Atnaujintas 2004 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1227)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kristaus malonės „akmuo“

Gavėnios penktąjį sekmadienį bažnyčiose skaitoma Evangelijos ištrauka dar kartą mus įtikina: Viešpaties Jėzaus gailestingoji meilės srovė nesulaikomu srautu sruvena visiems, bet ypač - nusidėjėliams.

Sykį fariziejai, atvesdami pas Kristų vieną moteriškę, sučiuptą svetimaujant, spendė Jam pinkles, tikėdamiesi, kad Jis, turbūt gindamas tą nusidėjėlę, savo kalboje susipainios, o tuomet jie turės neabejotiną priežastį Jį apkaltinti ir pasmerkti (plg. Jn 8, 1 – 6).

Tačiau įvyko toks dalykas, kurio niekas nesitikėjo: Jėzus tylėjo ir, nekreipdamas jokio dėmesio į susirinkusiuosius, kažką rašė ant žemės. Nors Evangelija nepaaiškina, ką Viešpats pasilenkęs pirštu rašė, bet galima būtų numanyti, kad Jis jiems (kol žydai vis nesiliovė Jėzų įkyriai klausinėję, kaip pasielgti su ta svetimautoja) galėjo štai tokius žodžius užrašyti: „Šie žmonės - kaip supurvintos smėlio smiltys, bet, mano Tėve, pasigailėk jų...“.

Kai kamantinėjantys Jėzų fariziejai beveik neteko kantrybės, Jis ištarė kelis žodžius, kurie (savo tiesos jėga) tiesiog supurtė juos: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Po šių žodžių visi stovintieji pasijuto esą nuodėmingi, nes neatsirado nė vieno žydo, kuris būtų sviedęs į nelaimingąją akmenį.

Kristus, kaip didis psichologas ir visų žmonių širdžių gelmių žinovas, sumaniai prabildamas apie jų vidinį sugedimą, pirmasis taip taikliai sviedė į žydus „akmenį“, kad jis sudaužė jų surambėjusius širdžių kiautus ir įsmigo į jų širdis. Taip elgdamasis Jėzus specialiai „sužeidė“ žydų širdis, kad jie galėtų patys užuosti savo moralinio sugedimo dvoką, sklindantį iš jų vidaus, ir pagaliau pradėtų radikaliai keistis.

Nors sukrečiantys Jėzaus tiesos žodžiai privertė fariziejus ir Šventojo Rašto aiškintojus trauktis nuo Jo šalin, bet netrukus, kai Jis palydėjo į naują (su Dievu) gyvenimą buvusią svetimautoją, deja, jie vėl (kaip niūrūs šešėliai) atslinko prie Išganytojo ir drįso akiplėšiškai prieštarauti Jo dieviškajam mokymui (plg. Jn 8, 13). Stiprios, bet teisingos šios Šventojo Rašto patarlės gali būti pritaikomos visų laikų fariziejams, kurie vėl užsiima pražūtingu savo melo „amatu“, nes sąmoningai atmeta visas išganymo malones: „Šuo sugrįžo prie savo vėmalo, ir: Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne“ (2 Pt 2, 22).

Tačiau šioje tamsybių jėgų siautėjančioje aplinkoje kaip Prisikėlimo ryto aušra nušvinta buvusios svetimautojos veidas. Ji vienintelė atsiverčia, nes ji tikru nuoširdumu priima Jėzų ir Jo mokymą tiesiog į savo širdį. Ar yra pasaulyje kokia nors pikta jėga, galinti kaip nors pakenkti tai atgailaujančiajai? Ne. Jokia šėtoniška išpera negali sutrukdyti per Jėzų grįžti žmogui į Tėvo namus, jei tiktai jis savo širdyje visiškai paklūsta Mokytojo kvietimui: „Eik, žmogau, į platųjį gyvenimą. Bet eik, drąsiai ir tvirtai tikėdamas, siauruoju gyvenimo keleliu (plg. Mt 7, 13 – 14), kuris vienintelis tiesiausiai veda į didžiąją niekada nesibaigiančių Velykų šventę“.

Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija