Pirmasis puslapis
Valstybė
    ir bažnyčia
Kryžkelės
Retro
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Gimtas kraštas
Darbai
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Anykštėnai laukia pokario
įvykių teisinio įvertinimo

Arvydas GELŽINIS,

Lietuvos gyventojų genocido
ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų
tyrimų skyriaus darbuotojas

Dešinėje: Antanas Bagočiūnas „Dūmas“, Vytauto apygardos štabo narys bei šios apygardos Deimanto rajono vadas

Vytauto apygardos partizanai (iš kairės): Alfonsas Augutis- „Vėjas“ ir Justinas Puodžiūnas- „Šerkšnas“, buvęs Perkūno būrio vadas, nuo 1950 m. priklausė A. Bagočiūno būriui

Dešinėje: Vytauto apygardos A.Bagočiūno būrio partizanas Albertas Pakenis-„Jūreivis“

1951 m. balandžio 14 d. žuvę partizanai (iš kairės): Antanas Bagočiūnas-„Dūmas“, Albertas Pakenis-„Jūreivis“, Justinas Puodžiūnas-„Šerkšnas“, Vytautas Pačinskas-„Audra“, Emilija ir Ona Mieliauskaitės

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyrius jau septinti metai tiria okupacinių režimų Lietuvoje įvykdytus genocido ir karo nusikaltimus, taip pat nusikaltimus žmoniškumui. Skyrius renka šiuos nusikaltimus patvirtinančius dokumentus bei kitus liudijimus ir surinktą medžiagą perduoda Lietuvos prokuratūroms.

Sovietinės okupacijos metais ginkluotoje rezistencijoje žuvo apie 20 tūkstančių partizanų. Siekdamos palaužti lietuvių ginkluotą pasipriešinimą, okupacinės valdžios represinės struktūros naudojo įvairius metodus. Pirmaisiais antrosios sovietinės okupacijos metais didesnė partizanų dalis žūdavo karinių–čekistinių operacijų metu, kada represinių struktūrų kariškiai „šukuodavo“ miškus, ir kitais panašiais atvejais. Vėlesniais metais didesnė partizanų dalis žūdavo dėl LSSR MGB agentų operatyvinės veiklos. Dėl vieno partizanų būrio narių nužudymo Anykščių krašto gyventojai kreipėsi į LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyrių, prašydami ištirti šių įvykių aplinkybes.

Šis nusikaltimas 1951 metais įvyko Anykščių rajone, kur, LSSR MGB Anykščių rajono skyriaus operatyviniams darbuotojams bei šio skyriaus agentams panaudojus specialiąsias chemines medžiagas, buvo fiziškai paveikti, o po to nušauti penki Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai. Gelbėdamos cheminių medžiagų paveiktus partizanus buvo nužudytos dvi partizanų ryšininkės. Visa tai įvyko tokiomis aplinkybėmis.

Nuo 1949 metų Anykščių gimnazijoje veikė pogrindinė organizacija „Vienybė“. LSSR MGB Anykščių rajono skyriaus operatyviniai darbuotojai, remdamiesi vieno šios pogrindinės organizacijos nario ir savo skyriaus agento „Briedžio“ pranešimais, šiai pogrindinei organizacijai 1950 metų sausio mėnesį užvedė agentūrinio sekimo bylą. 1950 metų vasarį buvo areštuoti aštuoni šios organizacijos Anykščių gimnazijos moksleiviai. Kadangi „Vienybės“ nariai palaikė ryšius su Anykščių rajone veikusiu Vytauto apygardos štabo nario Antano Bagočiūno – „Dūmo“ vadovaujamu partizanų būriu, LSSR MGB Anykščių rajono skyrius parengė planą, kaip per „Vienybės“ organizaciją sunaikinti šį būrį. Tam tikslui buvo pasitelktas tas pats agentas „Briedis“. Operatyvinių darbuotojų nurodymu „Briedis“ užmezgė ryšius su kitu Anykščių gimnazijos moksleiviu, Anykščių rajono MGB skyriaus slaptu informatoriumi „Šposu“. Kadangi „Šposas“ gyveno A. Bagočiūno būrio veikimo teritorijoje, Anykščių rajono Niūronių kaime, jam „Briedis“ davė partizanams adresuotą laišką. Šiame laiške „Briedis“ pranešė, kad yra Anykščių gimnazijoje veikiančios pogrindinės organizacijos penkeriukės vadovas, bet po organizacijos vadovo Karvelio arešto nežino ką daryti ir laukia nurodymų. Šį laišką „Šposas“ perdavė vienam partizanų ryšininkui, o šis – partizanams. Užsimezgus ryšiui, „Briedis“ ir „Šposas“ pagal LSSR MGB Anykščių rajono skyriaus nurodymus, 1950 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais keletą kartų susitiko su partizanais. 1951 metų vasarį LSSR MGB Anykščių rajono skyriuje buvo patvirtintas planas per vieną tokių susitikimų likviduoti partizanus.

Prieš 1951 m. balandžio 14 d. numatytą susitikimą agentui „Briedžiui“ ir slaptam informatoriui „Šposui“ buvo duoti du buteliai degtinės (vienas butelis su specialios sudėties preparatu Nr. 22). Susitikimo metu „Briedis“ ir „Šposas“ turėjo vaišinti partizanus degtine su specialiomis medžiagomis, kad juos nesunkiai galėtų suimti ar nušauti netoliese buvę emgėbistai. Buvo numatyta, kad būrio vadas gali negerti degtinės, tad jį „Briedis“ turėjo nušauti iš karto.

„Briedis“ ir „Šposas“ su A. Bagočiūno būrio partizanais 1951 m. balandžio 14 d. susitiko Anykščių rajone, Niūronių kaime, prie Teklės ir Balio Mieliauskų sodybos. Susitikimo metu jie vaišino partizanus degtine su specialiu cheminiu preparatu. Išgėrę šios degtinės partizanai, liudytojų teigimu, neteko sąmonės. Vienas partizanas dar bandė keltis ir eiti, bet čia pat susmuko. Emgėbistų planams bandė sutrukdyti Mieliauskų dukterys, partizanų ryšininkės Ona ir Emilija Mieliauskaitės, kurios greitai suguldė penkis apnuodytus partizanus į vežimą ir vežė slėpti į Duobulės mišką. Deja, netoli nuvažiavusios susidūrė su čia pat buvusia LSSR MGB Anykščių rajono skyriaus kelių operatyvinių darbuotojų bei SSRS MGB 4-osios šaulių divizijos 298-ojo šaulių pulko 1-os šaulių kuopos dvylikos kareivių grupe. Iš karto buvo nušauta viena seserų Mieliauskaičių. Kita sesuo bėgo, bet vienas kareivių ją nužudė durtuvu. Šaudymo metu sužeistas arklys, traukdamas vežimą su ten buvusiais partizanais, pasileido bėgti. MGB operatyvininkai ir kariškiai pasivijo vežimą ir nušovė ten likusius partizanus. Buvo nužudyti Antanas Bagočiūnas-Dūmas (g. 1927 m.), Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas (g. 1925 m.), Albertas Pakenis-Jūreivis (g. 1929 m.), Vytautas Pačinskas-Audra (g. 1925 m.). Emgėbistų ataskaitose nurodoma, kad partizanai pasipriešino, bet galimybė specialių priemonių paveiktiems partizanams lygiaverčiai dalyvauti ginkluotose kautynėse kelia didelių abejonių. Žuvusių partizanų ir ryšininkių palaikai buvo išniekinti, kelias dienas gulėjo numesti Anykščiuose, prie emgėbistų būstinės tvoros. Vienas sužeistas partizanas Povilas Budreika-Debesis (g. 1930 m.) buvo suimtas, bet po dviejų savaičių mirė.

Didžiulis netekties skausmas palietė šešias šeimas. Žuvusiųjų Mieliauskaičių sesuo liudijo, kad jos mama, nebegalėdama išraudoti savo gėlos ir nevilties, susirgo nervų liga. Ilgainiui tik gydytojai padėjo jai atgauti dvasinę pusiausvyrą ir nuovoką.

LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus darbuotojai Lietuvos ypatingajame archyve surinko apie šių asmenų nužudymą archyvinę medžiagą ir perdavė ją Anykščių rajono prokuratūrai. Visuomenė laukia atsakingų už septynių rezistentų žūtį asmenų veiksmų teisinio įvertinimo.

© 2004 "XXI amžius"