| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Lietuvis kunigas
Šakiai. Gegužės 16-ąją Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje paminėtos iš šios parapijos kilusio, tačiau beveik visą savo gyvenimą kitapus Atlanto dirbusio kun. dr. Viktoro Skilandžiūno kelios sukaktys: kunigystės deimantinis jubiliejus, gimimo 85-metis ir gyvenimo Kanados sostinėje Otavoje 50-metis. Apgailėdamas savo negalią keliauti, pats jubiliatas minėjime nedalyvavo ir atsiuntė savo kraštiečiams atsiprašymą, žadėjęs už visus pasimelsti ir dvasioje būti kartu. Pradėdamas šv. Mišių auką, ilgametis šios bažnyčios klebonas, o dabar vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, MIC, sakė, kad Vilkaviškio Katedroje 1944 m. gegužės 7 d. kunigu įšventintas V.Skilandžiūnas birželio 25-ąją šioje bažnyčioje šventė Primicijas, bet netrukus, po trijų savaičių, dėl karo ir okupacijos negandų turėjo pasitraukti iš Lietuvos. Tačiau ir gyvendamas Vokietijoje, ir Kanadoje, niekada nepamiršo savo tėvynės. Kai Lietuva tapo laisva, kunigas Viktoras galėjo atvykti į gimtinę (iš viso yra lankęsis apie dešimt kartų), prieš 10 metų šioje bažnyčioje šventė kunigystės 50-metį. Yra parėmęs gimtosios vyskupijos bažnyčių atstatymą, o labiausiai išgarsėjo kaip keturių kalėjimų kapelionas. Kviesdamas pasimelsti už kunigo Viktoro sveikatą, prašant Dievo, kad duotų jam stiprybės, vyskupas susirinkusiųjų prašė nepamiršti ir kitų iš šios parapijos kilusių kunigų, kurie dirba Lietuvoje. Tai kunigai Artūras Kazlauskas, Darius Vasiliauskas, Mindaugas Martinaitis, Gvidas Pušinaitis. Kartu su vyskupu J.Žemaičiu šv. Mišias aukojo vyskupas Juozas Preikšas, kunigai Sigitas Matusevičius, Gvidas Pušinaitis ir Kazimieras Ambrasas, SJ. O pastarasis susirinkusiesiems pasakė pamokslą. Jis priminė, kad kunigas Viktoras gimė prieš 85-erius metus, 1919 m. gegužės 3 d., o štai dabar jau 50 metų gyvena Kanados sostinėje Otavoje. Kadangi jis, kaip ir kiti lietuviai, tikėjosi greit sugrįžti į tėvynę, vengė priklausyti kanadietiškai vyskupijai, todėl neteko teisės į pensiją, tad iš pradžių daugiausia laiko praleido lankydamas tautiečius, dažniausiai vaikščiodamas pėsčias. Jau pirmaisiais metais aplankė beveik visus lietuvius, gyvenusius Otavoje. Dirbo įvairių parapijų vikaru, administratoriumi, bet ne klebonu. Tada teko ieškoti lėšų ir remontuoti bei atnaujinti Šv. Izidoriaus bažnyčią, įgyvendinti II Vatikano Susirinkimo nutarimus. Apibūdinant to meto darbus ir veiklą šios parapijos 100-mečio sukakties leidinyje rašyta, kad tuo įspūdingu laiku tėvas Viktoras buvo stiprybės ir humoro bokštas. 1971-1973 metais studijavo Otavos Šv. Povilo universitete, kur įgijo psichologijos magistro laipsnį. Po to dvylika metų jam užteko stiprybės, pasiaukojimo ir žinių darbui su bene labiausiai komplikuoto likimo ir charakterio žmonėmis jis buvo keturių kalėjimų kapelionaskoordinatorius. Kaip knygoje Misionierius rašė kunigo sūnėnas prof. dr. Vytautas Pranulis, jo dėdė stengėsi sudaryti galimybes nelaisvėje esančiam žmogui atsiskleisti ir atrasti dvasinę savimonę. Kadangi kaliniai serga negatyvizmo liga, todėl svarbu, kad dvasios vadovas trykštų džiaugsmu, meile ir orumu, o būtent tokia sąlyga yra būtina kiekvienam, norinčiam dirbti kalinių sielovadoje, ir tik toks kapelionas bus jiems geriausias sielos vaistas. Kalėjimas sunki vieta dirbti. Įsivaizduokime, kaip kunigas aukoja šv. Mišias tvankioje kalėjimo kameroje, apsuptas penkių žmogžudžių. Prakaitas išpila, širdis greičiau ima plakti. Nors kaliniai yra pavojingi ir nieko prie jų neprileidžia, bet jei jie prašo kapeliono, kad šis aukotų šv. Mišias, sargai turi kunigą įleisti. Kunigas Viktoras greitai suprato, kad būti kapelionu labai sunkus uždavinys. Keli ankstesnieji gavo nervų sukrėtimus, kiti pabėgo palikę pareigas po pusmečio, o kunigo Viktoro pirmtakas sakė penkerius metus kentėjęs kaip pragare. Jam pačiam pradžia irgi buvusi kritiška, gal po pusmečio norėjosi viską mesti, nes jautėsi bejėgis padėti tiems, kurie praradę tikėjimą, moralę, meilę ir viltį, nuo mažens mėtyti iš vienos šeimos į kitą, skriaudžiami, nekenčiantys savęs ir kitų. Turbūt Šventoji Dvasia kalbėjo į mane, kad kreipčiausi į Kristų, prašydamas pagalbos, viename interviu prisiminė kun. V.Skilandžiūnas. Pradėjau atsiklaupęs melstis iš nusivylimo ir baimės. Kada aš pradėjau melstis, viskas pradėjo gerėti. Tikras stebuklas įvyko. Tikras stebuklas. Be to, kapelionas sakė, kad jo kunigystės visų vilčių išsipildymas įvyko tik dirbant kalėjime. Pasak kun. V.Skilandžiūno, pasėdėti kalėjime reikėtų visiems, ypač kunigams ir vienuoliams, nes krikščioniškoji meilė nėra išbaigta, jei netarnaujama vargšams tai prilygsta žmogui, turinčiam pilnus aruodus javų ir nesidalijančiam su iš bado mirštančiu artimu. Juk Kristus mylėjo ir gynė vargšus, apaštalai ir šventieji darė tą patį. Ne kitaip turim elgtis ir mes, - sakė kunigas Viktoras. Jam reikėjo rūpintis ne tik kaliniais katalikais, kurių buvo dauguma, bet ir kitų religijų nuteistiesiems organizuoti pasimatymą su jų pastoriais. Kaliniai ateidavo į kapeliono kambarėlį įvairiais reikalais: pasiskųsti, pasiguosti, išsiverkti, paprašyti pagalbos šeimai, ateiti į teismą. Vakarais, grįžęs į namus, kunigas Viktoras dažnai įvairiais reikalais skambindavo kalinių giminėms, kitiems kapelionams. Jei kalėjime būdavo krizinės situacijos, vidury nakties sulaukdavo skambučių iš administracijos. Ilgas valandas užimdavo popierizmas reikėdavo rašyti programas, referuoti savo darbą, posėdžių protokolus. Vienas pirmųjų būdų padėti bėdos ištiktiems žmonėms ar sutrikusiems bei pasimetusiems tai padėti jiems atskleisti tylų žinojimo jausmą. Jie labai daug gaus, išmokę pasėdėti šiek tiek tyloje ir susivokti savo padrikose mintyse bei įspūdžiuose, kurie sukasi jų galvose. Jei jie pakankamai pasitiki patarėju ir gali išsakyti savo mintis bei pasijusti visiškai suprasti, nesvarbu, ką jie gali pasakyti, tai jie dažnai patiria didžiulį laimės pojūtį ir išsilaisvinimą nuo apgaulės bei nereikalingų tabu, - sako kun. V.Skilandžiūnas. Dabar kapelionai skiriami penkeriems metams, o kunigas Viktoras išbuvo dvylika. Per tą laiką keturi kaliniai tapo protestantų, o vienas katalikų kunigais ir dabar patys skelbia Dievo žodį kalėjimuose. Džiugu, kai sutikę buvusį kapelioną paprašo sutuokti, pakrikštyti vaiką, bet svarbiausia, kad jie būna suradę viltį. Kun. V.Skilandžiūnas gauna gausybę laiškų iš buvusių kalinių, kuriuose randa padėką už sugrąžintą gyvenimo viltį, jie aprašo savo dvasinius išgyvenimus. (Kelių laiškų ištraukas spausdiname apačioje.) 1984 metais kunigas Viktoras tapo Otavos lietuvių kapelionu, lankė tautiečius, nors ir ne vienuolis, apsigyveno dominikonų vienuolyno kukliame kambarėlyje. Giliai suprasdamas kiekvieną žmogų, neskuba jo smerkti ir toliau gelbsti vargstantiems, nelaimingiems, dvasinės ir materialinės pagalbos reikalingiems. Šakių bažnyčioje susirinkusiesiems vyskupas J.Preikšas perskaitė popiežiaus Jono Pauliaus II ypatingo palaiminimo raštą jų kraštiečiui kunigui Viktorui, o po šv. Mišių visi pagiedojo Švč. M.Marijos litaniją bei giesmę Sveika Marija, Motina Dievo. Romas BACEVIČIUS Gedimino JOKŪBAIČIO ir
Iš kalinių laiškų kun. V.Skilandžiūnui Su didžiausia meile ir džiaugsmu dėkoju Jums už sugrąžintą tikėjimą į Jėzų Kristų, mūsų Išganytoją. ** Šiandien palieku prieglaudos namus, pasimokiusi iš savo klaidų. Geriausia, kas čia buvo, tai galimybė sutikti tokius žmones kaip Jūs. ** Kad Jūs niekada nepagalvodavote, kaip tie mažyčiai dalykai, kuriuos Jūs darote dėl kitų, gali jiems labai daug reikšti, tai galiu Jus, Tėve, užtikrinti, kad visai nesvarbu, ar tos nuolatinės pastangos pagelbėti buvo didelės ar mažos, jos yra labai vertingos ir, mano nuomone, turi būti atskirtos nuo kitų vertybių, kurios nėra tokios svarbios, o ypač būnant kalėjime, kaip aš buvau, kur dauguma žmonių neapsisunkina savęs, kad ištiestų tau pagalbos ranką, ir tai, Tėve, aš sakau iš pačios širdies gilumos. Tėve, su niekuo daugiau negalėjau taip sąžiningai, atvirai pasikalbėti apie jausmus, nors gal ir galėjau įtarti, kad ir kiti, su kuriais Jūs bendraujate čia, Centre, taip pat ir tie, kurie dabar čia su manimi, turi panašių jausmų. Noriu pasakyti, kad Jūs, Tėve, esate vienas iš milijono, kurį pažinus arba įsimyli, arba negali nustoti mėgti. ** Anksčiau esu padaręs daug dalykų, dėl kurių man dabar labai gėda. Netgi dalykai, kurių nesu padaręs, įsiskverbė į mane. Dievas nuėmė mano kaltę ir suteikė viltį, padrąsinimą ir tikėjimą savimi, siekiant gyvenimo tikslo. ** Tėve, patikėkit manimi, kaip didžiai esu Jums dėkingas už tai, kad atvertėt mane į Jėzų Kristų. Galvosenoje ir darbuose mano požiūris absoliučiai pasikeitė. Suprantu, kad vis dar esu toli nuo tobulybės, bet stengiuosi ir niekada nenustosiu. Noriu, kad Dievas ir niekas kitas mane vestų per gyvenimą. Aš žinau, kad praeity esu padaręs kvailų dalykų tiek kalėjime, tiek ir už jo sienų. Kiekvieną vakarą nuoširdžiai meldžiuosi, kad daugiau niekada nepatekčiau už tų sienų. Nebent, žinoma, nueičiau ten su kuo nors pasimatyti ar pakalbėti. Tikrai tvirtai tikiu, kad pagaliau ko nors gyvenime pasieksiu. Man bloga nuo to gyvenimo, kurį gyvenau anksčiau, bet per maldas bei tikėjimą į Kristų aš pamažu keičiuosi. ** Kadaise maniau, kad ramybė ir laimė ateina per narkotikus, vagystes, pinigus, moteris, bet tai tebuvo šėtono pinklės. Žinau, kad Jėzus atskyrė mane nuo viso to. Jis mane nuprausė, išvalė, ir aš daugiau nebesu tas senasis Trevoras. Dabar esu naujas kūrinys, nupraustas Jėzaus krauju. ** Jaučiuosi labai dėkingas. Iš manęs trykšta dėkingumas toks jo kupinas esu. Šlovinu Dievą ir dėkoju Jam, kad esu kuriam laikui uždarytas į kalėjimą, nes iš Dievo pažado žinau, kad iš to išeis puikus dalykas. Dėkoju Dievui, kad esu tokios geros sveikatos galiu vaikščioti ir kalbėti, esu sveiko proto ir gerai atrodantis... sūnus. Dėkoju Jam už maistą, kurį čia gaunu, jis tikrai skanus, daug skanesnis nei esu to kada nusipelnęs. Dėkoju Viešpačiui, kad gražiame ir ramiame kalėjimo miegamajame gyvenu kartu su puikiais žmonėmis. Esu dėkingas, kad mano tėvai gyvi ir sveiki. Galėčiau vardyti, už ką esu dėkingas, ir taip prirašyti visą šimtą lapų, bet tuomet prireiktų kito šimto. O, koks džiaugsmas, kupinas žavesio ir giesmių, mane užlieja, kai vardiju, už ką esu dėkingas.
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |