|
Dėsningas paksizmo saulėlydis
Pagaliau Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė nutarimą, kuris juridiškai panaikino galimybę kada nors įgyvendinti aiškiaregės Lenos Lolišvili išpranašautą Rolandui Paksui devynerių metų prezidentavimą. Sovietmečiu buvo madinga, kompartijos CK raginimu, penkmečio planą įvykdyti per ketverius metus. Šį kartą pasiektas rekordas devyneri prezidentavimo metai sutilpo į vienerius destrukcijos ir valstybės prestižo griovimo metus.
Liberaldemokratai buvo nepatenkinti Seimo priimtu įstatymu ir kreipėsi į KT su prašymu išaiškinti, ar Prezidento rinkimų pataisa, draudžianti Konstituciją pažeidusiam ir priesaiką sulaužiusiam asmeniui penkerius metus siekti Prezidento posto, neprieštarauja Konstitucijai. KT verdiktas aiškus, atitinkantis Konstitucijos dvasią ir Vakarų visuomenės moralės normas asmuo, kartą sulaužęs priesaiką, niekada negalės būti renkamas ar skiriamas eiti pareigų, kurios saistomos priesaika. Taigi priesaika nėra ir negali būti bereikšmis žodelis ir jos sulaužymas dabar ir ateityje kiekvienam valstybės pareigūnui bus tolygus politinei mirčiai.
Šalies piliečiai gavo progą įsitikinti, kad Konstitucinis Teismas buvo vienintelė valstybės valdžios institucija, be klupčiojimų, nuosekliai vykdžiusi teisingumą ir apgynusi Lietuvos, kaip teisinės valstybės, įvaizdį. Seime, Vyriausybėje, Generalinėje prokuratūroje būta didesnių ar mažesnių svyravimų, abejonių.
Pagaliau padėtas taškas triukšmingai, metus trukusiai demagogijos kampanijai, kai buvo jaukiamos moralės ir pilietiškumo sąvokos. Vartojant Vakarų moralės vertybes toms pačioms tiesos, teisingumo, garbės, Konstitucijos gerbimo sąvokoms būdavo suteikiamas diametraliai priešingas turinys. Apkaltos procesas išryškino, kad akivaizdus melas buvo pateikiamas kaip tiesa, Konstitucijos ir įstatymų pažeidinėjimas - kaip neva teisėta veika. KT nutarimas panaikino galimybę ateityje spekuliuoti Konstitucijos straipsniais, maskuojant įstatymų pažeidinėjimus ir nusikaltimus valstybei.
Didžiausias laimėjimas, plaukiantis iš KT verdikto, tai išvada, kad visuomenės moralės normos yra viršesnės už nacionalinę teisę. Nei tarptautinė, nei nacionalinė teisė negali prieštarauti visuomenės moralės normoms, o atvirkščiai remtis jomis. Šį faktą reikia vertinti, kaip labai svarbų mūsų dar gležnos demokratijos laimėjimą.
Kyla klausimas, kodėl iš R.Pakso rėmėjų, politikų, Seimo narių, visuomenės veikėjų nesirado nė vieno, kuris būtų viešai bandęs sustabdyti ar pasmerkti Prezidento akivaizdžiai neteisius veiksmus? Užuot sudraudę savo lyderį, šiurkščiai pažeidinėjantį Konstituciją ir įstatymus, jie besąlygiškai jį palaikydavo ir gindavo. Ar tai nerodo, kad visuomenė išgyvena tam tikrą moralinių vertybių krizę?
R.Paksas per savo prezidentavimo laikotarpį ne kartą parodė visišką negebėjimą eiti valstybės vadovo pareigų ir nepaisymą visuomenės moralės normų. Kai kurie politikai ne be pagrindo Prezidento veiksmus vertino kaip Lietuvos valstybingumą neigiančių jėgų įtakos agento darbą, sąmoningą kenkimą valstybės interesams.
Reikia tikėtis, kad Seimas atsižvelgs į KT nutarimą ir padarys atitinkamas išvadas. Asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, o tai prilygsta Tėvynės išdavimui, negali būti vadinamas nei Prezidentu, nei naudotis kadenciją baigusiam Prezidentui priklausančiomis privilegijomis.
Edmundas SIMANAITIS
Jonava
© 2004 "XXI amžius"
|