|
Žinių šventovei 200
Stasys GENTVILAS
Gegužės 8-ąją Radviliškio rajono Grinkiškio Jono Poderio
vidurinė mokykla šventė 200 metų jubiliejų. Kaip tvirtina istoriniai
šaltiniai, 1804 metais Grinkiškyje veikė parapinė mokykla, kuri
po 1863-1864 metų sukilimo caro valdžios įsakymu buvo uždaryta.
Nuo 1867 metų čia veikė rusiška mokykla. Lietuviška mokykla Grinkiškyje
atkurta 1906 metais. Manoma, kad pirmoji parapinė mokykla veikė
klebonijoje. XIX amžiaus pabaigoje buvo pastatyta medinė mokykla.
1939 metais mokyklos vedėjo Jono Poderio ir miestelio visuomenės
iniciatyva pastatyta dabartinė dviaukštė mūrinė mokykla, kuriai
1943 metais suteiktas progimnazijos, o 1946-aisiais gimnazijos statusas.
1948 metais mokyklą baigė pirmoji abiturientų laida. 1949-aisiais
gimnazijos vardas panaikintas ir ši mokykla pavadinta vidurine.
1979 metais išaugo vidurinės mokyklos priestatas su sporto sale,
valgykla ir naujomis klasėmis. 1995 metais mokyklai suteiktas jos
įkūrėjo J.Poderio vardas. Šiuo metu mokykloje yra 34 mokytojai,
mokosi 355 mokiniai.
Mokyklos ir miestelio istorija neatskiriami
Grinkiškis labai senas miestelis. Istorijos šaltiniuose minimas nuo 1544-ųjų. 1599 metais pradėta statyti bažnyčia. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje Grinkiškis pažymėtas 1613 metais. Nuo XIX a. pradžios iki 1950-ųjų Grinkiškis buvo valsčiaus centras. Ambulatorija veikė nuo 1938 metų, biblioteka nuo 1947-ųjų. Pirmoji bažnyčia Grinkiškyje pastatyta 1618 metais. Bažnyčios fundatorius buvo Stanislovas Bialozaras išskirtinė asmenybė Grinkiškio dvaro ir miestelio istorijoje.
Minėjimas
Šventinis mokyklos jubiliejaus minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis bažnyčioje. Pilnutėlėje bažnyčioje vietiniai ir atvykusieji dėkojo Dievui, kad prieškario ir sunkiais okupacijos metais, įveikdami negandas, areštus ir tremtis, galėjo mokytis šioje mokykloje. O šiandien jau laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje jie gali didžiuotis, kad vargta ir kentėta buvo ne veltui. Prie mokyklos esančioje memorialinėje lentoje rašoma: Rezistencinėse kovose žuvę Grinkiškio gimnazijos moksleiviai: Stefa Martišiūtė, Jonas Kniška, Algermas Litvinas ir Aleksandras Skaburskis. O kiek jų kentėjo kalėjimuose ir tremtyse? Apie tai rašoma grinkiškiečio Jono Dauguviečio atsiminimų knygoje Gyvenimas duobėje (1997) ir V.Bartkaus knygoje, išleistoje 2004 metais.
Šv. Mišias už mirusius ir gyvus moksleivius aukojo ir tam minėjimui skirtą pamokslą pasakė Grinkiškio klebonas kun. J.Vaicekauskas.
Mokykla turi savo vėliavą, taip pat ir savo himną (žodžiai F.Taujanskaitės, muzika A.Žalgevičiaus).
Vidurdienį mokyklos sporto salėje vyko iškilmingas posėdis ir koncertas. Renginio vedėjai mokytojai K.Indrėkus ir A.Petrylaitė pakvietė mokyklos direktorių B.Alekną ir mokytoją I.Bružienę pateikti mokyklos veiklos apžvalgą.
Kiekvienos buvusios laidos atstovai buvo pakviesti uždegti žvakutes, kurių liepsnelės pleveno per visą posėdį. Tylos minute buvo pagerbti mirę mokytojai ir moksleiviai. Nunešta gėlių ant mokytojų kapų. Savo prisiminimais pasidalijo buvę mokyklos direktoriai A.Kirtiklis ir R.Vaitkevičius, buvęs mokytojas, rašytojas Jonas Linkevičius ir kiti.
Mokyklos jubiliejaus 200 metų proga švietimo ir mokslo ministro sveikinimą perskaitė ministerijos atstovė Audronė Razmantienė. Palinkėjo mokytojams ir moksleiviams gražių mokslo laimėjimų, siekti dvasinių ir moralinių vertybių, kad būtume verti tų, kurie prieškario, karo ir okupacijos metais atlaikė audras ir negandas, liko ištikimi savo tėvų, tautos ir valstybės papročiams bei tradicijoms. Įteikė mokyklai jos 200 metų jubiliejaus proga Švietimo ir mokslo ministerijos padėkos raštą. Padėkos raštais apdovanoti direktorius B.Alekna, mokytojai A.Dučinskienė, abu Indrėkai, B.Morkevičienė, J.Aleknienė ir A.Tičkienė.
Mokytojus, taip pat buvusius ir esamus moksleivius sveikino Radviliškio rajono švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojas V.Jakavičius ir atsakinga šio skyriaus darbuotoja I.Kanapinskienė. Buvo perskaitytas rajono mero Antano Čepanonio Padėkos raštas mokyklos vadovui, taip pat Šiaulių apskrities administracijos ir rajono Švietimo skyriaus padėkos raštai.
Svečius ir mokytojus sveikino Grinkiškio seniūnas V.Petrauskas. Savo prisiminimais apie mokyklą pasidalijo buvę mokinai. Nuotaikingai koncertavo mokyklos saviveiklos būrelis, vadovaujamas mokytojo A.Žalgevičiaus, ir šokių būrelis (vadovės mok. G.Bložienė ir J.Keniausytė).
Mokytojas ir direktorius Jonas Poderys
Jonas Poderys (grinkiškiečiai sakydavo Poderis) Grinkiškyje pradėjo mokytojauti 1910 metais. Po karo grįžęs iš Rusijos, 1922 metais buvo paskirtas šios mokyklos vedėju. Su juo dirbo dar du mokytojai. Mokėsi apie 100 mokinių, nes tuo metu jau buvo įsteigtos Kairėnų ir Šašių pradžios mokyklos. 1930 1931 mokslo metais čia mokėsi 205 mokiniai. Mokykla turėjo barometrą, termometrą, tris kompasus, aštuonis žemėlapius, gaublį, fisharmoniją, mikroskopą, svarstykles, stereoskopą.
Perėjus prie šešerių metų mokymo, 1937-1938 metais Grinkiškyje jau dirbo penki mokytojai: J.Poderys, Ona Meškauskienė, Apolonija Prascevičiūtė, Antanina Eringytė-Nastopkienė, Petras Radzevičius. Mokėsi 189 mokiniai, bet mokyklos pastate buvo tik trys klasės, tad reikėjo mokytis ir kitose, mažai pritaikytose patalpose. Reikėjo naujo mokyklos pastato. Tai buvo vedėjo J.Poderio didžiausias rūpestis. 1938 metais buvo padėtas kertinis naujos mūrinės mokyklos akmuo, o 1939-ųjų vėlyvą rudenį naujoji mokykla buvo įrengta.
Buvę mokiniai mena, kaip pamokose skambėdavo taisyklinga, sklandi, logiška mokytojo kalba. Kokios nuostabios būdavo jo istorijos pamokos! Knygnešiai, nepriklausomybės šaukliai, Vasario 16-osios Aktas. Kaip kalbėdavo apie pagarbą tautos himnui, trispalvei vėliavai, valstybės simboliams. Įtaigiai kalbėdavo tėvų susirinkimuose, nuolatos pabrėždamas išsilavinimo būtinybę, dėkodamas tėvams, sunkiais karo metais kraunantiems vaikams kraitį nesudegantį, nedingstantį. Didžiuodavosi gerais, stropiais mokiniais.
1944 metų vasarą pasirodę rusų okupantai netrukus nežinia už ką suėmė ir išsivarė progimnazijos direktorių J.Poderį. Į jo vietą buvo paskirtas P.Markauskas, kurį metų pabaigoje irgi areštavo. Po kelių mėnesių kankinimo, be sveikatos ir be teisės gyventi Grinkiškyje, grįžo ir J.Poderys. Tiek nuveikusį Grinkiškio švietimui, okupantas jį paniekino. Tik 1995 metais jis buvo deramai įvertintas, suteikiant vidurinei mokyklai jo vardą.
Savo gyvenimą mokytojas J.Poderys baigė Kaune, ten ir palaidotas.
Karas ir pokaris
Savo geografine padėtimi Grinkiškis tipiškas valsčiaus centras. Į didžiuosius centrus Raseinius, Radviliškį, Kėdainius beveik vienodas atstumas, beveik po pusšimtį kilometrų.
1928 metais Grinkiškyje lankėsi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Valsčiaus vyrai rodė garbingam svečiui didelę pagarbą vos jam išlipus iš automobilio, pasodino į kėdę ir nešte nunešė į pradžios mokyklą, kur vyko gyventojų sueiga, skirta Nepriklausomybės 10-mečiui paminėti. Tada ir buvo nuspręsta Grinkiškyje statyti gimnaziją.
Bet prieš tai, 1931 metais, Grinkiškyje išaugo tiems laikams gana didelė ir moderni kooperatinė pieninė. Kai ją šventino, į iškilmes atvažiavo ministras pirmininkas Juozas Tubelis.
Dar gyvi prisiminimai iš 1938 metų, kai Lietuvos švietimo ministras Juozas Tonkūnas padėjo kertinį akmenį būsimai gimnazijai.
Nelaimės Grinkiškyje prasidėjo 1941 metais. Vokiečiai išvarė į Krakes ir sunaikino žydus. Po to buvo Grinkiškio gaisras 1944 metų vasarą, kai supleškėjo dauguma miestelio pastatų. Tačiau ypač siaubingi buvo pokario okupacijos metai, kai Grinkiškyje siautėjo valsčiaus milicijos įgaliotinis Rapolas su stribų gauja, o viršaičiu tapo Tataris. Grinkiškio parke, ten, kur dabar pastatytas paminklas kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę, ne vienam nušautam arba užmuštam grinkiškiečiui buvo iškasta kapo duobė.
Mokinių likimai
Ir šiandien, po daugelio metų, mokykla didžiuojasi savo buvusiais mokinais, kurie yra žinomi visoje Lietuvoje kaip žymūs ir garbūs mokslo, kultūros, meno ir politikos žmonės. Tai profesoriai J.Blužas, A.Bikelis, A.Vitkus, mokslų daktarai R.Kazlauskaitė, A.Ragauskas, R.Ragauskas, P.Skačkauskas, poetas Vytautas Bložė, dailininkė Genovaitė Žilinskaitė, J.Valeška, rašytojai P.Klusas, J.Dauguvietis, Viktoras Bartkus, Kovo 11-osios akto signataras J.Beinortas, olimpinė čempionė R.Stasiulevičienė, kultūros darbuotojas A.Šidlauskas, anų laikų politinis veikėjas Stasys Bartkus.
Tačiau buvo ir kitokio likimo mokinių. Žuvo grinkiškiečiai partizanai, buvo daug tremtinių, politinių kalinių.
Tik pernai mirė Ramutė Butauskaitė-Dirdienė. Ji iš gimnazijos pirmosios, 1948 metų laidos. Jos tėvas Juozas Butauskas buvo vaistininkas. Draugavo su gydytoju Legeckiu, kurio žmona buvo gen. P.Plechavičiaus dukra. Dar prieš karą Butauskų kaimynystėje apsigyveno atvykusi jauna gydytoja Teklė Bružaitė. Labai gabi, smalsi, aktyviai dalyvaujanti miestelio gyvenime, dažnai vilkėjo skautų uniforma. Kartu su J.Poderiu ir jo sūnumi Vytautu gydytoja rengdavo skautų išvykas.
Mokydamasi paskutinėse gimnazijos klasėse susidraugavau su Stefa Martišiūte, jau spėjusia pabūti Sibire, iš tremties pabėgusia ir grįžusia Lietuvon, - pasakojo R.Dirdienė. Abi sėdėjome viename suole, taip ji norėjo. Juk buvau vaistininkaitė, prieidavau prie tėvo vaistų. Abi su Stefa knygas nešdavomės vienodose rankinėse. Eidamos namo jomis apsikeisdavome. Taip vaistai iš tėvo vaistinės ar sandėlio keliavo į mišką ar į sutartą vietą. Tą aš gerai žinojau, nes dažnai naktį mus pakeldavo iš miego ir veždavo į nuošalią sodybą tvarstyti sužeistų partizanų. O dieną tėvui ar motinai įsakydavo skubėti į dvaro rūmus, kur gulėdavo sužeisti stribai. Tėvas gerai kalbėjo rusiškai, visa mūsų šeima buvo patikima. Už tas mūsų su mama keliones į miškus ir sodybas, už mūsų vaistus, mamą nuteisė 10 metų. O Stefa, pabėgusi iš tremties, neturėjo reikiamų dokumentų ir baigusi gimnaziją negalėjo toliau mokytis. Ji nuolat slapstėsi.
Vieną kartą partizanai buvo apsupti netoli Šušvės, Gulbinuose. Ten kulkos pakirsta žuvo ir S.Martišiūtė. Kalbėjo, kad jos lavoną išvežė kažkur Radviliškin.
Saldžiausias gimtinės vardas
Grinkiškio gyventojai sensta, mažėja ir mokinių jos mokykloje. Kaip ir beveik visuose buvusiuose Lietuvos valsčiuose.
Ieškodamas savo laimės žmogus vis tiek vieną kartą pajunta, kad saldžiausias jo mintyse gimtinės vardas. Ir daug patvaresnis, ilgaamžiškesnis žemės lopinėlio vardas už patį žmogų. Tik dabar jau žmonės tą vardą nešioja po pasaulį kaip vėjas medžio sėklą.
Grinkiškis, Radviliškio rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|