Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Aktualijos
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Paskelbta nauja Popiežiaus
atsiminimų knyga

Mindaugas BUIKA

Karolis Vojtyla 1958 metais nominuotas Krokuvos vyskupu augziliaru

Popiežius Paulius VI 47 metų arkivyskupui Karoliui Vojtylai 1967 m. birželio 28 d. Romoje vykusioje konsistorijoje uždeda kardinolo kepurę

Kaip jau buvo pranešta, gegužės 18 dieną, minint popiežiaus Jono Pauliaus II 84-ąjį gimtadienį, knygynuose pasirodė jo nauja autobiografinė knyga „Kelkimės, eikime“. Šioje knygoje, išleistoje lenkų, italų, vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbomis (netrukus turėtų pasirodyti ir angliškas bei portugališkas leidimas), Šventasis Tėvas apžvelgia ir įvertina savo vyskupiškos tarnystės dvidešimtmetį, pradedant jo paskyrimu Krokuvos vyskupu augziliaru 1958-ųjų vasarą ir baigiant išrinkimu į šv. Petro sostą 1978 metų spalį.

Atsiminimų knygos originalus pavadinimas „Kelkimės, eikime“ yra Jėzaus žodžių (Mk 14, 42), kuriais jis žadina Getsemanės sode užsnūdusius apaštalus prieš lemtingąjį Išganytojo gyvenimo etapą – išdavystę, kančią, mirtį ir prisikėlimą, citavimas. Tuo pačiu Popiežius, nepaisydamas savo metų naštos ir ligotumo bei Bažnyčią ištikusių išbandymų trečiojo tūkstantmečio pradžioje, kviečia brolius vyskupus ir visus geros valios žmones su optimizmu žvelgti į ateitį. Žinant, kad Dievas vadovauja žmonijos istorijai, visi sunkumai kelyje į išganymą gali būti įveikti, ir pasitaikančios „išdavystės“ tik patvirtina galutinę tiesos pergalę.

Atsiminimų ir apmąstymų knygos pristatyme buvo patvirtinta, kad Jonas Paulius II ją rašė - iš dalies pats ranka, iš dalies diktavo – nuo 2003 metų kovo iki rugpjūčio mėnesio. Pernai Popiežius minėjo savo vyskupystės 45-ąsias metines ir pontifikato 25-mečio jubiliejų, todėl buvo laukiama, kad memuarai pasirodys kaip tik tuo laiku. Kaip žinoma, Šventasis Tėvas, minėdamas savo kunigystės auksinį jubiliejų, 1996 metais išleido pirmąją autobiografinę knygą „Dovana ir paslaptis“. Didelis jo užimtumas, naujos knygos „Kelkimės, eikime“ redagavimas ir papildymas nulėmė tai, kad apie 200 puslapių turintis veikalas buvo paskelbtas tik 2004 metų gegužę.

Ne tik popiežiaus Jono Pauliaus II magisteriumo dokumentai, ypač enciklikos, bet ir publicistika bei meninė kūryba susilaukia pasaulyje didžiulio susidomėjimo. Štai prieš dešimt metų išleista jo knyga „Žengiant per vilties slenkstį“, kurios pagrindu buvo duotas platus interviu italų žurnalistui Vitorijui Mesoriui, daugeliu kalbų jau per 50 leidimų pasiekė net 20 milijonų egzempliorių tiražą. Taip pat milijonais egzempliorių buvo išplatinta ir 2002 metais pasirodžiusi Popiežiaus poezijos knyga „Romos triptikas“. Pristatydamas naująją knygą „Kelkimės, eikime“, Vatikano spaudos centro direktorius Choakinas Navaras Valsas pastebėjo, kad „Popiežius mėgsta rašyti“ ir kad ateityje galima laukti pasirodant jo naujų kūrinių ir atsiminimų.

Taip pat buvo atkreiptas dėmesys, kad naujosios knygos stilius, nepaisant svarstomų temų rimtumo ir solidumo, yra paprastas ir nesunkiai skaitomas daugumos žmonių. Šventasis Tėvas nevengia asmeninių pastebėjimų ir detalių bei jam būdingo humoro. Jis pasakoja, jog kada Lenkijos primas kardinolas Stefanas Vyšinskis jam, 38 metų kunigui, pranešė apie paskyrimą Krokuvos vyskupu augziliaru, jis bandė prieštarauti, nes šioms pareigoms buvo „pernelyg jaunas“. Tačiau kardinolas S.Vyšinskis jam tada atsakė: „Netrukus iš šio trūkumo tu būsi išvaduotas“.

Atsiminimuose rašoma, kad tuometis Krokuvos arkivyskupas Eugenijus Baziakas savo naująjį augziliarą vyskupą K.Vojtylą diecezijos kunigams pristatė taip pat gana linksmai: „Habemus Papam“ („Turime Popiežių“). Ši lotyniška frazė visuomet pasakoma Romos Šv. Petro aikštėje iškilmingai pristatant konklavoje ką tik išrinktą naująjį šv. Petro įpėdinį. Taigi, „žinant vėlesnius įvykius, galima pasakyti, kad tie (arkivyskupo E.Baziako) žodžiai buvo tiesiog pranašingi“, - rašo Jonas Paulius II.

Jo autobiografinė knyga reikšminga tuo, kad, analizuojant K.Vojtylos, kaip vyskupo ir kardinolo, veiklą Krokuvoje, galima didele dalimi rasti šaknis tų bruožų, kurie vėliau tapo ryškūs pontifikato metais. Pavyzdžiui, Jono Pauliaus II pasaulinių jaunimo dienų iniciatyvos ir puikus gebėjimas bendrauti su jaunais žmonėmis buvo išugdytas ganytojo darbo tėvynėje laikotarpiu, kai jaunimo sielovada buvo Krokuvos ordinaro prioritetas. Be to, galima pripažinti, kad dabartinio Popiežiaus charizmatinis gebėjimas valdyti ir sujaudinti tikinčiųjų minias susiformavo Krokuvoje, kai jis didžiąsias liturgines iškilmes, piligrimystes, „Corpus Domini“ procesijas panaudojo faktiškai bažnytinei rezistencijai prieš totalitarinį komunistų režimą.

Knyga „Kelkimės, eikime“ leidžia pažvelgti atidžiau į šį svarbų Katalikų Bažnyčios Lenkijoje etapą ir atitinkamus būsimojo Popiežiaus veiksmus. „Tai nėra komunizmo analizė, bet aprašymas kasdienės konfrontacijos su komunistų valdžia. Ir tai buvo labai kovinga situacija“, - aiškina italų „Montadori“ leidyklos generalinis direktorius Džianas Artūras Feraris. Ši viena didžiausių Italijos leidyklų gavo visas teises leisti Popiežiaus knygą pasaulyje (išskyrus Lenkijoje, kur leidybos teisės suteiktos vietinei „Stanislavo“ leidyklai). Dalis pajamų, gautų iš, matyt, vėl bestseleriu tapsiančios knygos „Kelkimės, eikime“, bus nukreipta į Popiežiaus žinioje esantį labdaringą fondą.

Beje, kai kurios Jono Pauliaus II pontifikato ypatybės savo ištakų K.Vojtylos, kaip Krokuvos arkivyskupo, veikloje dar neturėjo, jos išsivystė vėliau. Tai pasakytina apie Popiežiaus pareikštas „mea culpa“ dėl istorinių dalies Bažnyčios narių klaidų. Šitaip interviu Italijos savaitraščiui „L’Espresso“ gegužės viduryje aiškino artimas Šventajam Tėvui žmogus, Krokuvos „Tygodnik Powszechny“ redaktorius kunigas Adamas Bonieckis. Komunistų valdymo laikais Lenkijos, kaip ir kitų Rytų Europos šalių katalikai tik gynėsi nuo valstybinio ateizmo. Todėl bet kokia savikritika tuo metu būtų buvusi naudinga „priešui“, tai yra komunistų valdžiai.

Pirmaisiais Jono Pauliaus II pontifikato metais tęsiantis šaltajam karui, nemažas dėmesys dar buvo skiriamas Bažnyčios šventumo įvaizdžiui. Tačiau ilgainiui, ypač rengdamasis apaštaliniams vizitams į Afriką ir Lotynų Ameriką bei atidžiai studijuodamas istorinę praeitį, Popiežius iš naujo ėmėsi įvertinti „tamsiuosius“ krikščionybės istorijos puslapius, – pavyzdžiui, vergų prekybą, - pareikšdamas viešą apgailėjimą dėl šių ir daugelio kitų nusikaltimų.

„Kadangi knygoje „Kelkimės, eikime“, nors ir neprilaikydamas chronologinės tvarkos, Šventasis Tėvas pirmiausia aptaria savo vyskupiškos tarnybos patirtį, tai šis veikalas ypač turėtų sudominti pasaulio vyskupus. Mano manymu, ši knyga yra nepaprastai įdomi vyskupams, - pastebėjo atsiminimų pristatyme dalyvavęs Vyskupų kongregacijos prefektas kardinolas Džiovanis Batista Re. – Jonas Paulius II moko juos, ką reiškia būti vyskupu, ir moko remdamasis savo patirtimi. Jis parodo, kokiu keliu jie turi eiti per evangelinį, žmogišką ir skaidrų veikimo būdą“. Jo nuomone, būtent dėl to ir pasauliečiams bus įdomu skaityti šią knygą, nes jie „nori suprasti tai, kas vyksta vyskupo širdyje“.

Pats Popiežius savo atsiminimų knygos įžangoje taip pat prisipažįsta turįs viltį, jog žmonės, skaitydami ją, geriau suvoks, koks įtemptas ir sunkus yra uolaus vyskupo darbas, kartu teikiantis vidinį dvasinį pasitenkinimą ir džiaugsmą. Tuo tarpu savo broliams vyskupams Jonas Paulius II pataria kiek įmanoma labiau asmeniškai pažinti jiems patikėtos tikinčiųjų kaimenės narius ir būdingą ganytojo veiklą – parapijų vizitavimą, ligonių ir vargšų lankymą, išpažinčių klausymą ir pamokslavimą – papildyti intelektualiniu lavinimusi, godžiu skaitymu, bendravimu su mokslininkais ir ekspertais bei „visažiniais“ žiniasklaidos atstovais.

Minėtame interviu italų spaudai kunigas A.Bonieckis pabrėžia buvusio Krokuvos arkivyskupo „atvirų durų“ politiką, kad ganytojo rezistencija buvo atvira visiems – kunigams ir pasauliečiams, kurių kiekvienas buvo svetingai priimamas ir išklausomas. Kartą ar du kartus per mėnesį arkivyskupas K.Vojtyla vakarais rengdavo susitikimus su savo draugais intelektualais iš savaitraščio „Tygodnik Powszechny“, žurnalo „Znak“, Jogailos universiteto. Komunistinė saugumo policija laikė šiuos susitikimus labai pavojingais, įvairiais būdais stengėsi izoliuoti ganytoją, tačiau to padaryti nepavyko. Atsiminimų knygoje Šventasis Tėvas šiltais žodžiais atsiliepia apie Krokuvos laikotarpio draugus ir patarėjus – vyskupus, kunigus ir pasauliečius, pamini daugelio jų pavardes.

Pagaliau amerikietis Džonas Tevis iš CNS ir kiti komentatoriai, apžvelgdami naująją popiežiaus Jono Pauliaus II autobiografinę knygą, nurodo jo pabrėžtą pusiausvyros tarp valdymo ir tarnavimo svarbą vyskupo veiklai. Ganytojo autoritetas priklauso vyskupui, tačiau svarbu, kaip jis tai įgyvendina, ir čia reikalinga tam tikra pusiausvyra. Jeigu vyskupas tik sako, kad jis vienas turi teisę „įsakinėti“ ir spręsti, arba atvirkščiai – kad jis privalo tik tarnauti, tai kažko trūksta: vyskupas turi tarnauti valdydamas ir valdyti tarnaudamas.

Jonas Paulius II atsiminimų knygoje prisipažįsta, kad dėl savo būdo bruožų jis galbūt buvo pernelyg švelnus ir kad reikėjo būti griežtesniam bei rodyti didesnę valdžią reaguojant į galimus pažeidimus. Vis dėlto, kaip Krokuvos arkivyskupas, jis stengėsi nuosekliai priimti visus sprendimus kolegialiai, pasikonsultuodamas su vyskupais augziliarais ir kitais patarėjais bei žvelgdamas į iškilusias problemas pirmiausia tikėjimo požiūriu. Aptardamas įsimintinus ganytojiškos veiklos pavyzdžius, Jonas Paulius II tarp kitų nurodo Milano arkivyskupą emeritą kardinolą Karlą Mariją Martinį dėl jo katechetinės veiklos miesto katedroje ir asmeninio bendravimo su tikinčiaisiais, taip pat jau mirusio vietnamiečio kardinolo Fransua Ksavjero Ngujen Van Tuano pasiaukojimą atsispiriant komunistų režimo represijoms.

Ryškesni popiežiaus Jono Pauliaus II (Karolio Vojtylos)
vyskupiškos tarnystės Krokuvoje
dvidešimtmečio momentai:

1958 m. – popiežius Pijus XII 38 metų kunigą Karolį Vojtylą nominuoja Krokuvos vyskupu augziliaru. 76-ojo vietos vyskupo konsekracija Vavelio katedroje įvyksta rugsėjo 28 dieną.

1960 m. – vyskupas K.Vojtyla apgina doktoratą Liublino katalikų universitete. Disertacija skirta Makso Šėlerio (1874-1928) filosofijai.

1962 m. – vyskupas K.Vojtyla dalyvauja II Vatikano Susirinkimo pirmojoje sesijoje. Vėliau jis dalyvaus visuose Susirinkimo posėdžiuose (1962-1965), iš esmės prisidėdamas prie dokumentų rengimo.

1964 m. – popiežius Paulius VI vyskupą K.Vojtylą paskiria Krokuvos arkivyskupu metropolitu. Kovo mėnesį įvyksta jo iškilmingas ingresas į Vavelio katedrą.

1965 m. – nepaisant Lenkijos komunistų valdžios nepasitenkinimo, pirmiausia arkivyskupo K.Vojtylos pastangomis lenkų vyskupai pasirašo istorinį susitaikymo laišką su vokiečių vyskupais.

1966 m. – Krokuvos arkivyskupija tampa vienu pagrindinių centrų Lenkijos Katalikų Bažnyčioje iškilmingais dvasinio atsinaujinimo renginiais, minint tautos krikšto tūkstantmetį (966-1966).

1967 m. – popiežius Paulius VI 47 metų arkivyskupą K.Vojtylą pakelia kardinolu. Kardinolų konsistorija ir insignijų įteikimas įvyksta Romoje birželio 28 dieną.

1969 m. – kardinolas K.Vojtyla aplanko Krokuvos priemiesčio žydų sinagogą. Jis paskelbia savo pagrindinį filosofinį veikalą „Asmuo ir veikimas“.

1971 m. – kardinolas K.Vojtyla išrenkamas į pasaulio vyskupų sinodų Generalinę tarybą.

1972 m. – jis inauguruoja Krokuvos arkivyskupijos diecezinį sinodą, kuris tęsėsi septynerius metus, tapdamas nepaprastai reikšmingu bažnytinio gyvenimo atnaujinimo etapu. Komunistų režimui uždraudus spausdinti sinodo dokumentus, jie yra leidžiami ir dauginami privačiai, įtraukiant daugybę tikinčiųjų, kuriems tai tampa tikra krikščioniškojo ugdymo mokykla.

1973 m. – kardinolas K.Vojtyla, kurio sielovadinė veikla įgyja tarptautinį pripažinimą, gavęs gausius kvietimus, lankosi Prancūzijoje, Belgijoje, kitose Europos šalyse, taip pat Australijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Filipinuose.

1974 m. – kardinolas K.Vojtyla popiežiaus Pauliaus VI kvietimu vadovauja Gavėnios rekolekcijoms Vatikane. Jis taip pat paskiriamas evangelizacijai skirto pasaulio Vyskupų Sinodo pagrindiniu pranešėju.

1976 m. – kardinolas K.Vojtyla antrą kartą lankosi Jungtinėse Amerikos Valstijose (pirmasis vizitas vyko 1969 metais), kur dalyvauja Filadelfijoje vykusiame Tarptautiniame eucharistiniame kongrese. Jis ten pirmą kartą susitinka su Motina Terese, savo sielai artimu žmogumi.

1977 m. – po daugelio metų kovų su komunistine valdžia dėl bažnyčios statybos Nova Hutos mieste kardinolas K.Vojtyla pagaliau inauguruoja naująją šventovę, ženklinančią reikšmingą pergalę prieš marksizmą Lenkijoje. Jis trečią kartą išrenkamas pasaulio Vyskupų Sinodų generalinės tarybos nariu.

1978 m. – spalio 16 dieną vykusioje konklavoje kardinolas K.Vojtyla išrenkamas Popiežiumi. Jis pasirenka Jono Pauliaus II vardą.

M.B.

© 2004 "XXI amžius"