Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Kultūra
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Iš Anykščių vis parsivežu
jėgų ir ryžto…“

Vytautas BAGDONAS

Kanadoje gyvenanti Emilija Karosienė

Kanadoje, Albertos provincijos Edmontono mieste, gyvenanti Emilija Karosienė neseniai atšventė savo aštuoniasdešimtmetį. Dar jaunatviškai atrodanti, kupina energijos, ryžto, niekaip ramiai nenusėdinti namuose gerbiama Emilija keliasi ir gulasi su mintimis apie Lietuvą. Ji vis apsilanko gimtajame Anykščių krašte. Anykščiuose E.Karosienė buvo jau dvylika kartų. Lankydamasi gimtinėje pastaraisiais metais, E.Karosienė pažįstamus pradžiugino prisiminimų knygomis. 2000-aisiais Lietuvoje buvo išleista jos knyga „Gyvenimas keliose šalyse ir žemynuose: memuarai“, 2002-aisiais – „Karo audrų sukūryje“.

Vos Emilija Vasiljevaitė baigė Anykščių gimnaziją, Antrojo pasaulinio karo audros ją privertė palikti gimtąjį kraštą. Iš pradžių buvo klajonės po Vokietiją, vėliau gyveno Kanadoje. Abiejose knygose aprašytas ne tiktai pačios Emilijos bei jos artimųjų gyvenimo kelias, bet atskleisti ir kitų žmonių likimai. Subtiliai perteiktas dvasinis ryšys su tėvynainiais, daug vietos skiriama ir antraisiais namais tapusiai Kanadai.

Nerūpestinga vaikystė

Emilijos gyvenimas neįsivaizduojamas be Anykščių. Čia nuo seno gyveno Emilijos seneliai Marija ir Petras Riaubai, kurių dukra Apolonija ištekėjo už Lietuvos ruso anykštėno Juozo Vasiljevo. Apolonija ir Juozas susilaukė penkių vaikų. Lietuvai atsikračius carinės Rusijos priespaudos, gyvenimas buvo labai sunkus. Todėl Emilijos tėvelis nutarė laimės ieškoti svetur. 1926 metais jis pasiekė Kanadą.

Savo tėvo ji net neprisimena. Juk tebuvo trejų metų, kai jis išvažiavo. Tik daug vėliau, jau Kanadoje ji sutiko ir savo tėvelį.

J.Vasiljevas šeimai pinigų atsiųsdavo, tačiau gyventi Anykščiuose nebuvo lengva. Motina dirbo Balio Karazijos vyno gamykloje, vaikai taip pat nuo mažens buvo pratinami prie darbų. Būdama septynerių, Emilija pradėjo lankyti Šv. Kryžiaus kongregacijos seserų vadovaujamą mokyklą, o po ketverių metų įstojo į Anykščių progimnaziją. Po mokymo įstaigų reformos, 1944 metais Emilija užbaigė jau ne progimnaziją, bet gimnaziją. Moteris pabrėžia, kad tai buvo pirmoji gimnazijos laida, ir su pagarba mini savo mokytojų bei bendraklasių pavardes. Gimnazijoje užsimezgė Elenos draugystė su mokytoju Jurgiu Karosu, čia „užgimė judviejų meilės rytas…“

Karo audrų nublokšti

Užbaigusi gimnaziją, Emilija ketino mokytis Panevėžio mokytojų seminarijoje. Bet 1944-ųjų liepos 10 d. teko trauktis iš Anykščių. Vokiečiai besitraukdami susprogdino tiltą per Šventąją, artėjo raudonarmiečiai. Žmonės skubėjo trauktis nuo fronto. Mokytojas J.Karosas prikalbino kartu vykti ir kai kuriuos gimnazistus, taip pat savo mylimą merginą Emiliją.

Po poros dienų visi pasiekė Panevėžį, po savaitės priartėjo prie Margavonių dvaro netoli Šeduvos. Čia ilgėliau apsistojo, sprendė, ką daryti toliau. Nuo Panevėžio pusės jau girdėjosi bombų dundėjimas, matėsi ugnies pašvaistės. Liepos 21-ąją gaisrų liepsnose paskęsta Šiauliai.

Vieną vakarą Jurgis Emilijai prasitarė: „Jau tikrai namo nebesugrįšime“. Mergina susigraudino, prieš akis iškilo gimtieji Anykščiai, vaikystės namelis, mamos, brolio, seserų, mokslo draugių paveikslai. Koks likimas laukia ateityje? Tą naktį akių taip ir neužmerkė. Tik paryčiui prisnūdo. O atsibudusi Jurgio neberado…

„Paliksime Lietuvą susituokę…“

Jurgis atsirado netrukus ir liepė merginai kuo greičiau rengtis, nes reikia važiuoti į Šeduvą. Ir parodė pasiskolintus vestuvinius žiedus. „Paliksime Lietuvą susituokę“, - pratarė savo buvusiai mokinei. Šeduvos bažnyčioje tuo metu kunigavo prelatas Matas Karosas, Jurgio giminaitis. Jis ir sutuokė Emiliją Vasiljevaitę su Jurgiu Karosu.

Grįžusių į Margavonių dvarą jaunavedžių laukė staigmena. Juos pasitiko su gėlėmis, duona ir druska, šautuvų salvėmis, žalumynais buvo išpuošti vartai, plazdėjo trispalvės. Tos „ceremonijos“ organizatorius buvo anykštėnas Juozas Šiaučiulis. Sužinojęs apie Jurgio ir Emilijos sumanymą, jis surengė iškilmingą sutikimą. Ūkininkai parūpino maisto, atsirado net statinaitė alaus. Linksmintasi neilgai. Reikėjo rengtis tolimai kelionei.

Žygaičių miestelyje, netoli Vokietijos sienos, jaunieji Karosai surado valsčiaus savivaldybėje sekretorių J.Adomaitį, kuris išdavė santuokos liudijimą. Tai buvo 1944 m. rugpjūčio 2-oji.

Gyvenimas Vokietijoje

Keliauta pėsčiomis, arkliu traukiamu vežimu, traukiniu. Pagaliau Karosai pasiekė garsų porceliano fabrikais Selbo miestą Vokietijoje. Viename iš tų fabrikų Jurgis įsidarbino braižytoju, o kitame prie porceliano gaminių naktinėje pamainoje triūsė Emilija. Tos dienos buvo kaip košmariškas sapnas. Sergi ar sveikas – vis tiek eik į darbą, sąlygos be galo sunkios, pailsėti po darbo neįmanoma. Visi miegojo didžiuliame mokyklos kambaryje, ant grindų pametę šiaudų. Šviesa degdavo dieną ir naktį, nes vieni iš darbo pareidavo, kiti išeidavo. Vietos būdavo taip mažai, kad vieni kitiems laipiodavo tiesiog ant galvų.

Jurgis neapsikentė ir tokias nežmoniškas sąlygas pakritikavo, tai bematant atsidūrė daboklėje. Vėliau jų šeimai pavyko iš Selbo išvažiuoti. Pateko į Saalfeldą Tiuringijoje. Jurgiui vėl pavyko įsidarbinti fabrike, o Emilija tvarkė fabriko savininko butą. Ji jau laukėsi kūdikio. Gimė sūnelis Algirdas per pačią karo sumaištį – 1945 m. kovo 30 d. Grįžus iš ligoninės su naujagimiu, pasitiko subombarduotas namas. Vos apsitvarkė, tuoj prisistatė vokiečių karininkas ir liepė išsikraustyti. Karosai su kūdikiu ant rankų, menka manta atsidūrė tuščiame lenkų lageryje – „blakių karalystėje“. O karo pabaigoje amerikiečiai kažkodėl Saalfeldą perdavė sovietų kariuomenei. Vėl kilo baimė patekti atgal į „komunizmo rytojų“. Susikūrus pabėgėlių nuo karo komitetams su amerikiečių pagalba pavyko iškeliauti į Bavariją, apsigyventi Hanau stovykloje. Sūnui Algirdui jau buvo pusantrų metų. 1946 m. lapkričio 13-ąją gimė dukrelė Gailutė.

Karosus per Raudonąjį Kryžių susirado Kanadoje gyvenantis Emilijos tėvas. Jis parūpino dokumentus ir pakvietė atvykti pas jį.

Sunkios dienos Reginos mieste

Ir štai Jurgis su Emilija Kandoje, Saskacevano provincijos Reginos mieste. Pasidžiaugę susitikimu su Emilijos tėveliu, Karosai Reginos mieste neužsibuvo. Apsigyveno už 65 mylių esančiame kaime. Jurgis įsidarbino pas turtingą ūkininką, o Emilija tvarkėsi namuose. Apleistą, nešvarų namelį, kuriame jie įsikūrė, Emilija pavertė jaukiu būstu. Tačiau Jurgis namo sugrįždavo tik šeštadienį, o sekmadienį vėl iškeliaudavo į darbą. Pabodo jai vienai su vaikais atokiame kaime, kankino vienuma, nostalgija.

Dirbdamas pas ūkininką, Jurgis pasitempė nugaros raumenį, tad teko važiuoti pas daktarą į Reginos miestą. Čia sutiko emigrantų iš Lietuvos, kurie patarė persikelti į miestą. Taip Karosai ir padarė. Susirado butą, Jurgis įsidarbino statybose.

Kartą Jurgio viršininkas gavo užsakymą pastatyti du namus su butais ir pasiūlė Emilijos vyrui kartu važiuoti į Vakarų Kanadą, į Edmontoną. Karosai vėl pakilo skrydžiui. Tuo labiau kad Reginos provincijoje – gana blogas klimatas. Vasarą čia labai karšta, pučia karšti vėjai, pilna dulkių, visa augmenija išdega. Žiemą šalta, vyrauja stiprūs vėjai.

Lietuvybės salelė

Apsigyvenę šiame Albertos provincijos mieste, Karosai sutiko nemažai lietuvių, kurie buvo geranoriški, visokeriopai jiems padėjo. Emilijos vyras daug dirbo statybose, neblogai užsidirbo. Sūnus pradėjo lankyti mokyklą. O Emilija dirbo valytoja mokykloje. Kartu pasiimdavo ir mažąją Gailutę. Ten Emilija išdirbo dešimt metų. Paskui dar dirbo valytoja ir banke, kitur. Taip sąžiningai užsidirbo pensiją. Kanadoje Karosams gimė ir dukra Nijolė.

Karosai įsitraukė ir į lietuvių bendruomenės veiklą. Kai Edmontone buvo pradėti statyti lietuvių namai, statybai vadovavo J.Karosas, jų šeima dosniai aukojo pinigus. Buvo atidaryta šeštadieninė mokykla, kurioje daugelį metų išdirbo Emilija. Ir abu sutuoktiniai, ir vėliau jų vaikai vadovavo bendruomenės skyriams, komitetams. Svarbiausia buvo savo šeimoje išlaikyti lietuvišką dvasią, lietuvių kalbą. Mokykloje tekdavo mokytis, bendrauti tarpusavyje anglų kalba, užtat namuose, bendruomenėje vaikai girdėjo lietuvišką žodį.

Pro „geležinę uždangą“

Ėjo 1975-ieji. Edmontono lietuviai šventė Vasario 16-ąją. Bendruomenei tuomet vadovavo Karosų dukra Gailė. Į minėjimą buvo pakviestas ir šalies kultūros ministras H.Smitas. Jam patiko, kad mergina, niekuomet nebuvusi Lietuvoje, gražiai kalba lietuviškai, netgi vadovauja bendruomenei. Svečias tuomet pasiūlė Karosaitei vykti į Lietuvą, netgi kelionės išlaidas žadėjo Kultūros ministerija apmokėti. Mergina apsidžiaugė, tačiau tėvai į tai žiūrėjo skeptiškai. Nes žinojo, kad pro „geležinę uždangą“ ne kiekvienas praleidžiamas.

Ministras savo žodį tesėjo, Gailė į Lietuvą išvyko. Vilniuje ją pasitiko Emilijos seserys, jų vaikai, merginą atvežė į Anykščius. Išvydo ji ir motinos gimtąjį namą. Vos peržengusi trobos slenkstį, užsidengė rankomis veidą ir pravirko. Gailė nenorėjo patikėti, kad tokiomis sąlygomis galima gyventi. Tačiau kai po daugybės metų savąjį namuką išvydo pati Emilija, jinai nepasibaisėjo, nes tas namas buvo jai mielas, brangus. Net nenorėjo atgal į Kanadą išvažiuoti, kai 1976-aisiais pirmą kartą vėl Anykščiuose apsilankė. „Taip ir pradėjau čionai važinėti. Po penkerių metų vėl išsirengiau į kelionę, – prisimena pašnekovė. – Gimtinės trauka buvo neapsakoma…“

O ką patirdavo tuomet važiuodama į Lietuvą! Kratydavo lagaminus, tikrindavo daiktus pasieniečiai, muitininkai ir kitokie pareigūnai. Radę šventą paveikslėlį, konfiskuodavo. Kartą vežėsi šeimos nuotraukų, kartu buvo ir gimnazijos draugo išeivijos vyskupo Pauliaus Baltakio fotografija. Tą atėmė, prieš tai pasiteiravę, kas tas žmogus. Visuomet surasdavo, atimdavo ir pinigus, ypač JAV dolerius, nors ir keliautojai bandydavo juos giliau paslėpti. Į Anykščius vežti užsieniečius drausdavo. Bet giminės slapčia Emiliją parsiveždavo. Anykščių milicininkai vis ją sustabdydavo, tikrindavo dokumentus. Kartą net sulaikė, nuvedė į skyrių. Pakalbėję paleido, bet Vilniuje paskui teko sumokėti baudą.

Lietuvos laisvės rytą išvydo Edmontone

Edmontono lietuvių namuose yra įrengtas didžiulis televizijos ekranas, kuriame tautiečiai gali stebėti įvairias laidas, svarbiausius pasaulio įvykius, rodomus per televiziją. Edmontono lietuviai tame ekrane išvydo, kaip aušo laisvės rytas Lietuvoje, kaip minios žmonių, išėjusių su trispalvėmis į gatves, skandavo: „Lietuva, būk laisva!“ Pasak Emilijos, tuomet visi sekė įvykius Lietuvoje, džiaugėsi kiekviena gimtinės žmonių pasiekta pergale, išgyveno dėl aukų.

Tai, kas vykdavo Lietuvoje ir SSRS, jie tenai, Kanadoje, visuomet žinojo. Antai apie Černobylio atominės elektrinės katastrofą sužinojo jau kitą dieną po avarijos. Emilija tuoj paskambino savo artimiesiems, pranešė apie avariją, patarė, kaip apsisaugoti.

Į gimtąjį kraštą – kada tik panorėjus

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, išeiviams atsivėrė galimybės viešėti gimtajame krašte. Emilijai ypač įsimintina kelionė buvo 1994-ųjų vasarą. Tuomet buvo švenčiamas Anykščių J.Biliūno gimnazijos pirmosios abiturientų laidos 50 metų jubiliejus. Karosai atvažiavo kiek anksčiau, nes beveik tuo pat metu sukako 50 metų ir jų bendram šeimyniniam gyvenimui.

Sutuoktiniai aplankė Šeduvos bažnyčią, pavaikščiojo jaunystės takais. Anykščių Šv. Mato bažnyčioje Karosus sveikino daugybė žmonių, atvyko į iškilmes ir užsienio lietuvių vyskupas P.Baltakis. Pakiliai surengtas ir gimnazijos jubiliejus.

1996-ųjų vasarą E.Karosienė vėl atvyko. Šį kartą į antrąjį Pasaulio anykštėnų suvažiavimą. Jurgis dėl ligos jau nebegalėjo atvažiuoti. Po metų J.Karosas mirė ligoninėje ant žmonos ir dukros Nijolės rankų.

Moteris, nors ir viena, vis išsirengia į tolimą kelionę. „Kanadoje vis sapnuojasi Lietuva, gimtieji Anykščiai, taip ir traukia rengtis į kelionę. Visam laikui sugrįžti gimtinėn negaliu. Juk Kanadoje prabėgo gražiausi mano ir Jurgio bendro gyvenimo metai, čia gyvena mūsų vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai – negaliu viską palikti ir išvažiuoti“, - prisipažino E.Karosienė, kai bendravau su ja Anykščiuose, jaukiuose giminaičių Janukėnų namuose.

Autoriaus nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"