Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Kultūra
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Solidarumas
yra Europos Sąjungos siela“

Mindaugas BUIKA

Jauna čekų pora neslepia savo džiaugsmo dėl šalies narystės Europos Sąjungoje EPA-ELTA nuotrauka

Dublino Fenikso parke, kur savaitgalį įvyks ES plėtros ceremonija, plevėsuoja ES narių vėliavos. EPA-ELTA nuotrauka

Kaip jau buvo pranešta, balandžio 23-24 dienomis Ispanijos Santjago de Kompostelos šventovėje vykusiame Europos Sąjungos šalių vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) plenarinėje asamblėjoje priimtas svarbus dokumentas, kuriame pabrėžiamas didesnio solidarumo tarp ES valstybių ir tautų poreikis ypač po gegužės pradžioje įvykusio istorinio dešimties naujų šalių priėmimo į šią organizaciją. Pareiškime, pavadintame „Solidarumas yra Europos Sąjungos siela“, remiantis popiežiaus Jono Pauliaus II ir Vietinės Bažnyčios socialiniu mokymu, nurodoma, kad, po naujojo Europos Sąjungos plėtros etapo išryškėjus ekonominio išsivystymo netolygumui, yra privaloma didesnė parama kai kurių santykinai atsilikusių regionų socialiniam atgaivinimui. Tai turi atsispindėti ir nuo 2007 metų naujais pagrindais formuojant ES biudžetą, kuriame prioritetu laikytinas kaimiškųjų vietovių ir žemės ūkio pažangos garantavimas. Europos Sąjungos vyskupai taip pat pasisako prieš kai kurių politikų, pirmiausia Prancūzijos prezidento Žako Širako, iniciatyvą ES išskirti privilegijuotą šalių „pirmeivių grupę“, kuri sudarytų vadinamąjį „Europos branduolį“ ir galėtų ignoruoti esamas europines institucijas. Tai prieštarautų bendrajam solidarumo principui, nors neatmetama galimybė labiau į priekį pažengusioms šalims iškelti naujas iniciatyvas visų Europos Sąjungos narių labui.

Bendrųjų Europos interesų pirmumas ir atsakomybė

Pastebėdami, kad jų dešimties puslapių apimties kreipimasis „Solidarumas yra Europos Sąjungos siela“ skirtas ne tik politikams, bet visiems europiečiams, žemyno vyskupai nurodo, jog šiuo istoriniu ES plėtros ir konstitucinės reformos momentu „bendrieji Europos interesai turi nusverti nacionalinius interesus“ ir dar labiau apspręsti piliečių veiksmus ateityje. Būtent todėl ganytojai iškelia solidarumo principą, kuris krikščionims „yra jų tikėjimo išraiška“. Solidarumu remiasi ne tik paramos veiksmai, bet pagarba žmonių bendruomenių skirtumams bei jų „turimo nacionalinio orumo pripažinimas“.

Teologiniu atžvilgiu geriausiai solidarumas apibrėžtas 1987 metais paskelbtoje popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje „Sollicitudo rei socialis“, kur jis įvardijamas kaip „apsisprendimas siekti bendrojo gėrio“, tai yra gėrio visiems ir kiekvienam atskirai, „nes mes visi esame atsakingi už visus“. O tai reiškia, kad kiekviena asmenų grupė, ar tai būtų verslo korporacija, ar valstybė, neturi „savanaudiškai kelti tik savus interesus, bet privalo gerbti ir kitų interesus“. Ypatinga atsakomybė čia tenka tiems, kurie turi didesnę įtaką, gerovę ar valdžią, kad „jie būtų pasirengę pasidalyti su silpnesniaisiais“. Popiežius minėtoje enciklikoje daro išvadą, jog solidarumo principas visuomenėje gali efektyviai veikti tik tuomet, „kada visi jos nariai pripažįsta vieni kitus kaip asmenis“, kurie tarpusavyje susieti draugystės ryšiais.

Tai, kas pasakyta apie asmenų solidarią bendrystę visuomenėje, ta pati analogija gali būti taikoma ir šalims, kurios yra Europos Sąjungos narės. Jų medžiaginių interesų balansui turi vadovauti „kaimyno meilės dvasia“, kuri padėtų susidoroti su naujais iššūkiais, pabrėžia Europos vyskupai. Iš tikrųjų ES senbuviams iš Vakarų Europos, kurie patys pastaruoju metu patiria nemažai ekonominių sunkumų, teks patiems sau atsakyti į nemažai klausimų ir patikrinti savąsias intencijas. Juk tų šalių gyventojai turi išlaikyti nemažą mokesčių naštą, kuri gali dar labiau pasunkėti, kai vyriausybės vykdys paramos naujoms Europos Sąjungos narėms programas.

Gerai, jeigu tos lėšos bus efektyviai panaudotos ekonomikai kelti, kaip kad įvyko Airijoje, o jeigu jos bus iššvaistytos be jokios pažangos, kaip, pavyzdžiui, pietiniuose Italijos regionuose, kurie taip ir nepajėgė išlipti iš atsilikimo, nepaisant daugiamečių finansinės paramos programų. Štai kodėl čia vėl taikytinas enciklikos „Sollicitudo rei socialis“ mokymas, jog ta pačia solidarumo dvasia turi persiimti ir silpnesnieji, kad jie neliktų pasyvūs ir nerodytų kitų „socialinio audinio“, bet, reikalaudami savo pripažintų teisių, darytų ką gali dėl visų bendrojo gėrio“.

Kaip tik tokiam susiorientavimui turėtų padėti visų europiečių bendras krikščioniškasis paveldas. Vyskupai pabrėžia, kad priklausomybė Europos Sąjungoje „remiasi ne vien ekonominiais ar geografiniais faktoriais. Religija ir kultūra yra Europos vienybės suvokimo pagrindas. Jos palaiko integracijos proceso gyvybingumą“. COMECE pareiškime primenamas popiežiaus Jono Pauliaus II posinodinis apaštalinis paraginimas „Eccelesia in Europa“, kuriame aiškiai kalbama apie krikščionybę, kaip žemyną vienijančią jėgą, „kuri buvo pajėgi integruoti tarpusavyje tautas ir kultūras bei betarpiškai yra susieta su bendrąja europine kultūra“.

Apsikeitimas dvasiniais turtais ir naujoji evangelizacija

Solidarumas tarp tautų Europos Sąjungoje negali būti matuojamas vien tik turimų finansinių lėšų perskirstymu, kas daugiau yra politinių nuostatų išraiška, sakoma Europos vyskupų dokumente „Solidarumas yra Europos Sąjungos siela“. Panašiai kaip materialinės, taip pat ir „dvasinės gėrybės“ turi būti solidarumo išraiškos objektas. O tai reiškia apsikeitimą „dovanomis kultūrinėje ir dvasinėje srityse“, susipažinimą ir pripažinimą kitų tautų istorinės patirties, o svarbiausia, bendrąjį dvasingumo gaivinimą Europos visuomenėje.

Kaip nurodo statistiniai duomenys, „senojoje“ Europos Sąjungoje, kuriai priklausė penkiolika valstybių, katalikai sudarė 53 proc. visų gyventojų. Priėmus dešimt naujų narių, kuriose katalikybė yra aiškiai vyraujanti – iš 75 mln. gyventojų trys ketvirtadaliai yra katalikai – bendroji katalikų dalis „naujojoje“ Europos Sąjungoje sudarys beveik 60 proc. Bažnyčia tikisi, kad Rytų Europos krikščionys su savo kankinystės patyrimu komunistų valdymo dešimtmečiais bei ištikimybės tikėjimui patvirtinimu prisidės prie pageidaujamos naujosios evangelizacijos perdėtai sekuliarizuotoje Vakarų Europoje.

Žinoma, per ateistinio totalitarizmo dešimtmečius gerokai pažeista ir sekuliarizuota tapo ir kai kurių Rytų Europos šalių visuomenė. Ypač tai pasakytina apie Čekiją, iš kurios dešimties milijonų gyventojų tik mažiau nei trečdalis priklauso tikinčiųjų bendruomenei. (Dar 1950 metais, kaip rodo tuomečio surašymo duomenys, 93 proc. čekų buvo krikščionys, daugiausia katalikai.) Panašiame „netikėjimo dugne“ yra atsidūrusi ir Estija, kurios iš 1,3 mln. gyventojų tikintys krikščionys – daugiausia protestantai ir stačiatikiai – sudaro tik 29 proc. Tačiau Čekija ir Estija yra daugiau išimtys iš bendrosios padėties Rytų Europoje, kur tikėjimas palyginti yra žymiai stipresnis nei Vakaruose.

Ypač tai pasakytina apie katalikiškąsias lenkų ir slovakų tautas, savo religingumu išsiskiriančias visoje Europoje. Jeigu, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nuo 1990 metų iki dabar religingų žmonių skaičius sumažėjo dvylika procentų, tai Slovakijoje per tą patį laikotarpį jų išaugo trylika procentų. Lenkijoje, kurios iš 38,6 mln. gyventojų 34,4 mln. yra katalikai, jau dabar savo dvasininkų pašaukimų gausa – šalies seminarijose studijuoja pusė Europos klierikų – stipriai padeda naujajai evangelizacijai visoje Europoje – nuo Rusijos iki Prancūzijos. Šalių stojimo į Europos Sąjungą proga Lenkijos ir Slovakijos vyskupai paskelbė pareiškimus, kuriuose pasisakė už didesnį religijos vaidmenį išplėstoje Europoje.

„Nepaisant pasitaikančių klaidų ir netobulumų, mūsų Bažnyčia gali pasiūlyti suvienytai Europai gyvybingą tikėjimą, religiškai įkvėptą moralę, vyskupų ir kunigų pastoracinę pagalbą“, - teigiama Lenkijos vyskupų konferencijos balandžio pabaigoje paskelbtame pareiškime. Suvokdami žemyne išsiplėtojusią sekuliarizaciją, ganytojai paragino šalies tikinčiuosius rodyti nuoseklumą taikant religines vertybes kasdienio gyvenimo plotmėse: šeimoje, profesinėje veikloje, kultūroje, moksle, ekonomikoje ir politikoje. Krikščionys turi vaidinti svarbų vaidmenį visuose naujai suvienytos Europos gyvenimo lygiuose, tarp jų ir politikoje bei ekonomikoje. Vyskupai pažymėjo, kad būtent religinė motyvacija įkvepia didiesiems darbams, kaip parodė 1989-1990 metais įvykusios politinės permainos Rytų Europoje, vaduojantis iš komunistinio totalitarizmo.

Slovakų vyskupai savo pareiškime šalies stojimo į Europos Sąjungą proga pažymėjo, jog didžiojo europiečio popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas yra „geriausias vadovas Europos ateičiai formuoti“. Jie pakvietė parapijų bendruomenes rengti specialius maldos budėjimo renginius, kad Slovakijos dalyvavimas ES sąlygotų ekonominį augimą, kartu neprarandant tautinio identiteto ir dvasinių vertybių. „Naujojoje europinėje realybėje Bažnyčia turi su atnaujintu uolumu skelbti Gerąją Naujieną“, - pabrėžė slovakų ganytojai, šalies dvasiniame centre Nitroje gegužės pradžioje surengę katalikų „europinį susitikimą“, kuriame dalyvavo ir valstybės vadovai.

Nitros vyskupas jėzuitas kardinolas Janas Korecas, kuris komunistų valdymo dešimtmečiais patyrė didelę diskriminaciją ir kalėjimo nelaisvę, šv.Mišių homilijoje priminė Europos globėjus šventuosius Kirilą ir Metodijų, kurie 863 metais kaip tik įkūrė Nitros dieceziją. „Taigi jau daugelį šimtmečių krikščionybė ir Bažnyčia priklausė ir priklauso tautos gyvenimui“, - sakė 80-metis kardinolas. Jis kartu pabrėžė, kad šiandienis Europos uždavinys yra „tapti tikra sutaikytų tautų bendrija, kuri būtų atvira kitoms pasaulio dalims ir tinkamai įsiterptų į dabartinę pasaulio tarpusavio priklausomybę“.

Solidarumas reikalingas ir ES biudžetui formuoti

Kaip tik šią nuostatą patvirtina ir COMECE savo pareiškime „Solidarumas yra Europos Sąjungos siela“, nurodydami, kad 455 milijonus gyventojų turinti ES yra tapusi „jėga, darančia įtaką pasaulio ekonomikai“, todėl turi „visuotines pareigas“. Pirmiausia reikia artimiau bendradarbiauti su „tiesiogiais kaimynais Rytuose ir Pietuose“ – Rumunija, Bulgarija, Turkija, Ukraina, kurie yra galimi kandidatai į Europos Sąjungą. Kadangi dauguma šių šalių tikinčiųjų yra Rytų krikščionys – stačiatikiai, o turkai – musulmonai, tai „kultūriniai bei religiniai skirtumai kaimyninėse šalyse bus dar labiau svarbesni“ ir taps dar vienu solidarumo bruožu.

Europos Sąjungos pareigą pagelbėti pasaulio neturtingoms šalims ir regionams COMECE patvirtina ir cituodama apaštalo šv. Pauliaus prasmingas mintis iš jo Laiško romiečiams: „Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti“ (Rom 15,1).

Europos Sąjunga yra apsisprendusi pakelti paramos trečiajam pasauliui – Afrikai, Azijai ir Lotynų Amerikai – lygį 2006 metais iki 0,39 proc. visuminio nacionalinio produkto. Vykstant deryboms dėl vėlesnio ES biudžetinio planavimo rėmų, vyskupai siūlo paramą neturtingoms šalims padidinti iki 0,7 proc. visuminio nacionalinio produkto. Šį tikslą yra iškėlusi ir Jungtinių Tautų Organizacija, kurios 2000 metais priimtoje vadinamojoje „Tūkstantmečio programoje“ dėl naujos globalinės partnerystės iki 2015 metų bus bandoma skurdą ir badą pasaulyje sumažinti bent du kartus (palyginti su 1990-ųjų lygiu).

Tačiau ši parama, Europos Sąjungos vyskupų nuomone, nėra pakankama: kadangi Pasaulio prekybos organizacija nerodo pažangos, ES šalys turi pačios imtis iniciatyvos „prekybos politikoje, ypač suteikiant neturtingiausioms valstybėms gerą progą pažangai europinės rinkos atvėrimu“. Vyskupai primena II Vatikano Susirinkimo mokymą, kad „išsivysčiusių tautų svarbiausioji pareiga – padėti besivystančioms šalims siekti jų užsibrėžtų uždavinių. Todėl jos pačios savo šalyse privalo įgyvendinti deramus dvasinius ir materialinius pertvarkymus, kurių reikalauja tikrasis visuotinis bendradarbiavimas. Prekiaudamos su silpnesnėmis ir neturtingesnėms šalimis, jos privalo rūpestingai atsižvelgti į jų gerovę, nes pajamos, gautos už jų produktus, reikalingos jų žmonių pragyvenimui“ („Gaudium et spes“, 86b ).

Iš tikrųjų šis Susirinkimo kreipimasis neprarado savo aktualumo ir praėjus keturiasdešimt metų po jo paskelbimo! Tuo labiau kad konstitucijoje „Gaudium et spec“ primenama ir neturtingoms valstybėms, jog „pažanga gimsta ir auga pirmiausia iš pačių tautų darbo ir kūrybinio talento. Todėl, siekiant šios pažangos, svarbiausia yra remtis ne svetimais įnašais, bet savųjų talentų ir tradicijų ugdymu“ ir tai yra didžioji tų šalių politinių vadovų atsakomybė. Neturtingosios šalys turi dėti daugiau pastangų, kad būtų aktyviai kovojama su korupcija, garantuotas „vyriausybinių ir administracinių struktūrų darbo skaidrumas“, nurodoma COMECE pareiškime.

Tai svarbu ir pačioje Europos Sąjungos erdvėje, kurioje, po dešimties naujų narių priėmimo, ekonominiai išsivystymo netolygumai yra labai išaugę. Nuskurdusių ES regionų ekonominiam lygiui pakelti vyskupų dokumente „Solidarumas yra Europos Sąjungos siela“ siūloma toliau telkti ES biudžeto resursus. Biudžetas turėtų būti formuojamas konsensuso pagrindu (dabartinis įnašas apribotas 1,24 proc. nacionalinių pajamų) ir paskirstomas kontroliuojant Europos Parlamentui, taip pat reikia toliau stiprinti jo demokratines funkcijas. Vyskupai pritaria ekspertų analizei, kad parama nepasiturinčioms ES šalims iš bendrojo Europos Sąjungos biudžeto savo dydžiu turi atitikti maždaug keturis procentus vietinio nacionalinio produkto dydį. „Ši regioninė parama turėtų būti dinamiška ir vesti nepasiturinčias šalis į savų iniciatyvų vystymą“, - pabrėžiama COMECE dokumente.

Vyskupai pritaria, kad ES biudžeto formavime toliau prioritetu liktų žemės ūkio politika ir resursai būtų „toliau perorientuojami į kaimiškųjų vietovių vystymą“. Jie taip pat siūlo didesnį dėmesį skirti kultūros politikai, nes po Europos Sąjungos išplėtimo kultūrinė įvairovė yra labai praturtėjusi ir reikia stiprinti šios srities apsikeitimus. Siektinas didesnis lėšų skyrimas technologinei pažangai, bet čia turi būti išlaikyta pagarba žmogaus orumui ir gyvybei. Vyskupai taip pat ragina europinių institucijų vadovus „pasvarstyti, kaip padidėjusioje Europos Sąjungoje galėtų būti prisiminti tie, kurie žuvo XX amžiaus karuose, bei totalitarinių režimų aukos“.

© 2004 "XXI amžius"