|
Anų ir šių dienų nerimas
Yra dienų, kurių nereikia užmiršti. Jos stumiamos užmarštin, bet mes nepasiduokime. Visos įsimintinos ir neužmirštinos, kurios susijusios su nepriklausomybės gynimu. Be abejo, tiems, kuriems nepriklausomybė yra vertybė. Vieną tų dienų mums vaizdžiai primena Lietuvoje įsibėgėjanti ir, atrodo, politinė byla prieš du buvusius konservatorių Vyriausybės ministrus ir vieną viceministrą Sigitą Kaktį, Rimantą Didžioką ir Antaną Bartulį .
Mums rūpėjo, todėl atsimename valandas ir minutes, kai laukėme pasirašymo, ir širdys drebėjo dėl vis atsirandančių kliūčių. Buvo ir toks veiksmas, atrodęs net kaip būdas vilkinti, kai ekspertai tikrino ir pertikrino, ar sutartys atitinka Lietuvos įstatymus. Keletą kartų tikrino, išvadų labai laukėme ir džiaugėmės, kad jos buvo teigiamos: atitinka! Tai prisimename ne šiaip sau - bylos kūrėjai dabar skelbia, kad ministrai pasirašė įstatymų neatitinkančias sutartis. Kaip tada suprasti: tada atitiko, o dabar neatitinka?
Sutarties pasirašymas buvo ekonomiškai reikalingas. Žinome, kad R.Pakso derybininkai sutartį nuolat blogino. Žinome, kad ji pavasarį buvo parengta pasirašyti pakankamai gera, kad G.Vagnorius nuo jos pasirašymo paspruko, suradęs kitokią priežastį atsistatydinti; kad konservatoriai dėl tebebuvusių G.Vagnoriaus įtakų neturėjo pasirinkimo dėl Premjero ir teko juo tvirtinti R.Paksą; kad R.Paksas buvo griežtai raginamas greitai pasirašyti sutartį, bet delsė, sakėsi gerinąs, o iš tikrųjų gadinęs; kad pabėgo paskutinę minutę, bet paliko įgaliojimą, kam pasirašyti, o dabar bylos kūrėjai tvirtina, kad pasirašę ministrai viršijo įgaliojimus. Gal ne R.Paksas, gal Vyriausybė ministrus įgaliojo, bet vis tiek įgaliojimai buvo. Kitaip sutartis nebūtų galiojusi, nes tuoj pat būtų buvusi užprotestuota. Ekspertai kelis kartus tikrino atitikimą įstatymams ir patvirtino, kad atitinka, tad ir šios priekabės nelieka. Lieka politinė byla rinkimų renginys ir įsivaizduotų nuostolių skaičiavimas. O nuostoliai, jeigu dar pavadinami milijonais, veikia rinkėjų vaizduotę, net ir patriotai susimąsto, ar reikia tokios nuostolingos nepriklausomybės.
Prisimename (kurie tą sugebėjimą turime), kad sutartis su Williams buvo ne tik ekonominės naudos siekimas, ir ji galų gale pasiekta, bet ir siekimas mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Vakarai dažnokai apgauna, ir mums ne sykį lieka tik du keliai: arba eiti tiesiai į Rusiją, arba per Vakarus - į Rusiją. Mažeikių naftos istorijoje pavyko pasirinkti Vakarus: jie šiek tiek išdavė ir nuėjome per juos į Rusiją. Per Lukoil būtų buvę tiesiai į Rusiją. Gal būtų buvę mažiau nuostolinga kokiais nors pinigais skaičiuojant? To nežinome, bet tikriausiai ne, nes per tuos metus bent šis tas vakarietiško toje įmonėje nusėdo, atsirado geresnė kokybė, ir atėjusi Rusija joje jau šiek tiek kitaip elgiasi ir dirba pelningai.
Daug ką galima nuostoliais pavadinti, bet kova dėl nepriklausomybės tęsiasi. Žinome, kaip baigėsi nuostolių vengimas ir Rusijos įsileidimas 1940 metais, ir tą vengimą, tą be galo didelių nuostolių patyrimą esame linkę smerkti, o tada manyta ir sakyta: Rusijai nuolaidžiaukime, nuostolių nebus. Kai kas bando smerkti partizaninį judėjimą kaip beprasmiškai nuostolingą, nes geriau būtų buvę taikiai pasiduoti. Tačiau tik kai kas taip smerkia, o visuotinai nedrįstama. Ir kaip žinoti, kas yra nuostolis, žūtys, ar kai gyvena nežuvę daug parsidavusių vergų? Parsidavusieji mano, kad gyvens ir išlaikys laisvės dvasią, kad pakils, atsiradus tinkamam laikui. Bet toli gražu ne visiems pasiseka, todėl ne nuostolis yra žūtys, bet garbė. Kovo 11-ąją taip pat galima nuostoliu paskelbti, nes kolūkiai sugriuvo, bet tas dar mintin kai kam neatėjo dar nedrįsta tiesiai to įrodinėti, nes nepriklausomybės vaisiais patys plačiausiai naudojasi, tik neoficialiai kokį durną laivą paleidžia Nepriklausomybei pasmerkti.
Sausio 13-oji irgi gal buvo nuostolinga, nes žuvo žmonės, gal ir TV bokštas apgadintas.Tačiau jeigu tąsyk būtų priimtas Gorbačiovo ultimatumas, tikriausiai desantininkai tvarkingai į pastatus būtų suėję. Šitų nuostolių dar vis neskaičiuojama, bet tokiems skaičiavimams pasirodė tinkama Mažeikių nafta. Mat yra daug skaičių: jais lengva manipuliuoti ir žmonių sąmonę drumsti. Tad ir turime pirmąją bylą nepriklausomybę gynusiems žmonėms už jos gynimą. Jeigu kada nors Lietuva bus labiau nepriklausoma negu šiandien, šie du ministrai ir viceministras bus minimi kaip nukentėjusieji už Lietuvą. Bet tai bus kada nors, o dabar reikia mūsų neužmaršumo ir visokios galimos paramos nevykusiai kaltinamiesiems.
Šlykštu ir žema yra tai, kas vyksta: daug kam net nesinori tikėti, kad iš viso taip gali būti. Atrodo neįtikinama, kada taip nuvertinami teismai ir panaudojami kaip rinkimų reginys ir renginys; kad persekiojami teisūs žmonės už nenusikaltimus ir žaidžiama jų likimais. Tikrai ne visiems norisi tikėti, bet nenumaldoma akivaizdybė, ir nepavyks jos įveikti. Patikėsime, bet perspėkime save ir ta proga nepagalvokime: kokia politika nešvari, nes ne ji nešvari, o tik kai kurie ją išniekinantys žmonės.
Anų dienų nerimas grįžta, tik šį kartą gal be sėkmės. Tada norėjome sutarties pasirašymo ir ją gavome, ir buvo kurį laiką daugiau nepriklausomybės. Dabar esame mulkinami kurptinėmis bylomis ir jeigu neatsitokėsime, tikra Nepriklausomybė gali į Lietuvą visai neateiti. Visus šiuos keturiolika kovos kupinų naujausios mūsų istorijos metų jos vis būna daugiau arba mažiau. Nuo sąmoningo mūsų nerimo priklauso tikros Nepriklausomybės visiškas buvimas.
G.T.
© 2004 "XXI amžius"
|