|
XXI amžius reikalingas
Dievui ir Lietuvai
Didžiai gerbiamam XXI amžiaus redaktoriui
Edvardui Šiugždai
Gulėdamas Vilniaus Santariškių klinikoje, gavau Jūsų mielą laiškutį-kvietimą į Jūsų 60-ojo gimtadienio šventę. Nuoširdžiai dėkoju už prisiminimą. Deja, liga neleido pasišalinti iš klinikos. Ir negalėjau su Jūsų draugais bei vienminčiais pasidžiaugti garbingu amžiaus jubiliejumi.
Prieš mano akis iškyla Jūsų, kaip redaktoriaus ir žmogaus, portretas. Seni prisiminimai vėl atgyja. Jūs subrandinote šį katalikišką laikraštį ir padarėte vertu ano Nepriklausomos Lietuvos XX amžiaus idėjų tęsėju, nors darbo ir kūrybos sąlygos nepalyginamai skirtingos. Dabar sunku net įsivaizduoti mūsų katalikų gyvenimą be Jūsų ir Jūsų šaunaus kolektyvo darbo ir pasiaukojimo.
Atsimenu anuos baisius okupacijos laikus, kai buvo sunku inteligentui katalikui likti tikinčiu, lietuviu ir žmogumi. Sunku buvo išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir padėti artimui. Jūs atvažiuodavote į mano mielą Viduklę dvasiniam savaitgalio atsigaivinimui: mąstymui ir maldai. Ir ne kartą palikdavote straipsnį į pogrindžio spaudą. Pakviesdavote ir kitus susimąstyti.
Jau tuo metu mačiau, kad Jūs turite ne tik aštrią plunksną, bet esate darbštus ir kovingas. Jūsų redaguojamas laikraštis išaugo ir subrendo. Išeina net du kartus per savaitę. O visiems žinoma, kad nedaugelis Jus remia: vieniems Jūs ideologiniai priešai, o kiti dvasinės kovos nesupranta ar net jai trukdo. Taigi tuo didesnė ir vertingesnė Jūsų darbo ir pasiaukojimo auka.
Leidžiamas ne tik pats laikraštis, bet ir įvairūs turiningi priedai: Horizontai, Kristus ir pasaulis, Pro vita, Žvilgsniai, Atodangos - visi jie reikalingi žmonių orientacijai. Taigi belieka už Jūsų spaudą melstis ir auka remti ne tik dvasiškai, bet ir materialiai. Jūsų XXI amžių paima į rankas ir mažiau tikintys ar net netikintys lietuviai patriotai. Visiems galvojantiems aišku, kad tik sutelktomis jėgomis pasieksime savo tikslą. Ir aš pats skaitau Jūsų laikraštį nuo pradžios iki galo (išskyrus televizijos programas). Puiku, kad randate vietos savo laikraščio skiltyse ir laisvės kovotojams, pavyzdžiui, prof. V.Landsbergiui, didvyriškai čečėnų tautai. Telaimina Dievas Jūsų dvasinę kovą ir linkime artimiausiu laiku XXI amžiui išaugti iki dienraščio. Tada mūsų atgimimas eitų spartesniu žingsniu, nes dienraštis patarnautų ir Bažnyčiai, ir Tėvynei. Idėjiniame fronte spauda ir kitos žiniasklaidos priemonės užima pagrindinę vietą, tuo tarpu atominės bombos rūdija sandėliuose. Deja, ir daugelis katalikų šitos gyvenimo tiesos nesupranta. Kaip atrodytų Lietuva, jei XXI amžius išeitų 50 000 tiražu! Tada ir Lietuvos priešai paklausytų katalikų balso. O dabar koks paradoksas: Lietuvoje katalikų, kaip deklaruoja spauda, yra 79 proc., tačiau komunistai - ateistai ir vakarykščiai okupantų sąjungininkai verčia mus šokti pagal jų paliepimus. Ir mes renkame bolševikus į aukščiausius valdžios postus. Mūsų, katalikų, susitaikymas su blogiu ir abejingumas dvasiniams reikalams nepatraukė į Bažnyčią jaunosios kartos, o senoji išmiršta.
Komunistų propaganda buvo primityvi ir demagogiška, bet per dešimtmečius padarė savo. Ir žmonės pasimetė. Tiki ne į Dievą, bet į dolerį. Ir nenuostabu, kad toks liūdnas dvasinis veidas Lietuvoje. Kalti ir mes, laisvės kovotojai, kad savo žodžiu ir gyvenimo pavyzdžiu nerodėme kelio į Atgimimą.
Lietuvoje siaučia piktos nematomos jėgos, kurios griauna dorą ir skleidžia pesimizmą. Todėl ir katalikiškam laikraščiui iškyla dideli kovos barai. Ir vienintelė išeitis susiorientuoti gyvenimo tikrovėje ir visais būdais kovoti už spartesnį Lietuvos atgimimą. Kito kelio nėra, nes laikas, kaip ir bolševikų okupacijos metu, dirba prieš mus. Bolševikinis mentalitetas žudo ir katalikus, ir visus lietuvius. Kiek mes pajėgsime nugalėti visas priešų slaptas jėgas, nuo to priklausys ir mūsų ateitis. Ateinantys rinkimai parodys mūsų brandą ir ryžtą pasiekti naują dvasinio ir medžiaginio suklestėjimo krantą.
Bulvarinėje spaudoje dažnai kliūva ir XXI amžiui, ir Redaktoriui. Bet tai ne taip blogai: ką Maskva giria, yra blogai, o ką keikia gerai. Be to, šios piktos jėgos tepaskatina visus katalikus padėti vieni kitiems ir visiems kartu kovoti prieš blogio imperiją, kuri nežuvo, bet pasikeitė savo formą ir naudojasi naujais metodais, dar subtilesniais ir pavojingesniais.
XXI amžius reikalingas Dievui ir Lietuvai. Nepaisant visų materialinių ir dvasinių sunkumų, daugelis už Jus meldžiasi ir stengiasi kuo galėdami padėti. Mes, Jūsų draugai, puikiai įvertiname Jūsų ir Jūsų kolektyvo darbą ir auką. Ir meldžiame Aukščiausiąjį visokeriopos palaimos, globos, sveikatos ir pergalės. Dievas ir istorija kada nors pasakys savo žodį.
Mieli Lietuvos žmonės, kas mylite XXI amžių ir sveikinate Redaktorių, užsisakykite bent pusei metų XXI amžių ir Kregždutę. Tai bus konkretus Jūsų meilės ir pagarbos ženklas.
Ilgiausių metų!
Su pagarba mons. Alfonsas SVARINSKAS
Ilgai svarsčiau, ar pateikti šį monsinjoro A.Svarinsko
laišką-sveikinimą viešai, į laikraštį. Netgi vyko ilgos derybos.
Tačiau suprasdamas, kad šios mintys skirtos ne man vienam, bet ir
daugybei skaitytojų, be to, nusileisdamas dėl ilgų lageriuose iškentėtų
metų ir kitų vėlesnių išgyvenimų sveikatą praradusiam Monsinjorui,
ryžausi su laišku supažindinti ir platesnį žmonių ratą. Dėkoju mons.
A.Svarinskui už didelį ir nuoširdų žodį XXI amžiaus redakcijos
darbuotojams ir man asmeniškai. Linkiu atsilaikyti prieš gyvenimo
negandas, kurios skaudžiai žeidžia mons. A.Svarinsko sielą. Gaila,
kad redakcija nepajėgi įvykdyti visų nuoširdžių Monsinjoro palinkėjimų
ir norų, pavyzdžiui, pradėti leisti dienraštį, nes tam trukdo tiek
mūsų nedideli finansiniai ištekliai, tiek ir kai kurie įtakingi
žmonės, nenorintys matyti XXI amžiuje katalikiško dienraščio.
Linkiu Monsinjorui kuo geriausios sveikatos
ir ilgų gražių metų!
Redaktorius
© 2004 "XXI amžius"
|