Kristaus malonės akmuo
Gavėnios penktąjį sekmadienį bažnyčiose skaitoma
Evangelijos ištrauka dar kartą mus įtikina: Viešpaties Jėzaus gailestingoji
meilės srovė nesulaikomu srautu sruvena visiems, bet ypač - nusidėjėliams.
Sykį fariziejai, atvesdami pas Kristų vieną moteriškę,
sučiuptą svetimaujant, spendė Jam pinkles, tikėdamiesi, kad Jis,
turbūt gindamas tą nusidėjėlę, savo kalboje susipainios, o tuomet
jie turės neabejotiną priežastį Jį apkaltinti ir pasmerkti (plg.
Jn 8, 1 6).
Tačiau įvyko toks dalykas, kurio niekas nesitikėjo:
Jėzus tylėjo ir, nekreipdamas jokio dėmesio į susirinkusiuosius,
kažką rašė ant žemės. Nors Evangelija nepaaiškina, ką Viešpats pasilenkęs
pirštu rašė, bet galima būtų numanyti, kad Jis jiems (kol žydai
vis nesiliovė Jėzų įkyriai klausinėję, kaip pasielgti su ta svetimautoja)
galėjo štai tokius žodžius užrašyti: Šie žmonės - kaip supurvintos
smėlio smiltys, bet, mano Tėve, pasigailėk jų....
Kai kamantinėjantys Jėzų fariziejai beveik neteko
kantrybės, Jis ištarė kelis žodžius, kurie (savo tiesos jėga) tiesiog
supurtė juos: Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją
akmenį (Jn 8, 7). Po šių žodžių visi stovintieji pasijuto esą nuodėmingi,
nes neatsirado nė vieno žydo, kuris būtų sviedęs į nelaimingąją
akmenį.
Kristus, kaip didis psichologas ir visų žmonių
širdžių gelmių žinovas, sumaniai prabildamas apie jų vidinį sugedimą,
pirmasis taip taikliai sviedė į žydus akmenį, kad jis sudaužė
jų surambėjusius širdžių kiautus ir įsmigo į jų širdis. Taip elgdamasis
Jėzus specialiai sužeidė žydų širdis, kad jie galėtų patys užuosti
savo moralinio sugedimo dvoką, sklindantį iš jų vidaus, ir pagaliau
pradėtų radikaliai keistis.
Nors sukrečiantys Jėzaus tiesos žodžiai privertė
fariziejus ir Šventojo Rašto aiškintojus trauktis nuo Jo šalin,
bet netrukus, kai Jis palydėjo į naują (su Dievu) gyvenimą buvusią
svetimautoją, deja, jie vėl (kaip niūrūs šešėliai) atslinko prie
Išganytojo ir drįso akiplėšiškai prieštarauti Jo dieviškajam mokymui
(plg. Jn 8, 13). Stiprios, bet teisingos šios Šventojo Rašto patarlės
gali būti pritaikomos visų laikų fariziejams, kurie vėl užsiima
pražūtingu savo melo amatu, nes sąmoningai atmeta visas išganymo
malones: Šuo sugrįžo prie savo vėmalo, ir: Išmaudyta kiaulė vėl
voliojasi purvyne (2 Pt 2, 22).
Tačiau šioje tamsybių jėgų siautėjančioje aplinkoje
kaip Prisikėlimo ryto aušra nušvinta buvusios svetimautojos veidas.
Ji vienintelė atsiverčia, nes ji tikru nuoširdumu priima Jėzų ir
Jo mokymą tiesiog į savo širdį. Ar yra pasaulyje kokia nors pikta
jėga, galinti kaip nors pakenkti tai atgailaujančiajai? Ne. Jokia
šėtoniška išpera negali sutrukdyti per Jėzų grįžti žmogui į Tėvo
namus, jei tiktai jis savo širdyje visiškai paklūsta Mokytojo kvietimui:
Eik, žmogau, į platųjį gyvenimą. Bet eik, drąsiai ir tvirtai tikėdamas,
siauruoju gyvenimo keleliu (plg. Mt 7, 13 14), kuris vienintelis
tiesiausiai veda į didžiąją niekada nesibaigiančių Velykų šventę.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2004 "XXI amžius"
|