|
Karuselės žaidimai
Birželio 13-ąją vyksiančių dvigubų rinkimų kampanija vyksta įdomiai, bet kartu ir keistai. Neįprastą toną užduoda visų pirma vidinių (Prezidento) ir išorinių (Europarlamento) rinkimų sujungimas. Tokiomis sąlygomis net politikai profesionalai sumaišo abiejų rinkimų esmę ir puola į jiems artimesnę, suprantamesnę ar tiesiog labiau populistinę sritį. Tad ką tada kalbėti apie politikus statistus, kurių pilna visų partijų sąrašuose į EP rinkimų kampanijoje šie paprasčiausiai skiriami tik vakuumui (kėdėms televizijos studijoje) užpildyti. O ir tarp pretendentų į Prezidento postą politikų neprofesionalų, įskaitant ir neužregistruotuosius, nors rieškučiomis semk. Ką padarysi net Seimas, kaip politikų kalvė, irgi pasižymi neprofesionalų gausa. Kitaip argi jis būtų priėmęs nekonstitucinę įstatymo pataisą, už Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą atstatydintam Prezidentui leidžiansią suteikti galimybę vėl po kelerių metų siekti valstybės vadovo posto? Dar didesnę nekompetenciją parodė tie Seimo nariai, kurie sumanė, kad už konstitucinius nusižengimus atstatydintas Prezidentas į prarastą postą gali sugrįžti net po kelių mėnesių. Tiesa, pastarieji politikai buvo atstatydintojo Prezidento bičiuliai, bendrapartiečiai, tad dėl jų įnoringų pretenzijų stebėtis nereikia juk, sakoma, č... dėl draugystės ir kartis nuėjo. (Atsiprašome, kad dėl Lietuvoje jau įsigaliojusių ES įstatymų negalime net ir juokais pavartoti Lietuvoje populiarią patarlę.) Todėl dieną prieš Konstitucinio Teismo sprendimą eks-Prezidento bičiuliai iš meilės jam net nepatingėjo suvaidinti spektaklį savotišką lietuvių šokį su retežiais, matyt, tikėdamiesi paspausti ne tik laikinąjį Prezidentą, bet netiesiogiai ir Konstitucinį Teismą.
Abi besivaržančios komandos siekiantys tiek Prezidento posto, tiek Europos Parlamento narių kėdžių pamiršta, kad abiejų rinkimų objektas yra užsienio politika. Tenka tik stebėtis būsimų europarlamentarų, lenktyniaujančių vienas su kitu ir įrodinėjančių, kaip jie Briuselyje atsidavusiai dirbs Lietuvos labui, nekompetencija juk Europarlamente jie dirbs vienos ar kitos europinės frakcijos sudėtyje ir jos labui, derindami bendrą tos frakcijos poziciją vienu ar kitu klausimu. Lietuvos interesai gana stipriai paskęs tarp kitų ES narių interesų ir taps frakcijos interesais. Kad ir kaip būtų keista, tokį jaunatvišką užsidegimą dirbti Lietuvos labui išsako ne tik politikai statistai, bet ir politikai profesionalai.
Tačiau abiejų rinkimų kampanijas lydi dar keistesni nesusipratimai skelbiamomis neribotomis galimybėmis vidaus politikoje. Ir būsimieji europiečiai, o dar labiau pretendentai į Prezidento postą tiesiog išsijuosę rožinėmis spalvomis piešia Lietuvos piliečių padėtį, jiems patekus į geidžiamą valdžios instituciją. Viskas apeliuojama į vis didesnes pensijas, į didesnius pinigų srautus iš ES, į dar didesnius mėnesinius atlyginimus, į paramą žemdirbiams pagal deklaruotus pasėlius. Vienas ekspremjeras, dabar ėmęsis vadovauti naujai, prieš rinkimus išdygusiai, krikščionių konservatorių partijai, nors ir būdamas ekonomistas, išvystė neįtikėtiną teoriją: esą nesuvaldomai pradėjus kilti vartojimo prekių kainoms tereikia valdiškai (t.y. priverstinai, pagal komandą, komunistiškai) didinti minimalų mėnesinį atlyginimą, ir viskas eis kaip iš pypkės. Kad tokį sprendimą siūlytų koks nors vaikinas iš bažnytkaimio N., tai būtų pateisinama, bet kai tą pasiūlo buvęs Premjeras - niekaip nesuprasi. Juk tie prievartiniai minimalių atlyginimų pakėlimai ir sukėlė prekių kilimą. Ir jeigu tokią karuselę tęstume toliau, prasidėtų tikra infliacija. Panašiai pagerinti piliečių gyvenimą nusiteikusi ir pretendentė į Prezidento postą, socialinės apsaugos ir darbo ministrė: sėdėdama Prezidento kėdėje, ji dės visas pastangas aprūpinti pensininkus vos ne 700 litų pensija. Taip kalbėdama ji paprasčiausiai nori, jog po tokių pažadų beveik milijonas Lietuvos pensininkų (o tai beveik pusė Lietuvos rinkėjų) pultų prie jos kojų ir urmu bėgtų balsuoti už dosniąją ministrę.
Kaipgi tie mūsų kandidatai nevilios rinkėjų ir kaipgi nesisuks kainų karuselė, jeigu jai pradžią davė pats vyriausiasis Premjeras, prieš keletą mėnesių daug ką pradžiuginęs, kad jo vadovaujama Vyriausybė, gerindama žmonių gyvenimą, nuo gegužės 1-osios, t.y. Lietuvos įstojimo į ES pirmosios dienos, kelia minimalų mėnesinį atlyginimą. Premjeras pasijuto lyg senais gerais laikais, kai rankos mostelėjimu partinis sekretorius nustatydavo, kokias prekes atpiginti, kokias pabranginti, kiek nuo N. mėnesio 1-osios pakelti visiems atlyginimą. Aišku, Premjeras ir dabar tokius stebuklus gali daryti, bet tik tiems, kuriuos maitina iš valstybės biudžeto, t.y. iš visų mūsų surinktų mokesčių. O kaip jis gali kelti vos išsilaikančių smulkiojo ir vidutinio verslo įstaigų ir įstaigėlių, jokių biudžetinių pinigų niekada negaunančių, darbuotojų atlyginimus? Štai propagandiniais tikslais išleistame lankstinuke Europa Lietuvai Premjeras išdrįsta girtis: Jau šiemet Vyriausybė minimalų atlyginimą padidino nuo 450 iki 500 Lt, o nuo gegužės 1-osios beveik 10 proc. padidės atlyginimai mokytojams, gydytojams. Kylant šalies ekonomikai didės ir darbo užmokestis, kol jis pasieks Europos šalių vidurkį. Matydamas, kad toks gerovės kėlimo būdas sunkiai įtikinamas, Premjeras suranda to kėlimo šaltinį: ... darbdaviai turės mokėti didesnius atlyginimus savo darbuotojams, kad jie neišvyktų svetur. O kad tie darbdaviai, verčiami didinti atlyginimus, paprasčiausiai bankrutuos ir paleis savo darbuotojus bedarbiais į gatves, Premjeras tarsi nesupranta. Štai kaip lengvai svetima kišene problemas išsprendžia Vyriausybės vadovas! Kaip tik tokios politikos ydingumas pasireiškė nuo gegužės 1-osios, kai Vyriausybė iš išnaudotojų darbdavių kišenės geraširdiškai padidino minimalų atlyginimą: iškart pakilo visų prekių, gaminamų Lietuvoje, kainos, nes pakilo produkcijos gamybos savikaina. Tuo tarpu jokioje naujoje ES narėje tokių kuriozų neįvyko. O po to Premjeras puolė į ašaras: kaip tie begėdžiai gamybininkai ar prekybininkai drįsta kelti kainas, ir dar nuo tos laimingosios dienos, kai įstojome į ES?! Kaip išmąstė Vyriausybės vadovas, padidėjusios benzino kainos negalėjo tiek daug iškelti kainų. Ir išties čia nei benzinas kaltas, nei sabotažas: pats Premjeras, prieš rinkimus norėdamas įsiteikti skurstantiems žmonėms, sumanė juos pamaloninti, bet išėjo atvirkščiai - prasidėjo nelemtoji kainų karuselė. Juk paprastiems darbdaviams pinigai neauga ant medžių, kaip galvoja Vilniuje sėdinti Vyriausybė, ant medžių pinigai auga tik mokesčių surinkėjams ir jų skirstytojams bei paėmėjams. Darbdaviams telieka kelti produkcijos ir paslaugų kainas arba skelbti bankrotą, savo darbuotojus paleidžiant bedarbiais į gatvę. Štai kiek daug galimybių Vyriausybė suteikia darbdaviams, sulaukusiems politikų priešrinkiminių ekonominių pamaloninimų.
Tad visi pretendentai ir į Prezidento postą, ir į EP narių kėdes turėtų pamąstyti, kaip sunkiai uždirbamas tas pinigas daugumai Lietuvos žmonių, tarp jų ir darbdaviams, ir, save reklamuodami, pasiūlyti realius planus, kaip sumažinti kainų augimo karuselę. Tada gal baigtųsi tie nesusipratimai dėl kainų augimo, lydintys mus nuo laimingosios datos, kai įstojome į ES.
© 2004 "XXI amžius"
|