Atnaujintas 2004 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1227)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Šiame numeryje:

Laimingesni nesijaučiame,
nes labiausiai turime
susirūpinti dorove

Lietuvos Vyskupų Konferencijoje

Kristaus malonės „akmuo“

„Kregždutę“ reikia gelbėti

Taškuoti, kregžduoti, strazdanoti

Skraidyk toliau

Mano gyvenimo credo

Mažų darbų pradžia

Konferencijoje –
apie lietuviškos knygos kelią

Siūlau naują rinkimų būdą

Laidos kiršina visuomenę

Procesas įsibėgėjo

Paveikslo perkėlimas virto tautiniu,
o ne bažnytiniu susipriešinimu

Gailestingojo Jėzaus paveikslas,
saugotas Šv. Dvasios bažnyčioje
ir perkeliamas į Švč. Trejybės
bažnytėlę. Virš jo -
S. Faustinos paveikslas

Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis kovo 8-ąją paskelbė dekretą, kuriame primena, kad šventoji sesuo Faustina Kovalska 1931 m. vasario 22 d. regėjime išgirdo Viešpaties Jėzaus žodžius: pagal vaizdą, kurį matai, nutapyk paveikslą su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi. Pažadu, kad siela, kuri gerbs šį paveikslą, nežus. Taip pat pažadu jai pergalę prieš jos priešus jau čia, žemėje, o ypač mirties valandą. Aš apginsiu ją, kaip savo paties garbę. Tokį Dievo gailestingumo paveikslą, laikydamasis s. Faustinos nurodymų ir nuolat jai prižiūrint, 1934 metais Vilniuje nutapė menininkas Eugenijus Kazimierovskis.

1935 metais, pirmąją savaitę po Velykų, Dievo gailestingumo paveikslas tris dienas buvo viešai pagarbai iškeltas Aušros Vartų koplyčioje. Deja, vėliau jis ilgai klajojo iš vietos į vietą, stokodamas deramos pagarbos ir net patekdamas į didelį pavojų visai pražūti.


Mįslė ant ratukų

Kun.Kazimieras Ambrasas, SJ

Marius Viluckas kviečia
į savo darbų parodą
„Eglės galerijoje“ Kaune

Nuo apsemtų, kaip akys mato, liūliuojančių Neries ir Nemuno vandenimis pakrančių akys nejučiomis nuklysta jau spėjusiomis kur ne kur prasausti pašalėmis, spėjusiomis per vieną kitą lietingą dieną prarasti sniego kauges, iš kurių beliko žiupsneliai pajuodusių, peržiem sniego kalnuose tūnojusių puvėkšlių saujos, vaikų numesti sužliugę popiergaliai. Bet netrukus negailestingos geltonais žaketais apsitaisiusios dvikojų miesto skruzdėlių – etatinių savivaldybės tarnautojų tvarkytojų ilgakotės šluotos ir tuos paskutinius vėpūtiniais pasidabinusios žiemos statinius nušluos į šiukšliadėžes... Senamiesčio gatvele netrunki pasiekti vieną garsesnių šios miesto dalies – Raguvos gatvelės 9- 2, kur iškaba liudija, kad čionai „Eglės galerija“, kuri „maloniai kviečia aplankyti Mariaus Vilucko parodą“, veikiančią iki balandžio 10 dienos. Pro jos stiklines duris matai nedidelį parodos plotą, pilną prisikimšusį jaunų ir žilų žmonių. Tačiau labiausiai dairaisi tos parodos autoriaus.


Didysis dialogo Bažnyčioje
ir visuomenėje skatintojas

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Francas Kionigas

Kardinolystės „stažas“ – 45 metai

Po dvi savaites trukusio gedulingo pagerbimo ateinantį sekmadienį bus laidojamas kovo 13 dieną miręs vienas seniausių ir žymiausių Katalikų Bažnyčios hierarchų Austrijoje ir Europoje 98 metų Vienos arkivyskupas emeritas kardinolas Francas Kionigas. Laidotuvių apeigoms Vienos šv. Stepono katedroje popiežiaus Jono Pauliaus II vardu vadovaus iš Vatikano atvykęs Kardinolų kolegijos dekanas Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris.

Velionis kardinolas F.Kionigas buvo paskutinis Kardinolų kolegijos narys, kurį paskyrė dar popiežius Jonas XXIII, Katalikų Bažnyčią valdęs nuo 1958 iki 1963 metų. Į Kardinolų kolegiją jis buvo priimtas 1958-ųjų gruodį, taigi F.Kionigo kardinolystės „stažas“ – daugiau nei 45 metai. Yra vienas kardinolas, kuris amžiumi vyresnis už 99-uosius ėjusį kardinolą F.Kionigą – tai pernai savo 100-ąjį gimtadienį paminėjęs italas kardinolas Koradas Bafilė. Tačiau į Kardinolų kolegiją jis buvo paskirtas vėliau, 1976 metais, jau popiežiaus Pauliaus VI.


Pristatyta vertinga knyga
apie krašto istoriją

Algimantas Černiauskas
pristatė knygą apie Merkinę
Autorės nuotraukos

Merkinė. Kovo 11-oji miestelyje buvo nepaprasta: Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centro parodų salėje buvo atidaryta Nemunaičio ,,Pilnų namų“ bendruomenės narių tapybos darbų bei alytiškio tautodailininko kalvio Andriaus Liaukaus kalvystės darbų parodos, o Kultūros ir pramogų centro salėje gausiai susirinkusiems merkiniškiams ir svečiams buvo pristatyta ilgai laukta ir itin vertinga knyga apie Merkinę ,,Merkinės istorijos bruožai“ bei paminėtas unikalaus Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos leidžiamo laikraščio ,,Šalcinis“ 50-asis numeris.


Džiaugtis viskuo, kas sukurta

Kauno Šv. Antano bažnyčios statytojo
kan. Juozapo Želvio
105-osioms gimimo metinėms (1899-1925–1985)

Ona ŽEMAITYTĖ-NARKEVIČIENĖ

Kan. Juozapas Želvys
1975 metais, minint
gyvenimo 75-metį
ir kunigystės 50-metį

Kan. Juozapo Želvio parašytos knygos „Šv. Antano bažnyčios ir parapijos įkūrimo istorija“ yra vienintelis egzempliorius, paties autoriaus išspausdintas rašomąja mašinėle.

Prakalboje jis rašo: „…nuo 1933 iki 1940 metų esu pastatęs trylika trobesių: aštuonis labdarybei – šv. Vincento Pauliečio Draugijos šv. Antano skyriui ir penkis bažnyčiai. Jų tarpe ir šv. Antano mūro bažnyčią 1936 metais.

Visi tie darbai tai ne mano vieno, o daugybės žmonių padaryti. (…) Nuoširdus žmogiškas dėkui už tai, kad paklausėte, ėjote, dėjotės, dirbote. Teikiu jums visiems garbę. Linkiu džiaugtis viskuo, kas sukurta. Trokštu, kad ir toliau būtumėt uolūs geriems darbams.


Liaudies „priešai“ ir liaudies „gynėjai“

Petras KATINAS

Rašytojas ir publicistas Valdas Kukulas šiomis dienomis dienraštyje „Lietuvos žinios“ (2004 03 18) sunerimęs klausė: „Ar tik nebus nutikę taip, kad prieš metus patys dovanojome Rusijai tai, ko ji keliolika metų laukė?“ Rašytojas pažymėjo, jog išties atėjo toks metas, kai viršūnės pasirodė nebegalinčios ne tik valdyti, bet ir suvaldyti to, ką „prisivaldė“, o vėl grįžęs valdžion A.Brazauskas tai nedviprasmiškai patvirtino. Tokio „prisivaldymo“ simbolis yra ne kas kitas, o dabartinis Lietuvos vadovas, tad neišnaudoti tokios galimybės didžiajai kaimynei būtų labai kvaila: jei milijardai švaistomi tolimiausiuose žemynuose prorusiškiems režimams remti, būtų nestrategiška pagailėti kelių milijonų ten, kur anksčiau ar vėliau investicijos vis vien bus būtinos. Juolab jog viskas klostosi pagal marksistinę teoriją: apačios nebenori, viršūnės nebegali... Išties situacija ne tik vis labiau komplikuojasi, bet ir darosi pavojinga pačiai valstybei. Svarbiausia, jog tą sumaištį visuomenėje kelia pats Prezidentas, jau nekalbant apie jo dvaro dvariškius.


Rusijos premjeras - nusipelnęs čekistas

Naujasis Rusijos premjeras
Michailas Fradkovas
EPA-ELTA nuotrauka

Jau niekam nei Rusijoje, nei pasaulyje nekelia jokios nuostabos, kai vienvaldis Rusijos prezidentas V.Putinas į svarbiausius valstybės postus skiria buvusius ir esamus saugumiečius. Tai ir suprantama: kadrinis KGB karininkas ir šnipas V.Putinas labiausiai pasitiki tiktai savaisiais. Kitas dalykas – nėra ir didelio pasirinkimo. Juk visa buvusi sovietinė partinė–ūkinė nomenklatūra nuo jaunumės vienaip ar kitaip buvo glaudžiai susijusi su KGB ir darbavosi ranka rankon.

Toks savas žmogus yra ir naujasis Rusijos ministras pirmininkas Michailas Fradkovas. Tai ne tik tipiškas sovietinio sukirpimo nomenklatūrininkas, nors ir pakankamai matęs pasaulio, bet ir nuo jaunystės susijęs su KGB. Juk neatsitiktinai, vos baigęs Staklių gamybos institutą, 1972 metais buvo pasiųstas dirbti į Indijos sostinę Delį.


Knygnešystės istorikas ir sovietinių lagerių kankinys

Petras KATINAS

Minime spaudos atgavimo 100-ąsias metines. Pačia juodžiausia plunksna istorija rašė XIX a. antrosios pusės Lietuvos istorijos metraštį. Pralaimėtą 1863 metų sukilimą lydėjo ne tik žiaurios represijos, bet ir didžiausias rusiškojo imperializmo nusikaltimas – lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis 1864-1904 metais. Tai buvo nepaprastai didžiulė ir kruvina skriauda lietuvių tautai, vos pramokusiai abėcėlės, iš visos širdies tikėjusiai Dievą ir mylinčiai savo gimtąją kalbą. Tautai iš rankų buvo išplėšti ne tik elementoriai ir kalendoriai, bet ir pagrindinis dvasinis paguodos šaltinis – lietuviškos maldaknygės. Spaudos draudimo laikotarpis ir niekur kitur pasaulyje neegzistavusi tokia pasipriešinimo forma kaip knygnešystė ir knygnešiai gal ir būtų nuėję didesnėn užmarštin, jeigu ne didis Lietuvos patriotas ir spaudos mylėtojas Petras Ruseckas, dar 1924 metais suvokęs, jog kol dar esama gyvų to meto liudytojų ir knygnešių, sumanė parašyti išsamią to tragiško Lietuvos laikotarpio istoriją.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija