. Pačia
juodžiausia plunksna istorija rašė XIX a. antrosios pusės Lietuvos
istorijos metraštį. Pralaimėtą 1863 metų sukilimą lydėjo ne tik
žiaurios represijos, bet ir didžiausias rusiškojo imperializmo nusikaltimas
lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis 1864-1904
metais. Tai buvo nepaprastai didžiulė ir kruvina skriauda lietuvių
tautai, vos pramokusiai abėcėlės, iš visos širdies tikėjusiai Dievą
ir mylinčiai savo gimtąją kalbą. Tautai iš rankų buvo išplėšti ne
tik elementoriai ir kalendoriai, bet ir pagrindinis dvasinis paguodos
šaltinis lietuviškos maldaknygės. Spaudos draudimo laikotarpis
ir niekur kitur pasaulyje neegzistavusi tokia pasipriešinimo forma
kaip knygnešystė ir knygnešiai gal ir būtų nuėję didesnėn užmarštin,
jeigu ne didis Lietuvos patriotas ir spaudos mylėtojas Petras Ruseckas,
dar 1924 metais suvokęs, jog kol dar esama gyvų to meto liudytojų
ir knygnešių, sumanė parašyti išsamią to tragiško Lietuvos laikotarpio
istoriją.
P.Ruseckas gimė 1883 m. liepos 8 d. Baubliškiuose,
Rokiškio apskrityje. 1905-1907 metais aktyviai dalyvavo tautiniame
judėjime, buvo 1905 metų Lietuvių suvažiavimo dalyvis. Vienas Lietuvos
valstiečių sąjungos įkūrėjų, parengęs netgi tos sąjungos įstatus.
Pirmajame pasauliniame kare buvo mobilizuotas į Rusijos armiją ir
1915-aisiais pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Grįžo į Lietuvą 1918
metais ir iškart įstojo į Lietuvos savanorius. 1920-1922-aisiais
buvo Valstiečių sąjungos atstovas Steigiamajame Seime. 1922-1925
metais redagavo Lietuvos karių savaitraštį Karys, turėjo majoro
karinį laipsnį. 1924-aisiais P.Ruseckas tuometėje Lietuvos spaudoje
paskelbė straipsnį, kuriame kreipėsi į dar gyvus knygnešius, jų
palikuonis bei kitus žmones, prisimenančius spaudos draudimo laikus,
ir prašė siųsti jam atsiminimus bei kitą medžiagą jo sumanytai knygai
Knygnešys. Kaip vėliau rašė pats P.Ruseckas, jis nesitikėjo sulauksiąs
tokio didelio visuomenės susidomėjimo ir paramos tam sumanymui.
Jo stalą netrukus tiesiog užgriuvo ištisa lavina atsiminimų. Tapo
aišku, kad visus juos sutvarkyti, suredaguoti bei išleisti reikės
labai daug laiko ir jokiam kitam darbui nebeliks. Todėl 1925 metais
P.Ruseckas atsisakė Kario redaktoriaus pareigų ir išėjo į atsargą.
Nusprendė atsidėti literatūrinei ir visuomeninei veiklai, pirmiausia
parašyti knygnešystės istoriją. Pasiaukojančiai dirbdamas P.Ruseckas
labai greitai (1926 ir 1928 m.) išleido du Knygnešio tomus. Buvo
parengtas spaudai ir trečias tomas, deja, gana mįslingomis aplinkybėmis
šio tomo rankraštis dingo. Jo ištraukos buvo paskelbtos 1929 metais
Lietuvos ūkininke, Trimite, Karyje.
Be Knygnešio, P.Ruseckas parašė reikšmingas
Lietuvos istorijai knygas Baudžiava, Lietuva Didžiajame kare,
Išniekintos vėliavos, Savanorių žygiai, Mūsų įžymieji žmonės,
Pasaulio lietuviai. O kur dar daugybė publicistinių straipsnių,
paskelbtų prieškario Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose. Pasak
vieno literatūros tyrinėtojo, P.Rusecko knygose buvo surinktos visos
mūsų tautos skriaudos ir ašaros.
Tačiau apie tai atskira istorija. Išvengęs pirmosios
bolševikų okupacijos represijų ir tremties, po antrosios okupacijos
buvo bemat areštuotas. Įdomu, kad sovietinėse enciklopedijose pateiktose
trumpose žiniose apie P.Rusecką nieko nekalbama nei apie šio iškilaus
žmogaus ir patrioto, pavadinto lietuvių buržuazijos veikėju, gyvenimą,
taip pat skirtingai minimos jo mirties datos. Mažoji lietuviškoji
tarybinė enciklopedija trumpai mini tik jo mirties metus 1944.
Nei mėnesio, nei dienos, nei mirties vietos. Tuo tarpu kita sovietinė
enciklopedija Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (Vilnius, 1982
m.) skelbia, kad šis buržuazinis veikėjas mirė 1945 m. gruodžio
8 d. Taip pat neskelbiama, kur mirė.
1993 metais Vilniaus pedagoginio universiteto
laikraštis Šviesa (Nr.1-2) paskelbė straipsnį, pavadintą Žmogus,
kuris pažinojo P.Rusecką. Jame rašoma plačiau, kurgi likimas ir
žiauri bolševikų okupacija nubloškė šį nepaprastai daug Lietuvos
kultūrai ir istorijai nusipelniusį žmogų, kur jis sutiko savo lemtį.
Straipsnio autorius cituoja buvusios sovietinės koncentracijos mirties
stovyklos Džezkazgano lagerio kalinio Stasio Gerliko laišką, kuriame
rašoma: Kalėjau Džezkazgano lageriuose kartu su Pranu Paulausku,
kuris man papasakojo, kad pažinojo Petrą Rusecką, kalėjusį Karagandos
lageriuose. Rašytojas buvęs jau senyvo amžiaus, nusilpęs. Jaunimas
pasivogdavo kolūkio avižų ir šiaip taip prasimaitindavo, o P.Ruseckui
buvo tai per sunku. Jis mirė 1946 m. pabaigoje ar 1947 m. pradžioje.
Vežant jo kūną pro vartus sargybos viršininkas kirviu suskaldė jam
galvą.
Tačiau ir P.Paulauskas, ne be KGB pagalbos, paslaptingai
mirė arba buvo nužudytas 1976 metais. Minėto straipsnio autorius
Jurgis Bielinis rašė, jog jam pavyko surasti politinio kalinio P.Paulausko,
kalėjusio Džezkazgano lageriuose, artimuosius ir jie papasakojo
apie tai, kad grįžęs iš lagerio P.Paulauskas buvo nuolat KGB persekiojamas,
rašė atsiminimus, tikriausiai juose buvo minimas ir P.Ruseckas.
Tačiau ir tie prisiminimų rankraščiai dingo.
Beje, tie, kam sovietmečiu teko susidurti su KGB
ir būti šios kraupios įstaigos tardytojų kabinetuose, tie, pas kuriuos
buvo daromos kratos, puikiai žino, kad P.Rusecko Knygnešio dvitomis,
jau nekalbant apie Savanorių žygius, buvo priskiriami prie antisovietinės
literatūros ir konfiskuojami. Taigi kolaborantinis sovietinis Lietuvos
režimas vykdė tokią pat politiką lietuviško spausdinto žodžio atžvilgiu,
kaip ir caro opričnikai. Tik kagėbistų sukurptų bylų, dažnai net
artimų bendradarbių ar bendramokslių įskųstas, galėjai atsidurti
kur kas toliau nei lietuvių kalbos ir spaudos draudimo laikais.
Juk tada, cariniais laikais, irgi klestėjo skundimo mokykla, įgavusi
visuotinį pobūdį sovietmečiu. Caro laikais už lietuvišką žodį valdiškose
rusiškose mokyklose vaikams ant kaklo buvo kabinamos lentelės, vadinamos
metalinga, su užrašu Osiol (asilas). Nešiosi tol, kol kito mokinio
už lietuvišką žodį ir kalbą neįskųsi
Taigi visa tai vertėtų nepamiršti niekada ir gerai
pagalvoti, kas daugiau naikino gimtąją kalbą ar caro žandarai,
ar sovietmečio partiniai veikėjai, bijodami netgi savo pavardę pasirašyti
ne kirilica.
© 2004 "XXI amžius"
|