Pirmasis puslapis
Valstybė
    ir bažnyčia
Kryžkelės
Retro
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Gimtas kraštas
Darbai
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Prisiminimai apie gimnaziją

Elvyra RAŽANAUSKAITĖ

Baigusi pradžios mokyklos šešis skyrius, 1938 metais pradėjau mokytis Kauno šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijoje. Ji buvo Žaliakalnyje, „Saulės“ namuose, kur dabar yra „Saulės“ gimnazija. Tame pastate „Saulės“ draugijos rūpesčiu jau nuo 1922 metų buvo mokymo įstaigos: mokytojų kursai, bazinė pradžios mokykla, po to progimnazija, kuri išaugo į gimnaziją. „Saulės“ draugija gavo Švietimo ministerijos sutikimą, kad progimnazijai, o nuo 1930 metų – gimnazijai, vadovautų Šv. Kazimiero kongregacijos seserys vienuolės. Nuo to laiko gimnazija vadinta Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazija. Šios gimnazijos mokytojos buvo vienuolės, išskyrus kelis pasauliečius mokytojus. Gimnazijos direktorė buvo vienuolė sesuo Bernarda. Klasių auklėtojos buvo tik vienuolės.

Gimnazijoje buvo dėstoma tikyba. Kapelionas tuo metu buvo kun.J.Gudas. Jis gyveno gimnazijos patalpose (antro aukšto viename kambaryje). Visa gimnazija tilpo pastato antrame aukšte. Tame pačiame aukšte buvo ir koplytėlė, kurioje kasdien aukojamos šv. Mišios. Mokinės buvo mokomos kilnumo, taurumo. Gimnazijos patalpos visada buvo labai švarios, tvarkingos, tam vadovybė skyrė daug dėmesio. Pradėjusi mokytis šioje gimnazijoje patekau į nepaprastai jaukią, šiltą atplinką. Tai buvo viena brangiausių Kaune (net ir Lietuvoje) prestižinė privati gimnazija. Didelį įspūdį padarė man pirmą kartą apsilankius gimnazijos sode, gėlyne, kuris užėmė dalį dabartinio kiemo (iki skardžio). Čia augo prižiūrimi krūmai, vejos, gėlynai, o tarp tų želdinių pamačiau įsmeigtas lenteles su užrašais: „Nemindžiok manęs, man skauda – žolelė“, „Neskink manęs, man skauda – gėlelė“. Pabuvusi sode jaučiausi laiminga, kad galėjau nors trumpą laiką pajausti tokią mokyklos atmosferą.

Labiausiai įsimintini ir didžiausią įspūdį padarė tuo metu dirbę mokytojai. Tai istorijos mokytoja sesuo Fidelija, prancūzų kalbos mokytoja sesuo Nikodema, pasaulietė prancūzų kalbos mokytoja B.Jonynaitė, matematikos mokytoja sesuo Augustina bei kiti. Juos prisimenu iki šiol. Tai buvo aukštos kultūros inteligentai, labai geri savo specialybės žinovai, puikūs pedagogai, auklėtojai. Tuo metu mokinių pažymių knygelėse kas savaitę būdavo įrašomi ne tik savaitiniai dalykiniai, bet ir tvarkingumo, stropumo, drausmės, elgesio pažymiai. Prieškario Lietuvos gimnazijose didelis dėmesys buvo skiriamas užsienio kalbų mokymui. Tai disciplinai buvo skiriamos penkios pamokos per savaitę. Nuo ketvirtos klasės buvo dėstoma antra užsienio bei lotynų kalbos. Pagrindinė užsienio kalba mūsų gimnazijoje buvo prancūzų. Be abejo, reikiamas dėmesys buvo skiriamas lietuvių kalbai, matematikai.

Į gimnaziją tuo metu buvo įeinama per šonines pastato duris, buvusias šiauriniame namo gale, kur dabar yra „Saulės“ gimnazijos priestatas. Pirmajame pastato aukšte buvo valstybinė pradžios mokykla (tos patalpos vienuolynui nepriklausė). Įėjimas į pastatą išlikęs autentiškas, kaip ir laiptai, visas pirmojo aukšto koridorius bei patalpos ir jų išplanavimas. Pastato rūsyje tuo metu buvo vienuolyno ūkinės patalpos, virtuvė, skalbykla, dvi valgyklos – vienuolyno ir mokinių, gyvenančių pensione. Antrajame aukšte buvo direktorės kabinetas ir raštinė, ilgas mokytojų kambarys, kairėje – kapeliono kambarys ir klasės. Už mokytojų kambario, koridoriaus dešinėje, buvo didelė šviesi, su langais į gatvę ir visada blizgančiu parketu rekreacijų salė. Salės dešinėje buvo pakyla, scena be uždangos, kur stovėjo fortepijonas, kairėje pusėje – durys į koplytėlę. Rekolekcijų ar kokių švenčių metu kopytėlėje būdavo atidaromos durys į salę, kur susirinkdavo mokinės. Be to, salėje vykdavo choro pamokos, įvairūs renginiai, mokinių vakarai, vaidinimai, žemesniųjų klasių mokinių žaidimai, kuriuos pravesdavo seselės, kai tuo metu vyresniųjų klasių mokinės šokdavo pirmojo aukšto (iš pradžios mokyklos skolintoje) salėje. Koplytėlėje buvo nedideli langai į gatvę. Patalpos gale buvo altorius, dešinėje, tarp langų, – klausykla. Šv. Mišias ryte klausyti drauge su seselėmis galėjo ir mokinės, gyvenančios pensione ar mieste. Už koplytėlės, dešinėje koridoriaus pusėje, buvo muzikos mokytojos seselės Celestinos kambarys, kuriame buvo pianinas. Norinčios privačiai mokytis muzikos ar dainavimo mokinės galėjo čia lankytis. Tuo metu seselė Celestina gimnazijoje muzikos nedėstė. Mūsų muzikos mokytoja buvo kompozitoriaus K.Kavecko žmona Kaveckienė, kuri vadovavo ir gimnazijos chorui.

Klasės buvo erdvios, šviesios. Suolai jose buvo atlenkiami, dažyti juodai, o sėdimos dalys ir pakojai – rudai. Klasės gale kabojo pailgos, beveik sienos ilgio, juodos lentos, virš jų – kryžius. Pamokos būdavo pradedamos malda. Kiekviena klasė turėjo savo globėją šventąjį, savo gėlę ir savo spalvą. Mūsų, pirmos ir antros reformuotų klasių (dviejų paralelių), globėja buvo šv. Teresėlė. Gimnazija turėjo savo tradicijas. Viena jų – savo klasės globėjos šventosios dienos šventimas. Birželį švęsdavome Šv. Teresės dieną Pažaislyje. Ten, prie šv. Teresėlės statulos, proskynoje, pasitiesdavome ant žolės staltieses ir pasidarydavome vaišes, kurių metu vaidindavome, deklamuodavome, dainuodavome. Su mumis kartu būdavo auklėtojos ir prancūzų kalbos mokytoja B.Jonynaitė, kuri kartu su mūsų klase dalyvavo ir medelių sodinimo šventėje Kleboniškyje. Ji turėjo fotoaparatą ir mus fotografavo (jos darytų nuotraukų yra gimnazijos istorijos muziejuje). Gimnazijoje, be mokinių choro, buvo styginių instrumentų orkestrėlis, kuriame ir aš grojau mandolina, o mokė mus gimnazijos samdomas teatro orkestro muzikantas. Mes koncertuodavome gimnazijoje įvairių vakarų metu. Be to, gimnazijoje veikė literatų būrelis, kuriame 1939 metais debiutavau ir aš su savo kūrybos rašinėliu. Veikė įvairūs religinės pakraipos būreliai: Šventojo Rašto nagrinėjimo, Eucharistijos ir kt. Buvo ir skautų draugovė (seselių nelabai mėgstama).

Pastato trečiajame aukšte buvo seserų kazimieriečių vadovaujamas vaikų darželis ir pradžios mokykla. Be to, šiame aukšte gyveno seserys vienuolės, mūsų mokytojos. Ten buvo jų gyvenamieji kambariai, klauzūra.

Ketvirtajame pastato aukšte buvo gimnazijos mokinių, gyvenančių kituose Lietuvos miestuose, pensionas. Pensiono gyventojos pamokas ruošdavo vienoje gimnazijos klasių. Pamokų ruošos metu mokinės būdavo prižiūrimos budinčios seselės.

Gimnazijos kiemas (1938-1944 metais) buvo ten, kur dabar priestatas, o ten, kur dabar yra kiemas, buvo sodas, gėlynai, vejos. Po pastato rekonstrukcijos pasikeitė ir kiemas. Dabartinis kiemas – be jokios žalumos ir asfaltuotas, nepanašus į mokyklos kiemą, sudaro nejaukų įspūdį.

Pirmaisiais sovietmečio metais (1940-1941), išaugus gimnazijoje mokinių skaičiui ir iš „Saulės“ rūmų išsikrausčius vienuolynui, visas pastatas buvo paskirtas tik vidurinei mokyklai, kuri tuo metu buvo mišri ir vadinta VIII vidurine mokykla. Vėliau, karo metais (1941-1944 m.), pavadinta VIII gimnazija. Nuo 1944 metų ji buvo berniukų vidurinė mokykla, vėliau – J.Aleksonio vidurinė mokykla, o dabar – „Saulės“ gimnazija.

Keičiantis Lietuvos istorijai, keičiantis laikams bei švietimo sistemai, keitėsi ir gimnazija. 1940-1941 metais vienuolės iš gimnazijos išsikraustė. Pasikeitė mokytojai, iš buvusių gimnazijoje pasauliečių mokytojų liko tik keli, viena jų – labai maloni biologijos mokytoja J.Maldeikienė. Kiemas ir sodas nebebuvo prižiūrimi, neliko gėlynų ir juose auklėjančių užrašų. Pasikeitė ir mokiniai, joje pradėjo mokytis Žaliakalnio jaunimas. 1942-1944 metais gimnazijoje mokėsi apie 800 mokinių, dirbo apie 80 mokytojų.

Jei kazimieriečių mergaičių gimnazijoje buvo rimtis, tvarka, švara ir jauki aplinka, nors mokinės kai kada ir paišdykaudavo, tai 1940-1941 mokinių nuotaikos tapo priešingos buvusioms. Buvo krečiamos įvairios išdaigos, trūko rimto požiūrio į mokslą ir darbą. 1941 metų areštai, tremtys, o ir karo audra vėl pakeitė besimokančio jaunimo elgesį. Tai lėmė karo žiaurumai, žydų genocidas. Mokykloje karo metais vėl atgijo lietuviškumas, tautiškumas. Garsiai nesireklamuodami, bet niekieno nedraudžiami, klasėse šventėme Vasario 16-ąją: papuošėme klases, prisisegėme tautines trispalves juosteles ir mažus Vyčio segtukus. Karo metais gimnazijos direktoriumi buvo Z.Kuzmickis, jis dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, buvo žinomas pedagogas ir literatūralogas. Tai buvo geriausias to meto mokytojas, įdomiai, įsimintinai vedęs lietuvių kalbos ir literatūros pamokas. Mėgo Maironį ir įkvėptai mums jį skaitydavo. Kaip direktorius jis buvo paprastas ir demokratiškas. 1943 metų rudenį Z.Kuzmickis buvo perkeltas į IX gimnaziją. Mūsų gimnazijoje direktoriumi vienerius metus, kol aš baigiau gimnaziją, buvo J.Rainys, taip pat lituanistas ir mums dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą. Iš to laiko labiausiai pažymėtini mokytojai buvo kapelionas kun. P.Šniukšta, matematikos mokytojas V.Volertas, P.Dailidė, psichologijos mokytojas, inspektorius J.Šukys, inspektorė, istorikė B.Vasiliauskienė, mūsų klasės (VIII) auklėtoja, namų ruošos mokytoja P.Kaladienė.

1938-1940 metais seserų kazimieriečių gimnazijoje (o ir kitose Lietuvos gimnazijose) uniformos buvo privalomos. Mūsų gimnazijos uniformos buvo tamsios bordo spalvos (su melsvu atspalviu). Uniforminės buvo ir skrybėlaitės, nešiojamos nuo rudens iki pavasario. Jos taip pat bordo spalvos, perjuostos juodu kaspinėliu ir pritvirtintu metaliniu plieno spalvos gimnazijos ženkleliu. Žieminės uniformos – bordinės vilnonio audinio suknelės, kurių sijonėliai smulkiai plisuoti, baltos apykaklaitės ir balti rankogaliai. Ant suknelių buvo nešiojamos juodo žoržetinio audinio prijuostės su sparneliais, smulkiai plisuotos. Vasarinė uniforma buvo tokia: baltos drobinės palaidinukės ir bordinis vilnonio audinio sijonėlis. Uniforma man patiko ir su malonumu nešiojau, gaila, kad neilgai.

© 2004 "XXI amžius"