Neužželiantis
kelias
į pogrindinę spaustuvę
Kazimieras DOBKEVIČIUS
|
Birutę ir Vytautą Andziulius
sveikino Domeikavos seniūno
pavaduotoja Vita Sutkienė
ir seniūnas Raimondas Stankus
Autoriaus nuotrauka
|
Nelengvas buvo lietuviškojo žodžio kelias į lietuvių
šeimas, sielas ir širdis, kuomet despotiškasis carizmas užkirto
kelią lietuviškoms knygoms lotyniškais rašmenimis. Šiemet sukanka
100 metų, kai lietuviai vis dėlto atgavo teisę (1904 m.) spausdinti
knygas, laikraščius, kitą lietuvišką literatūrą. Europoje negirdėtas
dalykas - maža lietuvių tauta, vienintelė visoje Europos tautų šeimoje,
1864 metais netenka teisės spausdinti savo knygas lietuviškomis
raidėmis. Tai buvo savotiškas carizmo kerštas lietuviams už 1831
ir 1863 metų sukilimus. Draudimas tęsėsi ištisus keturiasdešimt
metų. Pasak istorinių šaltinių, arti penkių tūkstančių knygnešių
aukodamiesi nešė lietuvišką žodį (knygas, maldaknyges, laikraščius)
per alinantį speigą, lietų, varginantį karštį. Daugelis jų už tai
atidavė savo gyvybes, ir, deja, nežinomi šių didvyrių
kapai...
|
Pagerbtas
lietuviškas žodis
Benjaminas ŽULYS
Gyva lietuviška raidė
Kaune ir visoje Lietuvoje vyksta įvairūs renginiai,
skirti lietuviškos spaudos atgavimo 100-oms metinėms pažymėti. Patikslinta,
kad iš visų mūsų šalyje vykstančių renginių apie 80 proc. sudaro
skirti šiai garbingai sukakčiai. Ypač jų buvo gausu prieš pat jubiliejinę
datą, gegužės 7-ąją, kai prieš šimtą metų Rusijos caras buvo priverstas
panaikinti lietuviškos spaudos draudimą. Net keturiasdešimt metų
trukęs lietuviško žodžio terorizavimas baigėsi Lietuvos patriotų
- inteligentijos, Bažnyčios, paprastų kaimo ir miesto žmonių - sėkme.
Jų atkaklumas, pasiaukojimas privertė caro valdžią atsisakyti drastiškos
ir beviltiškos nutautinimo politikos.
|