Atnaujintas 2004 birželio 2 d.
Nr.42
(1245)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Sunkūs ir viltingi metai“

Taip savo knygą pavadino autorius, prof. dr. Juozas Vytautas Uzdila. Knyga yra tęstinis, serijinis mokslo leidinys lietuvių tautos raidos ir dabarties problemoms gvildenti. Tai septintoji serijos knyga, leidžiama Vilniaus pedagoginio universiteto. Kaip pats autorius nurodo, – tai pirmoji Šeštokų krašto laisvės kovų lokalinė istorija.

Kodėl Šeštokų krašto? Pirmiausia dėl to, kad pats autorius yra kilęs iš ten. Šeštokai – jo gimtinė ir jam gerai pažįstami iš vaikystės įvykiai ir faktai, kurie gvildenami šioje knygoje. Kas domisi lietuvių tautos laisvės kovų istorija, vienaip ar kitaip yra susipažinęs su šiai temai skirta literatūra. Tai Daumanto, Vanago, Griniaus ir pastarųjų metų autorių veikalai. Jie yra bendresnio pobūdžio, nes apima visos Lietuvos partizaninį pasipriešinimą. J.V.Uzdila apsiriboja, atrodytų, labai nedideliu Lietuvos kampeliu. Bet kai perskaitai visą nemažos apimties (257 p.) knygą, tada supranti, koks vyko visuotinis pasipriešinimas žiauriai bolševikų okupacijai.Ir tada negali nesutikti su autoriaus nuomone, jog tik per lokalinę savo krašto istoriją geriau suvoksime ir bendrąsias mūsų tautos kovų bei kančių problemas.

Rinkdamas medžiagą šiai knygai, autorius ne tik susipažino su archyvų bei muziejų surinktu turiniu. Jis susitiko su daugeliu to krašto žmonių, dar gyvų liudytojų, – tai dar gyvi laisvės kovų dalyviai bei buvę ryšininkai, jų artimieji ir kiti žmonės, stebėję šį lietuvių tautos kančių kelią iš arti. Autorius surinko ir užfiksavo daugybę šio krašto žmonių prisiminimų.

Norisi paminėti bent svarbiausius: tai Jonas Vaitkevičius, Vitas Piličiauskas, Emilija Piličiauskienė, Algimantas Bujauskas, Zigmas Butanavičius, Gediminas Karauskas, Bronė Žukauskaitė-Dumbliauskienė, Juozas Navickas, Petronė Pledienė ir dar daugelis kitų. Vardijimas visų liudytojų sudarytų didžiulį sąrašą. Bet gal ne tai svarbiausia. Pakanka to, jog jie visi „sudėti“ į knygą.

Svarbu ir vertinga tai, jog autorius, remdamasis gausia surinkta medžiaga, siekė „kuo autentiškiau ir visapusiškiau perteikti sunkmečio nuotaikas, objektyviai aptarti ir įvertinti įvykius“. Knygoje yra trys plačios apimties skyriai. Pirmasis – „Šeštokų kraštas okupacijos ir karo metais“. Čia autorius aptaria žmonių vargus „rusams užėjus...“. Geriausių Lietuvos žmonių tremtis, naujos okupantų tvarkos įvedinėjimas ir kiti įvykiai, kuriuos mes jau neblogai žinome. Tačiau autorius nenusišalina ir nuo kito „laisvės nešėjo“ – vokiečių okupanto. Skyrelyje „Vokiečiai Šeštokuose: pirmoji karo diena“ autorius aprašo nekaltų žmonių žūtį ir kitus vargus. Teisingai parodoma, jog okupantas visada yra okupantas, kad ir kokiu vardu jis vadintųsi.

Antrasis skyrius „Ginkluotas priešinimasis sovietų okupantams ir laisvės kovų slopinimas“ yra bene pats įdomiausias. Šiame skyriuje mes dar kartą randame patvirtinimą,dėl ko jauni kaimų ir miestelių vyrai išėjo ginti tėvynės, kaip dabar mes matome, į beviltišką kovą prieš valstybės ir tautos pavergėją. Daugelis partizanų sakė: „Žūsime, bet okupantui (rusui) netarnausime“. Šių jaunų vyrų sielose laisvės ir tėvynės meilės jausmas buvo toks stiprus, kad jie geriau pasirinko mirtį nei vergo dalią. Pasak vieno poeto, „geriau mirti stovint, negu gyventi klūpant“. Šiame skyriuje sukurti spalvingi partizanų vadų paveikslai. Tai Kalniškės mūšio vadas Jonas Neifalta-Lakūnas, Šeštokų krašto partizanų vadas (beje, ilgiausiai išsilaikęs) Bronius Šalaševičius-Žilvitis, kuris vadovavo Rudaminos šturmui, kitos partizanų grupės vadas Stasys Čėpla-Vilkas, Jonas Aleščikas-Gediminas, Albinas Kisieliauskas-Karvelis, Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir kiti. Bet svarbiausia, mano manymu, šioje knygoje yra tai, kad, kiek buvo įmanoma, surinkti faktai apie paprastus kovotojus, tuos „mažuosius didvyrius“, kurie galbūt niekur ir nebus paminėti. Gerai dar, jeigu yra jų kapai su užrašytomis pavardėmis. O kiek jų buvo išniekinta miestelių gatvėse ir aikštėse, šiandien galbūt juos atsimena tik patys artimiausi žmonės. Juk, aukodami savo jaunystę ir gyvybę, šie kovotojai būtent mažiausiai galvojo apie save.

Knygos autorius prof. dr. J.V.Uzdila negalėjo apeiti ir kitos tautos dalies – stribų ir išdavikų. Įvairiais keliais šie žmonės nusirito iki išdavystės. Tad autorius bando ieškoti priežasčių. Ir jų suranda. Vieni iš silpnadvasiškumo, iš baimės,kiti nepakėlę tardymų kančių, o dar kiti ir sąmoningai savo noru pasirinko nuolankaus vergo kelią. Bet istoriškai tai nėra nieko nauja. Juk prisiminkime žydų sukilimą prieš Mozę, kai jiems buvo mielesnis vergo gyvenimas su garantuotu duonos kąsniu nei laisvė – prigimtinė Dievo dovana kiekvienam žmogui. Tokie jau istorijos vingiai, neaplenkę ir mūsų šalies.

Dar vienas gražus momentas iš partizanų veiklos – tai jų kūryba.Partizanų eilės ir dainos.Jos įrodo, kokie tai buvo dvasingi žmonės. Vienas jų – Stasys Keršulis, kurio eiles ir dabar su ašaromis skaito šio krašto žmonės. Štai eilėraščio apie Kalniškės mūšį maža ištraukėlė: Baigėsi kova žiaurioji / Aukštame kalne/Lūpos sužeistų kartojo: / Sudie Tėvyne... Azijatai mus palaidos / Usnyse dagiuos/Jie neleidžia mūs sesutėm/nei kapų papuošt...

Trečiasis knygos skyrius pavadintas „Partizanų laisvės kovos sąjūdžio krašte vyksmas ir aplinkybės“. Jame daug dėmesio skiriama partizanų kovos organizavimui bei centralizavimui. Tai irgi buvo nelengvas bei sudėtingas procesas, nes ne visos partizanų grupės, tiksliau, jų vadai, norėjo pasiduoti kitų vadovavimui. Be to, šalia partizanų veikė ir plėšikaujantys ginkluoti žmonės. O ką jau kalbėti apie kagėbistus provokatorius, kurie partizanų vardu žudė niekuo nekaltus žmones. Todėl ir partizanų kova kuo toliau, tuo labiau darėsi sudėtingesnė, kol pagaliau visai užgeso. Šeštokų krašte tai įvyko apie 1952 metus.

Ši J.V.Uzdilos knyga – tai dar vienas patvirtinimas, kokia yra stipri lietuvių tautos dvasia, kai ateina metas ir, susiklosčius aplinkybėms, geriausi jos sūnūs bei dukros kyla ginti savo protėvių žemės. Jau banalu kartoti, jog ir Sąjūdis gimė ne tuščioje vietoje. Reikia turėti vilties, jog ir dabartinius „tvarkos įvedinėtojus“ nugalės sveikoji ir taurioji tautos dalis.

Ir dar. Ši knyga yra mokslinė studija. Bet ji parašyta ne sausa teorine kalba. Autorius tiek savo, tiek ir prisiminimų autorių tekstuose stengėsi išlaikyti dzūkų šnektos autentiškumą, kiek tai netrukdė lietuvių kalbos kultūrai. Ta gyva dzūkiška šnekta sušildo skaitančiojo širdį ir jausmus. Be to, autorius, rašydamas apie partizanų kovas ir jų ištakas, atgaivino autentiškus to krašto kaimų pavadinimus, kurie dėl visokių „raudonųjų spalių“ ar „maryčių melnikaičių“ jau buvo beišnykstą iš žmonių, ypač jaunosios kartos, atminties. Dabar mes matome gyvą vieno gražiausių Dzūkijos kampelių kaimų žemėlapį.

Ši įdomi ir istoriškai vertinga knyga pasirodė beveik prieš pat 2003 metų šv.Kalėdas. Tai buvo puiki Kalėdų dovana visiems, kas neabejingas savo gimtinei.Gaila tik, jog ne visi šios knygos sulaukė...

Dr. doc. Lina DUMBLIAUSKAITĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija