Atnaujintas 2004 birželio 2 d.
Nr.42
(1245)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Apgaulingas kairiųjų maršas

Lietuvą valdantys socialdemokratai mėgsta deklaruoti, kad tik kairiųjų valdomose valstybėse yra pakankamai gera tvarka, socialinis teisingumas ir t.t. Tačiau kairieji, kad ir kaip jie vadintųsi – socialdemokratais, socialistais ar leiboristais – visada garsėjo tuo, kad vienaip ar kitaip palaikė komunistinį Sovietų Sąjungos režimą. Griūvant bolševikų imperijai, valdžion atėjus prezidentui Borisui Jelcinui, Vakarų spaudoje pasirodė straipsnis, kuriame buvo rašoma: „Boriso Jelcino politika apie būsimą socialinę Rusijos santvarką yra ne kas kita, o tik vakarietiškos demokratijos pakartojimas. Jis (B.Jelcinas) tiktai pėstininkas Vakarų sumanytame gudriame žaidime. Kad tai suprastume, pakanka tik prisiminti, kokią reklamą jam sukėlė Jungtinės Valstijos. Tai ir suprantama – B.Jelcinas kuria tokį ekonominį modelį, kuris absoliučiai tenkina amerikiečių administraciją“. Ir tai rašė ne kokia nors „neišsižadėjusi principų“ Maskvos „Pravda“ ar buvęs kalėjimo „Matroskaja tišina“ kalinys, buvęs KGB viršininkas Vladimiras Kriučkovas bei ne mažiau garsus sovietinės imperijos gynėjas, gerai Lietuvoje žinomas Aleksandras Nevzorovas, o Prancūzijos kairiųjų laikraštis „Liberation“, glaudžiai susijęs su Prancūzijos socialistų partija ir tuo pačiu su tuomečiu prezidentu Fransua Miteranu. Pats laikraščio pavadinimas reiškia „laisvė“. Tad kaip galėjo atsitikti, kad šiame laikraštyje, kaip ir kituose Europos kairiųjų laikraščiuose, griuvus Sovietų Sąjungai atsirado tokio pobūdžio straipsniai, beveik žodis žodin sutampantys su Maskvos imperialistų ir komunistų teiginiais?

Iš tiesų ilgus komunistinio režimo metus terminas „kairieji“ buvo siejamas su visų nuskriaustųjų ir pažemintųjų gynimu, imperializmo priešais. Na, o dešinieji – tai savanaudžiai egoistai ir „liaudies masių“ engėjai. Iš esmės tokių pat nuostatų laikėsi ir Vakarų kairiosios socialistų bei socialdemokratų vyriausybės. Sunku suprasti, kaip 1991 metais, Maskvoje prasidėjus komunistiniam rugpjūčio pučui, Prancūzijos užsienio reikalų ministerija, faktiškai vienintelė iš didžiųjų Vakarų valstybių, pareiškė iš esmės pasirengusi užmegzti „dalykiškus ir draugiškus“ santykius su pučistais. Ir tame pareiškime, netgi pučistams nušalinus Vakarų numylėtinį M.Gorbačiovą, nė žodžio nebuvo pasakyta apie jų pasmerkimą. Ilgam žmonių atmintyje turėjo pasilikti ir atvirai pareikšti grubūs įžeidinėjimai B.Jelcinui, kuriuos paskelbė Prancūzijos parlamento socialistų ir komunistų grupės vadovas Žanas Kotas. Tai buvo faktiškas apgailestavimas, kad Maskvoje žlugo komunistinis revanšas.

Aišku, reikia pripažinti, kad tarp Vakarų kairiųjų buvo gana padorių žmonių, taip pat žinomų intelektualų, kurie palaikė sovietų disidentus. Tačiau negalima pamiršti ir to, kad Vakarų kairieji labai daug prisidėjo pripažįstant ir remiant komunistų režimą SSRS, dargi teisino Stalino vykdomas neregėtas pasaulyje represijas ir žudynes. Ir tai ne tik praėjusio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais. Dar valdant N.Chruščiovui ir L.Brežnevui prasidėjo intensyvūs Vakarų kairiųjų – socialdemokratų ir socialistų – kontaktai su SSKP, ir tai suteikė šiai partijai tam tikro respektabilumo pasaulyje, vaizduojant, jog SSKP yra normali politinė kairioji partija , o ne nusikalstama organizacija, sukoncentravusi savo rankose absoliučią valdžią ne tik SSRS, bet ir jos okupuotoje ar pusiau okupuotoje Rytų Europoje. Taip pat neatsitiktinai KGB daugumą savo agentų ir rezidentų Vakarų valstybėse verbavo iš kairiųjų partijų atstovų. Jau nekalbant apie vietinius komunistus. Taip sovietinio KGB pastangomis iš Vakarų kairiųjų buvo verbuojami ir paperkami vadinamieji įtakos agentai. Šios žaizdos neužgis dar ilgai. Ir dabar, tik kitaip pasivadinęs, Rusijos KGB verbuoja tuos įtakos agentus, paperka juos. Tą matome iš paskutiniųjų įvykių Lietuvoje, Latvijoje, kitose pokomunistinėse valstybėse.

Žinoma, negalima absoliučiai tvirtinti, kad kairiųjų skelbiama pasaulėžiūra – tik milijonų dolerių, Maskvos skirtų skatinti kairiuosius politikus Europoje ir pasaulyje, rezultatas. Kairiosios pasaulėžiūros šaknų privalu ieškoti paties žmogaus prigimtyje Juk kairiųjų pažiūrų susiformavimą lemia suprantamas nepasitenkinimas šio pasaulio tvarka. Iš esmės tai nėra nieko bloga. Bet tiktai iki tol, kol tas nepasitenkinimas virsta į įprastą visiems kairiesiems nepakantumą, žiaurumą ir scholastiką, nuo ko jau ranka pasiekiamas ir tikrasis bolševizmas.

„Marksizmas – tai musmirė, jis yra nuodingas bet kokiomis dozėmis“, - sakė buvęs Švedijos premjeras konservatorius Karlas Bildtas, tapęs premjeru tuomet, kai švedams nusibodo politinės socialdemokratų manipuliacijos. Kairieji darė ir daro gana neigiamą įtaką ir tarptautinėje politikoje. Prisiminkime tik 1991 metais vykusį Persijos įlankos karą išlaisvinant Irako diktatoriaus Sadamo Huseino užgrobtą Kuveitą. Europos ir pasaulio kairieji, atitrūkę nuo realybės, stojo ginti vieną kruviniausių režimų pasaulio istorijoje. Todėl tokių kairiųjų veiksmų dėka buvęs JAV prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis ir nepasinaudojo proga nuversti S.Huseino režimą dar 1991-aisiais. Ta pati kairiųjų taktika kartojasi ir dabartinių Irako įvykių metu. Ispanijos naujosios socialistų vyriausybės sprendimas išvesti savo karius iš Irako tai dar kartą patvirtina. Juk kaip tik Europos ir pasaulio kairieji, gynę ir tebeginantys iki šiol „Hamas“, visokių „kankinių brigadų“ teroristus, anksčiau netgi gynė Rumunijos komunistų diktatorių N.Čaučesku, o amerikiečių Centrinę žvalgybos valdybą (CŽV) skelbė kaip kur kas pavojingesnę nei KGB, „Securitate“, „Stasi“ kartu sudėjus.

Aišku, tarp pasaulio kairiųjų yra gana žymių asmenybių: savotiškų romantikų, talentingų rašytojų ir dailininkų. Kartais jų kritika duoda ir teigiamų rezultatų, ypač socialinėje srityje. O kai kairieji ateina valdžion, tai visuomenėje įvyksta tam tikras atokvėpis. Pats kairiųjų egzistavimas Europoje ir demokratiniame pasaulyje nėra jau tokia didelė blogybė. Ne visi jie buvo ir yra Maskvos nupirkti. Kairieji, anot vieno žinomo Europos politiko, yra vienas būtinų demokratinės visuomenės elementų, kaip yra būtinas vilkas miške – tam, kad piemuo nemiegotų.

Aišku, kairieji kairiesiems nelygu. Ypač tai galime pasakyti apie pokomunistinėse šalyse kairiųjų partijų vadais pasivadinusius komunistus. Jeigu kuris jų ir buvo kairysis idealistas, tai jis bemat buvo nustumtas į politikos užkulisius. Valdžioje atsidūrė demagogai ir gobšuoliai, savo gobšumu pralenkę bet kokius jų keiktus kapitalistinius „išnaudotojus“. Tiktai niekur nedingo jų agresyvumas ir nepakantumas kitaip manantiesiems. Lietuvoje pakanka tik paklausyti, ką kalba profesoriai Povilioniai, įvairūs veselkos, pronckai ir panašūs. Jie ne tik rauda dėl nuversto Irako diktatoriaus ir nušalinto promaskvietiško R.Pakso, bet ir senu įpratimu keikia „pasaulio žandarą“ Ameriką. Jie nepasikeitė: Maskva kaip ir buvo, taip ir liko jų kelrode žvaigžde.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija