|
Blūdas
Petras KATINAS
Mūsų klasikas, nenuilstantis tautos laisvės šauklys, jos gimtosios kalbos ir literatūros puoselėtojas, rašytojas ir kritikas kan. Juozas Tumas-Vaižgantas 1914 metais Vairo žurnale, recenzuodamas Dobilo romaną Blūdas, kuriame gana tendencingai buvo aprašomi 1905 metų revoliuciniai įvykiai Lietuvoje, rašė: Ne Bajorūnai ir Usevičiai (Blūdo romano veikėjai P.K.) ir Ko blūdijo 1905 metais, bet visa Lietuva, kaip ji beesanti, visi jos luomai, sluoksniai, sritys: valstiečiai, dvarininkai, žydai, pirkliai, amatininkai, valdininkai, tarnai, lobininkai, vyrai ir moterys visi, visi. Nuo pernykščio rudens ir iki pat šiol visuomenėje, o ypač tarp politikų ir politikierių, tas blūdijimas pasiekė ir dar pasieks virimo temperatūrą. Be abejonės, šioje specialiai keliamoje sumaištyje akivaizdžiai pirmauja paksininkai, jau pasiekę bet kokio neįsivaizduojamo absurdo viršūnę. Suniekinę Konstitucinio Teismo sprendimą, uždraudus jų (ir ne tik) išsigalvotam dievukui veržtis į valdžios viršūnes, paksininkai bandė sukviesti Lietuvoje reziduojančius užsienio valstybių diplomatus ir grubiausiai apšmeižti Lietuvą, kurioje esą paminamos elementariausios žmogaus teisės, gąsdino Strasbūro teismu, o svarbiausia, pareiškė įkuriantys savotišką liaudies frontą, paskelbiant mirtiną karą elito diktatūrai. Aišku, to fronto vadu jau paskelbtas nušalintasis priesaiką sulaužęs R.Paksas. Visam šiam reikalui vadovaus kur kas labiau patyręs, dideliu intelektualu ir demokratu pasiskelbęs buvęs Vilniaus universiteto rektorius. Liberaldemokratų vadas V.Mazuronis ragina boikotuoti rinkimus, faktiškai klastojant biuletenius, įrašyti į juos mesijo Rolando pavardę. Nesvarbu, kad tokie veiksmai Baudžiamajame kodekse vertinami kaip kriminaliniai nusikaltimai, ką pripažįsta ir Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas. Pripažįsta, bet nieko nedaro. Todėl ir kyla klausimas, kas trukdo VRK ir prokuratūrai imtis neatidėliotinų veiksmų, kai grupelė politinių šarlatanų siautėja, niekina valstybės įstatymus, galima tiktai spėlioti. Pagaliau išsiaiškinti, kas duoda pinigų tokioms ir panašioms akcijoms, kas iš tiesų rašo jiems instrukcijas. Taigi šiandien Lietuvoje vyksta tokie dalykai, kokių dar prieš metus nebūtum tikėjęsis išvysti net blogame sapne. Pažeidęs Konstituciją asmuo užpila ieškiniais teismus, reikalaudamas sau kažkokių išskirtinių teisių. Kas atsitiko? Kodėl valstybės vadovai nesugeba, o tikriausiai nenori sutramdyti priešvalstybinių vidaus elementų? Galbūt tai pernelyg rūstus ir iš dalies nepelnytas priekaištas. Bet viena aišku: šie mesijais apsiskelbusieji nebūtų tokie įžūlūs, jeigu nupilietintoje Lietuvos visuomenėje nerastų sau veiklos dirvos. Nesvarbu, kad ši dirva tų pačių demagogų pastangomis visiškai apšniaukšta, apžėlusi neaiškiomis piktžolėmis. Reikia pagaliau pripažinti, kad net nematomojo fronto kariai, tai yra KGB, net nesitikėjo, kad ištrauktas ir prijaukintas smulkus politikuotojas, kažkada pasodintas į Lietuvos sostinės mero, vėliau net į Lietuvos Premjero, pagaliau Prezidento kėdę, įgis tokią magišką galią. Dabar pastarajam ir kitam panašiam veikėjui, atvykusiam iš Rusijos ir radusiam čia sotų bei prabangų gyvenimą, atsivėrė puikiausios veiklos perspektyvos. Pakanka apkaltinti bet ką, o pirmiausia per keturiolika nepriklausomybės metų vis dar nepribaigtą Tėvynės sąjungą, ir liaudis bemat pareikalaus linčo teismo nusikaltėliams ir engėjams. Ir visiškai nesvarbu, kad, pavyzdžiui, socialiai orientuotos valdžios vadai sveiki ir gyvi, sotūs ir turtingi, mėgaujasi visais gyvenimo malonumais. Bet jie nepuolami. Mat pulti galima tiktai dešiniuosius, bet, gink Dieve, ne juos, kad ir ką jie darytų. Ir, deja, to puolimo rezultatai, nuodijant žmonių sąmonę, pakankamai akivaizdūs. Pakanka tik pažvelgti į socialdemokratų, paksininkų, pagaliau stulbinančius V.Uspaskich reitingus, skelbiamus įvairiose sociologinėse apklausose. Kitaip ir būti negali. Juk valdančioji partija po nepriklausomybės atkūrimo išsaugojo visas savo struktūras, beveik visą didžiulį turtą, o svarbiausia įtaką jos propagandos apmulkintiems visuomenės sluoksniams. Tai iš tiesų fenomenas pasaulio istorijoje.
Partija, atvirai veikusi nusikalstamais metodais, nusikaltėliai
žinomi, lengvinančių aplinkybių nėra ir ... tyla. Nei teismo procesų,
nei bausmės. Ak, ne... Teismo procesas jau vyksta. Bet ne prieš
valdančiosios partijos tūzus. Prasidėjo teismo procesas prieš 1999
metų sutartį su JAV bendrove Williams Intrernational dėl Mažeikių
naftos akcijų pardavimo parafavusius buvusius ministrą Rimantą
Didžioką, Sigitą Kaktį ir buvusį ūkio viceministrą Antaną Bartulį.
Nesvarbu, kad jie, kaltinami nebūtais dalykais, tiktai vykdė Vyriausybės
pavedimą, o tuometinis jos vadovas R.Paksas, suvaidinęs nuskriaustą
vaikelį, netgi ašarą prieš televizijos kameras išspaudęs, nėrė į
krūmus atsistatydino. Nes neįvykdė tikrųjų savo šeimininkų Rusijos
Lukoil užduoties atiduoti jam tą metalo laužo krūvą, anot
A.Brazausko. Ši byla, kaip ir parlamentinė komisija, vadovaujama
ištikimo partiečio V.Greičiūno, pajuto grobio ir karšto pagrindinių
politinių priešininkų, labiausiai nekenčiamų landsbergininkų kraujo
kvapą. Atsiraitoję rankoves ėmėsi vykdyti partinę užduotį su tokiu
pat uolumu, kaip kažkada darė smogiamasis partijos būrys NKVD ir
KGB. Metas labai palankus ne tik Prezidento, bet ir Seimo rinkimai
ant nosies. Šis puolimas priešrinkiminis balaganas, politinis
farsas arba, populiariai kalbant, makaronų ant ausų kabinimas. Juk
nepakanka, kad, pasirišę raudonus kaklaraiščius, mosuodami raudonos
spalvos skėčiais, partijos vadai pasklido po visą Lietuvą. Reikia
dar ką nors įkišti į kalėjimą. Nes raudonųjų kaklaraiščių ryšėjais
jau niekas nebetiki. Kaip pažymėjo buvęs Seimo narys Vytautas Čepas,
štai kodėl ir įdomi visa ši rinkimų kampanija: Kieno nervai stipresni
kandidatų, sekančių pasakaites, ar žmonių, tų pasakaičių besiklausančių.
Ir vieni, ir kiti jaučiasi nepatogiai. Vieni dėl to, kad mala š...,
kiti kad dar kartą priversti visa tai girdėti. Ir nei tie, nei
anie tomis kalbomis netiki. Deja, atsiranda ir tikinčiųjų gelbėtojų
fantazijomis. Nesvarbu, kad tos fantazijos jau visiškai išsisėmusios,
o jų skleidėjai dideliu kūrybiškumu nepasižymi. Pakanka paklausyti
dviejų moterų - K.Prunskienės bei vaikų, šeimų ir tautos globėja
besiskelbiančios V.Blinkevičiūtės. Jų pasakėlės sutampa beveik žodis
žodin. Netgi senas partinis ideologinis lapinas Č.Juršėnas nieko
naujesnio nesugalvoja. Ką jau kalbėti apie politinį mailių, besiveržiantį
į Europarlamentą. Šiame būryje skamba tiktai primityviausi užkalbėjimai,
kuriais gali patikėti tik dvasios ir proto paliegėliai. Vis dėlto, suvokdami, kad tai tiktai sapaliojimai, o jie gali
sukelti dar didesnį V.Uspaskich raudonąją gvardiją, kur kas gobšesnę,
dar agresyvesnę, - valdantieji partiečiai griebėsi už šiaudo. Staiga
vėl susirūpino pensininkais, suskato dengti pridėtinės vertės mokestį
už šildymą, o penkis milijonus litų skirti padidėjusioms vaikučių
sauskelnių kainoms kompensuoti! Vyriausybė nusprendė patikslinti
šių metų valstybės biudžetą ir tam socialinėms reikmėms staiga surado
apie 208 mln. litų. Štai kokie geručiai! Net sauskelnes prisiminė.
Iš tiesų dabar pensininkai, socialiai remtinieji, netgi benamiai,
pagaliau moterys, turinčios po keletą vaikelių, bet nežinančios,
kas jų tėvas, dabar turėtų pasijusti vos ne elitu. Tai į šiuos
sluoksnius pirmiausia ir apeliavo nušalintasis prezidentas R.Paksas,
o dabar jo retoriką perėmė ne tik jo sekėjai, bet ir kandidatai
į Prezidento postą bei Europos Parlamentą. Negi nieko naujesnio
nesugalvojama, jeigu, anot istoriko prof. Česlovo Laurinavičiaus,
kalbama ir mąstoma labai jau riboto intelekto žmogaus leksika. Istorikas,
tiesa, pasidžiaugė, kad, nušalinus šį demagogą, terorizavusį visą
Lietuvą, o Prezidentūrą pavertusį neaiškios gaujos lizdu, kvėpuoti
tapo truputį lengviau. Tačiau profesorius atkreipė dėmesį, kad šio
skandalo metu valdančiosios partijos veiksmai buvo sunkiai suvokiami
ir ne tik šiam žymiam politologui, bet ir daugeliui buvo aiškiai
matyti, kad socialdemokratai žaidžia dvigubą ar net trigubą žaidimą.
Tai, aišku, nieko nauja. Tokius žaidimus kairieji žaisti įpratę.
Žaidžia ir dabar. Tiesa, kai kurie demonstruodami pernelyg didelį
uolumą pakliūva į gana keblią padėtį. Štai, nebežinodamas, kaip
įsiteikti partijos vadui, Seimo vicepirmininkas ir vienas valdančiosios
partijos šulų Vytenis Andriukaitis apkaltino JAV kompaniją Williams
korupcija ir vos ne reketu. Kaip ir buvo galima tikėtis, Williams
į tokius kaltinimus bemat reagavo ir griežtai pareikalavo pateikti
bent vieną korupcijos ar kyšio davimo faktą ir tikriausiai kreipsis
į teismą tuo klausimu. Partijos bičiuliai dėl tokio Williams pareiškimo
apkaltino Seimo narį A.Kubilių, kuris esą įskundė V.Andriukaitį
JAV ambasadai Vilniuje. Tačiau vėliau pats vyriausiasis partijos
ideologas G.Kirkilas pripažino, kad nereikėjo jokio skundo, nes
ir ambasados darbuotojai, ir Williams atstovai skaito Lietuvos
spaudą, kuri plačiai aprašė įsismaginusio bičiulio Vytenio atradimus.
Socialdemokratų viršūnėlės pasijuto labai nepatogiai ir net nusprendė
apsvarstyti šį klausimą savo politbiuro posėdyje.
Bet didžiausią pavojų kelia ne vietiniai kairieji, užsimoję visiems laikams valdyti Lietuvą. Tvirta ranka turi kyšoti tik iš raudono kaklaraiščio. Iš trispalvio negali. Ir visai nesvarbu, ant kokio kaklo bus parištas tas kaklaraištis Č.Juršėno, V.Uspaskich ar K.Prunskienės. Tačiau blogiausia, kas gali įvykti, yra tai, kad Mažeikių nafta, dėl kurios taip rūpinasi socialdemokratų ir jų prielipų komanda, netrukus gali atitekti net ne Lukoil, o Rusijos vyriausybei. Kremlius, baigiantis sužlugdyti jam neįtikusią Jukos naftos kompaniją, perims ir visą jos turtą. Ir jokia Europos Sąjunga nepadės. Nes, kaip pasakė neseniai Maskvoje su Rusijos prezidentu glėbesčiavęsis Europos komisijos pirmininkas Romanas Prodis, ES ir Maskva labai tinka viena kitai tarsi ikrai ir degtinė... Štai kokia prodiška putiniška kulinarija.
© 2004 "XXI amžius"
|