Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Kultūra
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ir sovietmečiu sugebėjęs apeiti
partinius nurodymus

Profesoriaus Kazimiero Baršausko
100-osioms gimimo metinėms

Albinas TAMAŠAUSKAS

Prof. Kazimieras Baršauskas

Gegužės 13 dieną būtų suėję 100 metų pirmajam Kauno politechnikos instituto (KPI – dabar KTU) rektoriui, ilgamečiui Fizikos katedros vedėjui, akademikui, profesoriui, daktarui Kazimierui Baršauskui. Deja, jis prieš keturis dešimtmečius, pačiame intelektualinių jėgų žydėjime, tik prieš vienuolika dienų (1964 m. gegužės 13 d.) atšventęs 60-ies metų jubiliejų, išėjo Amžinybėn. Profesorius K.Baršauskas buvo vienas šviesiausių sovietų okupuotos Lietuvos mokslo žmonių, tuomet pozityviai veikęs visuomenės raidą.

1925 metais, baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo į Lietuvos universitetą Kaune ir studijavo fiziką. Universitete atsiskleidė K.Baršausko gabumai, darbštumas, sumanumas, mokėjimas savarankiškai veikti, todėl 1930-aisiais, baigęs universitetą, paliekamas Fizikos katedroje. Čia dirbo, o vėliau, iki pat mirties, 31-erius metus jai vadovavo. 1936-aisiais K.Baršauskas žinias gilino Berlyno universitete pas to meto žymiausią kosminių spindulių specialistą prof. Hansą Geigerį. Grįžęs į Kauną, su pagyrimu apgynė daktaro disertaciją. Visa tolesnė dr. K.Baršausko veikla buvo studentų mokymas, vadovėlių rašymas, vadovavimas moksliniam darbui, administracinis darbas Fizikos katedroje, Elektrotechnikos fakultete, o nuo 1950 metų pabaigos – vadovavimas tuomečiam Politechnikos institutui.

Prof. K.Baršausko mokslinė veikla aukštai įvertinta: jis buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, o vėliau (po mirties) jam paskirta respublikinė premija. Profesorius visą gyvenimą paskyrė jaunimo ugdymui. K.Baršauskas dėstytojams mėgdavo kartoti: „Mes institutui esame reikalingi tiek, kiek reikalingi studentams“. Gerai suprasdamas moksleivių pasirengimo studijoms svarbą, jis vidurinėms mokykloms rašė fizikos vadovėlius. Dėl tų pačių priežasčių profesorius 1959 metais pasisakė prieš vienuolikmečio mokymo įteisinimą Lietuvos vidurinėse mokyklose ir siūlė palikti dvylikametį. Pasisakydamas LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje K.Baršauskas pabrėžė, kad Rusijos Federacijos moksleiviai mokosi dvi kalbas - rusų ir svetimąją, o lietuviai tris - lietuvių, svetimąją ir rusų. Per vienuolika metų pastarajai tenka vienerių metų pamokų krūvis, todėl vienuolikmetėje mokykloje mūsų moksleiviai būtų arba žymiai perkrauti darbais, arba būtų priversti mokytis pagal sumažintas programas. Vienu ir kitu atvejais jie atsidurtų blogesnėje padėtyje nei Rusijos Federacijos moksleiviai. Prof. K.Baršausko pasiūlymas nesiderino su okupantų puoselėjamais nutautinimo planais, todėl sesijoje sukėlė sumaištį. Pertraukos metu švietimo ministras M.Gedvilas, išbaręs K.Baršauską, įsakmiai patarė „klaidą“ viešai ištaisyti, tačiau profesorius jam nepakluso ir savo nuomonės nepakeitė.

Taip jau likimas lėmė, kad prof. K.Baršauskui teko dirbti ir vadovauti pačiais žiauriausiais sovietinio režimo metais, todėl jo šviesus atminimas išliko daugiausia dėl jo priešinimosi komunistų partijos vykdytoms represijoms. Tuomet kiekvieno vadovo veiklą reglamentavo VKP(b) ir LKP(b) nutarimai, instrukcijos, aplinkraščiai. Jau 1945 metais LKP(b) CK biuras nutarė Vilniaus ir Kauno universitetuose įsteigti LKP(b) CK partorgų pareigybes. Kaunui paskyrė sovietiniam režimui uoliai tarnavusį V.Kuzminskį, kurį vėliau pakeitė ne mažiau uolus J.Sabaliauskas, dar vėliau ir kiti panašūs veikėjai. Tais pačiais metais LKP(b) CK biuro ir Liaudies komisarų tarybos nutarimu visos aukštosios mokyklos buvo įpareigotos sudaryti studentų mandatines komisijas. Po dvejų metų tokios komisijos veikė ir fakultetuose. Jose svarbiausią vaidmenį vaidino partorgai ir komsorgai. Mandatinės komisijos turėjo užduotį – į aukštąsias mokyklas neįleisti politinių kalinių, tremtinių bei jų vaikų, o taip pat nepriklausomos Lietuvos žymesnių tarnautojų, visuomenės veikėjų bei stambių ūkininkų vaikų. Ypač kontroliavo dieninių studijų kontingentą.

1956 metais LKP CK biuras priėmė nutarimą „ Dėl idėjinio politinio darbo tarp respublikos aukštųjų mokyklų studentų pagerinimo“. Juo įpareigojo aukštųjų mokyklų rektorius, direktorius ir partines organizacijas nuolat gerinti studentų socialinę sudėtį, o socialiai svetimus elementus šalinti iš aukštųjų mokyklų. Taip pat įpareigojo ryžtingai kovoti su dėstytojais, buržuazinių pažiūrų skleidėjais, netgi juos atleidžiant iš darbo. Mandatinė komisija dėl socialiai netinkamos charakteristikos arba neleisdavo laikyti stojamųjų egzaminų, arba, išlaikius net labai gerais pažymiais, nekviesdavo į priėmimo komisiją. Prof. K.Baršauskas daugeliui jų padėjo. Jo įsakymu ir pastangomis į institutą priėmė žymių Lietuvos valstybės tarnautojų vaikus R.Tonkūną, Kalmantaitę, Barzdą-Bradauską, Černių ir kitus. Be to, jo sprendimu į kiekvieną grupę, viršijant ministerijos leistą kontingentą, priimdavo keturis penkis jaunuolius, vadinamuosius „kandidatus“ . Jie mokėsi kartu su studentais ir po dviejų sėkmingai išlaikytų sesijų užimdavo neišlaikiusių egzaminų studentų vietas. „Kandidatai“ sovietiniais įstatymais nebuvo įteisinti ir kitos aukštosios mokyklos to nepraktikavo. Prof. K.Baršauskas į „kandidatus“ priimdavo asmeniniu sprendimu, be mandatinės komisijos sutikimo, dažnai jų atmestuosius, už ką partinė organizacija jį nuolat kaltindavo. Kitus, gerai išlaikiusius stojamuosius egzaminus, bet mandatinės komisijos atmestuosius, rektorius priimdavo į vakarines studijas, o vėliau pervesdavo į dienines. Taip priėmė iš Vorkutos lagerio grįžusį politinio kalinio, Lietuvos operos grando Antano Kučingio sūnų Algimantą ir kitus. Tačiau „kandidatų“ ir vakarinio skyriaus studentų neatleisdavo nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Rektorius ir čia rasdavo išeitį: prireikus studentes formaliai pervesdavo į „kandidates“ ir į laisvas vietas pervesdavo šauktinius. Neturintį pavyzdžio sprendimą rektorius K.Baršauskas priėmė 1963 metais. SSKP CK nutarimu, baudžiant studentus už antisovietinių nuotaikų skleidimą, didžiojoje daugumoje SSRS aukštųjų mokyklų panaikino karines katedras ir, carinės Rusijos pavyzdžiu, studentus ėmė šaukti karinei tarnybai. Lietuvoje Karinė katedra buvo palikta Kauno politechnikos institute ir jo Vilniaus filiale. Tuomet K.Baršauskas, susitaręs su Vilniaus universiteto (VU) rektoriumi J.Kubiliumi, vieną universiteto fizikų grupę apiformino kaip KPI studentų grupę. Jie mokslo dalykus studijavo universitete, o karinį parengimą – KPI Vilniaus filiale. Kai jie baigė keturis kursus ir išlaikė valstybinį karinio parengimo egzaminą, juos vėl pervedė į VU. Taip, išvengę tarnybos sovietinėje kariuomenėje, visi jie sėkmingai baigė universitetą.

Vadovaujant K.Baršauskui institute kadrų politikos liberalumas buvo nesulyginamas su kitose aukštosiose mokyklose. Pavyzdžiui, 1944-1948 metais iš Kauno universiteto politiniais-ideologiniais ir kitais motyvais buvo atleista apie trečdalį visų dėstytojų. Tapęs Politechnikos instituto vadovu, K.Baršauskas pirmiausia pasistengė dar universitete garsėjusį priekabumu kadrų skyriaus viršininką L.Arbušauską pervesti į partinį darbą Kauno mieste. Vėl įdarbino anksčiau iš universiteto atleistuosius A.Gravrogką, V.Soblį, P.Lastienę, R.Karužą, V.Babilių ir kitus. Priimdamas į darbą K.Baršauskas svarbiausiu laikė darbuotojo aukštą kvalifikaciją ir pareigingumą. Prieškariu užimtas aukštas pareigas vertino kaip gerą rekomendaciją. Todėl Aspirantūros skyriaus vedėju paskyrė Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininką V.Butauską, moksliniu sekretoriumi – teisininką P.Voleišį, instituto Transporto skyriaus vedėju – sovietų represuotą pulkininką leitenantą P.Dovydaitį, buhalterijoje įdarbino buvusį Kauno viceburmistrą, Valstybės Tarybos narį J.Pikčilingį, priėmė dirbti sovietų represuotą generolą leitenantą J.Kraucevičių. Tuomet veikė du potvarkiai: 1) nedirbančiojo neregistruoti; 2) neregistruoto žmogaus nepriimti į darbą. K.Baršauskas įdarbindavo ir neregistruotus, taip pertraukdamas užburtąjį ratą padėdavo žmogui Kaune legalizuotis. Jis labai jautriai žiūrėdavo į kiekvieną nelaimės ištiktąjį. 1941m. birželio 14 d. mokytoją O.Sirutienę su vyru agronomu ir kūdikiu ant rankų ištrėmė į Sibirą. Ji viena, likusi gyva, 1955 metais nuo Laptevų jūros grįžo į Lietuvą. Čia niekas jos nepriėmė į darbą, o milicija neregistravo. Tuomet, kitų patarta, atvyko į Kauną ir pagalbos kreipėsi į jai visiškai nepažįstamą prof. K.Baršauską. Jis, įdėmiai išklausęs apie O.Sirutienės šeimos tragediją, prabilo: „Padėsiu, būtinai padėsiu, juk ne iš šviesaus dangaus sugrįžote, bet iš juodos peklos. Jei nepadėčiau, nusižengčiau sąžinei...“ - vėliau apie susitikimą rašė O.Sirutienė. Nuo kitos dienos ji jau dirbo KPI ūkio skyriuje. Profesorius pasirūpino ir savo buvusia istorijos mokytoja Petronėle Lastiene. 1945-aisiais Kauno universiteto istorijos dėstytoją P.Lastienę sovietinis karo tribunolas nuteisė aštuoneriems metams tremties. Sugrįžusi į Lietuvą ji negalėjo nei prisiregistruoti, nei įsidarbinti. Tuomet K.Baršauskas kartu su P.Lastiene nuvyko pas A.Sniečkų ir prisiėmė atsakomybę už būsimą jos darbą institute. A.Sniečkus sutiko, kad ji būtų priimta dėstytoja, tik uždraudė dėstyti istoriją. Taigi prof. K.Baršauskas su tremtiniais ir politiniais kaliniais elgėsi visai kitaip negu kiti vadovai. Dauguma jų, bijodami susigadinti karjerą, su jais vengdavo net atsitiktinai susitikti.

K.Baršauskas savo aspirantais priėmė ir visokeriopai rėmė sovietų nukankinto Ginklavimosi valdybos viršininko pulkininko dr. P.Lesauskio sūnų Vytautą bei Onutę Tatarincevaitę-Kubiliūnienę, kurios tėvą karininką bolševikai sušaudė Červenėje. Aspirantais priėmė du VU absolventus fizikus, nepaisydamas, kad jų charakteristikose buvo įrašyta „priešinosi komjaunimui“. Tokia profesoriaus kadrų politika nepatiko partijos komitetui, jie K.Baršauską kaltindavo lietuviškuoju nacionalizmu ir rašė skundus LKP centro komitetui ir į Maskvą. Tuomet KPI partinėje organizacijoje dominavo agresyvi Karinės katedros bei marksistų rusiškųjų nacionalistų grupuotė. Ją rėmė nemaža dalis komunistų karjeristų – lietuvių. K.Baršauskas, stengdamasis juos neutralizuoti, labiausiai besireiškiančius pasirūpindavo pervesti į partines ar komjaunuoliškas pareigas Kaune ar Vilniuje. Taip institutas atsikratė kadrų skyriaus viršininko L.Arbušausko, partorgo K.Lengvino, komsorgo L.Šepečio ir kitų. Jo pastangomis, vien 1957 metais iš KPI kitur pervedė rusų nacionalistus Speckatedros viršininką B.Gildununą, jo pavaduotoją N.Ufimcevą, karininkus B.Ševčenką bei Aleksejevą, Marksizmo-leninizmo katedros vedėją I.Trušiną, dėstytojus L.Kulikovskį, V.Bolšakovą ir kitus. Daugėjant į partiją stojančių lietuvių, partinė organizacija palaipsniui buvo lietuvinama. Deja, nemaža jų dalis stojo vedini naudos ir karjeristinių paskatų, t.y. vadovavosi visai kita motyvacija nei K.Baršauskas.

Profesorius akivaizdžiai įrodė, kad ir sovietmečiu buvo galima apeiti partinius nurodymus ar bent juos švelninti. Prof. K.Baršauskas visiems jį pažinojusiems buvo ir iki šiol yra tikra legenda. Šiandieninė karta nedažnai mato tokių paprastiems žmonėms atsidavimo pavyzdžių.

Redakcijos prierašas. Prof. K.Baršauskas, apeidamas tuometinius reikalavimus, padėjo daugeliui sovietinės valdžios nemėgiamų žmonių1961-1963 metais įstoti ir studijuoti KPI . Pavyzdžiui, jo dėka į KPI įstojo ir „Naujojo amžiaus“ direktorė Livija Šiugždienė.

© 2004 "XXI amžius"