Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Ora et labora
Mums rašo
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Džiaugtis viskuo, kas sukurta

Kauno Šv. Antano bažnyčios statytojo
kan. Juozapo Želvio
105-osioms gimimo metinėms (1899-1925–1985)

Ona ŽEMAITYTĖ-NARKEVIČIENĖ

Kan. Juozapas Želvys 1975 metais, minint gyvenimo 75-metį ir kunigystės 50-metį

Šv. Antano bažnyčia Kaune Nuotraukos iš Šv. Antano bažnyčios archyvo

Dabar Šv. Antano bažnyčioje darbuojasi trys Juozai (iš kairės): kun. Čepėnas, vysk. Preikšas ir kun. Indriūnas

Grįžtu į Lietuvą, į Šv. Antano parapiją. 1955 metai

Kan. Juozapo Želvio parašytos knygos „Šv. Antano bažnyčios ir parapijos įkūrimo istorija“ yra vienintelis egzempliorius, paties autoriaus išspausdintas rašomąja mašinėle.

Prakalboje jis rašo: „…nuo 1933 iki 1940 metų esu pastatęs trylika trobesių: aštuonis labdarybei – šv. Vincento Pauliečio Draugijos šv. Antano skyriui ir penkis bažnyčiai. Jų tarpe ir šv. Antano mūro bažnyčią 1936 metais.

Visi tie darbai tai ne mano vieno, o daugybės žmonių padaryti. (…) Nuoširdus žmogiškas dėkui už tai, kad paklausėte, ėjote, dėjotės, dirbote. Teikiu jums visiems garbę. Linkiu džiaugtis viskuo, kas sukurta. Trokštu, kad ir toliau būtumėt uolūs geriems darbams.

…dėkoju kan. Povilui Dogeliui ir dekanui Feliksui Kapočiui, kad jie savo dvasia ir idealizmu iš pat pirmųjų mano kunigavimo metų, geron vagon yra mane pastatę“.

Šis mano straipsnis – iš kan. J.Želvio knygos puslapiuose žėrinčių brangakmenių.

Vaikystė. 1899 m. kovo 27 d. Mato Želvio ir Kotrynos Giedrikaitės-Želvienės šeimoje gimusį aštuntąjį vaiką pakrikštijo Juozapo vardu. Tėvai troško, kad šis jų sūnus, kaip ir motinos brolis Juozapas Giedrikas, būtų kunigas.

Pušaloto parapijos, Dičiūnų kaimo ūkininko M.Želvio 24 ha žemės ūkyje darbų visai šeimai užteko, todėl septynerių metų Juozukas jau ganė didelį pulką žąsų, vėliau – kiaules ir karves. Dar paūgėjęs ėmė akėti ir arti laukus. Žiemą lankė liaudies pradinę mokyklą. Ją baigė per keturias žiemas ir toliau mokėsi Panevėžio gimnazijoje.

Gimnazistas. Kai 1918 metų pabaigoje vokiečių kariuomenė traukėsi per Lietuvą iš Rusijos vakarų kryptimi, jai įkandin į Lietuvą įsibrovė Rusijos kariuomenė. Nepriklausoma Lietuvos valstybė atsidūrė pavojuje.

Gruodžio 29 dieną paskelbtas atsišaukimas į tautiečius kvietė ir šaukė savanoriais stoti į Lietuvos kariuomenę. Šeštos klasės gimnazistas Juozapas Želvys, protu ir širdimi supratęs šio kvietimo prasmę, panaudojęs savo oratoriaus ir organizatoriaus talentus Panevėžio gimnazijoje, 1919 metų pavasarį su būriu mokslo draugų savanoriu išėjo ginti tėvynės. Rudenį, užsitarnavęs viršilos laipsnį, grįžo į gimnaziją.

Po metų Lietuvos ir Lenkijos delegacijos Suvalkuose pasirašė paliaubų sutartį, tačiau po poros dienų generolo L.Želigovskio vadovaujami lenkų daliniai ją sulaužė ir užėmė Rytų Lietuvą bei Vilnių.

J.Želvys su daugeliu Panevėžio gimnazistų antrą kartą savanoriu išėjo į Lietuvos kariuomenę. Šįsyk kautynėse už Valkininkų miško buvo kontūzytas „armotos šūviu“.

Juozui neteko kovoti su ginklu rankose, nes jis dirbo štabo raštvedžiu, organizavo moteris ir vaikus rinkti iš gyventojų maistą savanoriams. Paskelbus paliaubas, J.Želvys vėl grįžo į gimnaziją ir 1922 metais ją baigė.

Būsiu kunigu! Apie pašaukimo į kunigystę kelią knygos autorius neparašė, tačiau savo aplinkos žmonėms ne sykį pasakojo tokią istoriją. Kartą jis buvo įkritęs į šulinį ir bandė iš jo išlipti. Netrukus suvokė, kad jo pastangos yra bergždžios, taip pat žinojo, kad žmonių pagalbos irgi nesulauks. Liko vienintelė viltis – malda. Melsdamasis pasižadėjo: „Jei stebuklas padės iš šio „kalėjimo“ ištrūkti, būsiu kunigu“. Nurimęs ir pasitikėdamas Aukščiausiojo pagalba, vėl pabandė kopti į viršų. Visai neblogai sekėsi. Ir kai šulinio viršus jau buvo ranka pasiekiamas, pergalės džiaugsmo apimtas „kalinys“ mintyse suabejojo: „Ar ne per didelę auką būsiu pažadėjęs, juk išlipti buvo visai nesunku“. Bet netikėtai vėl nuslydo į šulinio dugną.

Kelią, kurį jis pasirinko antrą kartą atsidūręs šulinio dugne, per savo gyvenimą nuėjo garbingai.

1922 metais baigęs Panevėžio gimnaziją J.Želvys įstojo į Kauno kunigų seminariją, taip pat studijavo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete.

Kunigo „karjeros“ laiptai. Baigęs studijas, 1925 m. birželio 14 d. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Kauno Katedros Bazilikos vikaru. Pirmuosius žingsnius tarnystės Dievui ir „sielų išganymo darbuose“ jam padėjo žengti Katedros klebonas kan. P.Dogelis. Vienerius metus vikaras Juozapas dar dirbo raštininku vyskupo kurijoje, o 1926-aisiais buvo paskirtas „Saulės“ mokytojų seminarijos kapelionu. Tas pareigas ėjo ketverius metus.

Nuo 1928-ųjų kovo 28 d. vikaras kun. J.Želvys ėmė darbuotis Kauno V.M.J.Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje šalia dekano kun. Felikso Kapočiaus. Ši Žaliakalnio parapija buvo didelė. Ji turėjo per penkiolika tūkstančių tikinčiųjų. Visas katalikų religinis gyvenimas telkėsi apie nedidukę Prisikėlimo bažnyčią ir vienuolių pranciškonų koplytėlę.

Kun. J.Želviui vos spėjus įžengti į naujos parapijos klebonijoje vikarui skirtą mažą kambarėlį, jam tuojau buvo sušauktas pirmasis steigiamasis susirinkimas šv. Vincento Pauliečio draugijai įkurti. Iš vienuolikos susirinkusiųjų valdybos pirmininku buvo išrinktas kun. J.Želvys.

Draugijos tikslai buvo: „(…) 4) registruoti visus Žaliakalnio vargšus, 5) rinkti aukas pinigais ir daiktais, 6) šelpti vargšus, reikalingus pašalpos (…)“.

1930 metais apylinkės beturčių vaikams buvo įsteigtas pirmasis, po metų – antrasis, dar vėliau – ir trečiasis vaikų darželiai. Tuo pačiu metu pradėta steigti ir senelių prieglauda. Naujoms įstaigoms reikėjo išnuomoti namus Žaliakalnyje, surasti ir nusamdyti mokytojas, prieglaudai slaugę. Tai vis draugijos primininko kun. J.Želvio rūpesčiai.

Veikiai seneliams skirtuose namuose ėmė darytis ankšta, todėl draugijos taryba pradėjo rūpintis nuosavų namų statyba. Iš Žemės reformos valdybos sklypo negavus ir savo rūpesčius papasakojus „Saulės“ draugijos valdybai, ji žemės prieglaudai statyti pažadėjo. Tiesa, tame sklype telkšnojo didelė bala. Šv. Vincento Pauliečio draugijos taryba numatė balos nusausinimo darbų eigą, pradėjo pirkti ir kaupti statybines medžiagas pažadėtame sklype. 1932 metų rudenį prieglaudos namai buvo pradėti statyti, o 1933-iųjų gegužės 20 d. seneliai apsigyveno nuosavo namo antrame aukšte, Radvilėnų pl. 21 (dabar 15).

Šių prieglaudos namų statybai 2400 litų vertės miško medžiagos, gautos iš Jonavos girininkijos, padovanojo pats kun. J.Želvys.

Baigiantis 1931-iesiems, spaudoje buvo pasirodęs straipsnis, kuriame Simonas Zareckas rašė: „Žaliakalniui vienos Prisikėlimo bažnyčios per maža. (…) Reikėtų susirūpinti steigti Žaliajame kalne dar vieną parapiją“. Gyventojus tas straipsnis sudomino, tačiau niekas nesiėmė tuo rūpintis.

Po pusės metų S.Zareckas pakvietė keletą asmenų pas dekaną kun. F.Kapočių į steigiamąjį susirinkimą „naujai katalikų parapijai tverti ir bažnyčiai statyti“. Svarstė, nutarė, surašė protokolą, po kuriuo pasirašė pirmininkas kun. F.Kapočius ir visi penki tarybos nariai. Su tuo raštu kreipėsi į Kauno metropolijos kuriją. Joje 1932 m. gegužės 10 d. dekano raštą svarstė ir nutarė patvirtinti steigiamojo susirinkimo išrinktąjį komitetą bei leisti rūpintis naujos bažnyčios statymu. Komitetas pradėjo ieškoti sklypo, tačiau „įstaigose beveik visur tarnautojai ir viršininkai buvo krikščionys ir katalikai, bet visi kokios tai velniškos jėgos įbauginti bijojo bažnyčiai žemės duoti“. Tada komitetas nutarė sklypo gavimo reikalu rūpintis įgalioti naujai į komitetą priimtą kun. J.Želvį.

1933 metų birželį kun. F.Kapočius dėl darbo gausumo atsisakė komiteto pirmininko pareigų. Juo išrenkamas kun. J.Želvys. Kauno metropolijos kurija patvirtino šį paskyrimą ir palikusi jį gyventi prie Prisikėlimo bažnyčios.

Jau birželio 18 dieną, po Dievo Kūno šventės, į būsimos naujos Šv. Antano bažnyčios ir parapijos vietą jis surengė pirmąją iškilmingą procesiją nuo Prisikėlimo bažnyčios iki prieglaudos namų, o birželio 30-ąją apsigyveno prieglaudoje. Tuomet prieglaudos name buvo per 30 senelių ir vaikų darželis su 40 vaikų.

Vikaras viename prieglaudos namų gale įrengė koplyčią. O liepos 11 dieną iš Kauno kurijos atsiųsto rašto sužinojo, kad yra paskirtas naujai įsteigtos Šv. Antano Paduviečio pusiau viešos koplyčios rektoriumi.

1933 m. liepos 16 d. kun. F.Kapočius koplyčią pašventino Šv. Antano Paduviečio vardu ir kun. J.Želviui būsimos parapijos ribose leido krikštyti, laidoti ir tuokti.

Gruodį kun. J.Želvys Kauno arkivyskupui įteikė planą su raudonomis linijomis, prašydamas įteisinti nustatytas Šv. Antano parapijos ribas.

1934 metų kovą Kurijos Bažnytinių turtų valdymo taryba nutarė: „Įsteigti Kaune, prie šv. Antano Paduviečio bažnyčios, savarankišką su parapijos teisėmis, nuo gretimų parapijų nepriklausomą Cirkulą ir pavesti šv. Antano bažnyčios kurato dvasinei globai…“ Tačiau bažnyčios kuratu jis buvo vadinamas tik dokumentuose, nes visuomet jį vadino klebonu.

1934 metų gegužę kun. Želvys kreipėsi į arkivyskupą metropolitą ir paprašė paskirti Šv. Antano bažnyčioje birželio 13-ąją Šv. Antano Paduviečio atlaidų diena ir leisti parapijai kiekvienais metais ją švęsti kaip bažnyčios patrono dieną. Prašymas buvo patenkintas.

1934 m. birželio 29–liepos 1 d. Kaune vykusiame Eucharistiniame kongrese būsimos parapijos visuomenė dalyvavo pirmojoje didžiausioje procesijoje šv. Antano parapijos vardu. Bažnyčia jau turėjo chorvedį ir chorą.

1935 metų kovą laikinojoje koplytėlėje buvo šventinamas parapijos varpas. Šioje šventėje figūravo net septyni Juozapai: pirmasis – fundatorius Juozapas Kungis, stambios figūros amerikietis; kitas – tai varpą nuliejęs kaunietis, Zanavykų gatvės gyventojas Juozapas Masalcas; trečiasis buvo parapijietis Juozapas Nekrošius, šaltkalvis, padaręs varpui apkaustus. Leidimą varpui šventinti išdavė arkivyskupas Juozapas Skriveckas, o šventinimo apeigas atliko arkivyskupo kancleris kan. Juozapas Byla. Pagaliau ir pats parapijos klebonas kun. J.Želvys bei ką tik šventais aliejais pateptasis ir pašventintas varpas „Juozapas“.

1932 metais išrinkto komiteto rūpesčiai visą laiką buvo susiję su naujos bažnyčios statyba. Gerokai teko pasukti galvas, kol gautame žemės sklype surado vietą bažnyčiai ir šventoriui. Kitas, vienas sunkiausių darbų - parengti projektą ir jį patvirtinti. Dar reikėjo sukaupti lėšas, supirkti statybines medžiagas, numatyti darbų eigą.

Šv. Antano bažnyčia Kaune buvo pradėta statyti 1936 m. kovo 28 d., o baigta po šešių mėnesių. Pastatytą bažnyčią buvo atvažiavę apžiūrėti trys inžinieriai.

Arkivyskupas J.Skvireckas taip pat atsiuntė apžiūrėti savo atstovą kanclerį kan. J.Bylą. Šis, apsilankęs pas kleboną, pareiškė: „Žinai, broleli, šv. Antanas čia yra tau stebuklą padaręs, kad tokią didelę mūro bažnyčią taip greit per vieną vasarą galėjai pastatyti…“

Lapkričio 1 dieną bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta, Švč. Sakramentas su procesija perkeltas iš laikinosios į nuolatinę Šv. Antano Paduviečio bažnyčią.

Iš tuo metu naujojoje parapijoje vykdomų statybų reikia išskirti 1939 metais pastatytą naują dviejų aukštų kleboniją. (Dabar čia, Radvilėnų pl. 13 a, yra Nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centras.) Joje net penkiems kunigams gyventi buvo skirta po du kambarius. Kieme – baltų plytų garažas dviem automobiliams (klebonui ir vikarui). „Kaunas jau buvo kultūringas miestas. Niekas nesipiktino, kad kunigai automobiliais važiuoja ir patys vairuoja (…). Gatvėje paliktą automobilį niekas nelietė ir nevogė“. Tuo metu kun. J.Želvį Kurijos kancleris prof. kun. M.Sandanavičius taip charakterizavo: „Jis paprastas, nemokantis pasistatyti – ponu būti, mažas, apvalus, visuomet per greit bėgantis, skubantis, visiems norintis įtikti, tarnauti, visus mylėti, mokyti, ganyti, tiesiog į dangų įkelti, o save po velėna pakišti. Su visais sugyvenantis gražiai. Ką sumano, ypač statybose, tą padaro. Turi pasisekimą žmonėse. Visoms statyboms susirenka lėšų, stebėtinai jam žmonės suaukoja.(…) Mėgsta daug kalbėti, prakalbas sakyti ir kitiems ūpą kelti. Patsai nėra linksmo būdo. Jau šešti metai gyvena prieglaudoje su ubagais, mažame kambarėlyje prie raštinės. Jis patenkintas mažu kambariu, nes patsai jaučiasi jame didelis“.

Šv. Antano bažnyčią 1942 m. rugsėjo 20 d. konsekravo arkivyskupas J.Skvireckas. Netrukus iš Kurijos buvo gautas dokumentas, liudijantis apie Šv. Antano bažnyčios konsekraciją ir parapijos įsteigimą.

1944 m. gegužės 14 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje kun. J.Želvys „buvo pakeltas į kanauninkus“ ir pagerbtas gražiomis iškilmėmis.

Kryžiaus kelio stotys. 1940 metais sovietų valdžia nacionalizavo visą Šv. Vincento Pauliečio draugijos skyrių su visais globos namais. 1941 metais vokiečių valdžia už „žydukų krikštijimą“ J.Želvį suėmė ir uždarė į kalėjimą. Iš vokiečių jis buvo išpirktas. Nuo 1945-ųjų gegužės slapstėsi trejus metus. Tada ir parašė knygą apie Šv. Antano bažnyčios ir parapijos įkūrimą. 1948 metų rudenį artimas kaimynas jį išdavė. Kan. J.Želvys pateko į sovietinį kalėjimą. Iki 1955 metų pabaigos dirbo Sibiro šachtose, kirto mišką, lageryje gyveno su kriminaliniais nusikaltėliais. Miške krisdamas rąstas sutraiškė jam petį. Kan. J.Želvys buvo gydomas lagerio ligoninėje. Kaliniams teikė kunigo patarnavimus, jam pagelbėjo kalinys Juozas Poderis, vėliau tapęs kunigu.

Sugrįžęs į Lietuvą, išlipo Kauno stotyje. Taksi, veždamas jį Kauno gatvėmis, patyrė avariją. Vėl teko gydytis ligoninėje.

1956 metais kan. J.Želvys gyveno Šiluvoje. Apie šį laikotarpį jis rašė: „Buvau altaristu – išlaikytiniu“. Laiko veltui neleido: taisė ir dokumentine medžiaga papildė savo parašytas knygos rankraštį, o 1957 metų pradžioje pradėjo perrašyti mašinėle. Per pusę metų baigė spausdinti, iliustravo nuotraukomis ir dailiai įrišo. (J.Želvio knygos „Šv. Antano bažnyčios ir parapijos įkūrimo istorija“ kopijos yra padovanotos Kauno apskrities ir Kauno kunigų seminarijos bibliotekoms.)

Nuo 1961 metų kan. J.Želvys buvo skiriamas Taujėnų, vėliau Paliepių, paskui Šėtos parapijų klebonu. Visur remontai, daug fizinio darbo, sugadinta sveikata. Kelis kartus gydėsi Kauno klinikose, bet meldėsi Šv. Antano bažnyčioje.

Sugrįžimas. 1974-ųjų sausio 16 d. kan. J.Želvys buvo paskirtas į Šv. Antano bažnyčią altaristu. Po metų jis šventė savo kunigystės penkiasdešimtmetį.

Šis uolusis Kristaus vynuogyno darbininkas dar apie dešimtį metų savo statytoje šventovėje kasdien aukojo šv. Mišias, klausė išpažinčių.

O 1985 m. vasario 5 d. rytą po šv. Mišių į namus sugrįžusį savo tarną Juozapą pasišaukė Viešpats. Kan. J.Želvio kapas yra Šv. Antano bažnyčios šventoriuje.

Po kan. J.Želvio apie šešis dešimtmečius jo įkurtai parapijai vadovavo kiti kunigai ir jų pagalbininkai, bendravardžių, rodos, tebuvo tik du: kun. Juozas Josiukas ir kun. Juozas Vaičeliūnas.

© 2004 "XXI amžius"