Pirmasis puslapis
Valstybė
    ir bažnyčia
Kryžkelės
Retro
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Gimtas kraštas
Darbai
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Indijos žmonės atmetė
fundamentalizmą

Mindaugas BUIKA

Indijos parlamento rinkimus laimėjusios Kongreso partijos pirmininkė Sonia Gandi atsisakė premjerės posto ir jos siūlymu šiose pareigose patvirtintas buvęs finansų ministras Manmohanas Singhas EPA-ELTA nuotraukos

Atidžiai stebėjusi rinkimų kampanijos eigą Indijoje, didžiausioje demokratinėje pasaulio valstybėje (Kinijoje gyventojų daugiau, bet ji nėra demokratinė), vietos Katalikų Bažnyčia teigiamai įvertino rinkimų rezultatus, rodančius, kad indų dauguma atmetė ankstesnės vyriausybės propaguotą fundamentalizmą, kuris ribojo religinių mažumų teises. Taip pat teigiamai buvo sutiktas rinkimus laimėjusios Indijos nacionalinio kongreso (INC) partijos lyderės Sonios Gandi atsisakymas užimti premjero postą, nes tai galėjo sukelti provokacijas ir įtampą šalies visuomenėje.

Gegužės 12 dieną Indijoje vykusiuose rinkimuose turėjo teisę dalyvauti 675 milijonai šalies piliečių. (Galime palyginti: birželio viduryje įvyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose galės dalyvauti apie 350 milijonų rinkėjų iš 25 valstybių, priklausančių Europos Sąjungai.) Nors kandidatus į 545 deputatų vietas buvo iškėlę net 220 partijų, tačiau pagrindinė kova vyko tarp valdančiojo Nacionalinio demokratinio aljanso (NDA), kuriame vyrauja indusų nacionalistinė Bharatija Džanata (Liaudies partija – BJP) ir Jungtinio pažangos aljanso (UPA), kur iš esmės „pirmu smuiku groja“ Indijos nacionalinis kongresas (INC).

Politika ir ekonomika

Indijos rinkimuose taip pat vyko asmeninė kova tarp (jau buvusio) premjero, BJP lyderio Atalio Bihario Vadžpajo ir INC vadovės S. Gandi, kuri yra italų kilmės 1991 metais nužudyto premjero Radživo Gandžio našlė. Taip pat reikia pastebėti, kad šioje kampanijoje vyko varžybos tarp ekonomikos bumą patiriančių Indijos miestų, į kuriuos orientavosi BJP, ir didelius sunkumus išgyvenančių šalies kaimo vietovių, kuriose gyvena apie 60 proc. gyventojų ir į kuriuos savo agitacinėje veikloje buvo sutelkusi dėmesį S.Gandi bei kiti INC lyderiai.

Indija, nepaisant rekordinės pažangos ekonomikoje (kasmetis augimas apie 8 proc.), tebėra didelių kontrastų šalis. Branduolinį ginklą turinti, pirmaujanti įsisavinant naujausias technologijas ir palydovus į kosmosą leidžianti Pietų Azijos valstybė vienam gyventojui per metus vidutiniškai tesukuria nacionalinių pajamų apie 470 dolerių (1,3 dolerio dienai). Apie 47 proc. indų gyvena žemiau skurdo ribos, vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė – vos 62 metai. Be to, Indijoje 24 proc. vyrų ir 46 porc. moterų yra neraštingi. Kasmet dėl skurdo ir skolų nusižudo tūkstančiai valstiečių.

Rinkimų kampanijos metu važinėdama po miestelius ir kaimus S.Gandi – ji sukorė apie 50 tūkstančių kilometrų – kritikavo BJP beatodairiškos privatizacijos politiką ir neoliberalistines ekonomikos reformas, kurios naudingos „tik statistikai“ ir vadinamiesiems „naujiesiems turčiams“, tačiau daugumai gyventojų beveik nieko nedavė. INC partija, pažadėjusi atsisakyti rinkos radikalizmo (bet ne išmintingų ir palaipsnių reformų), pelnė žmonių pasitikėjimą dėl ryžto kurti naujas darbo vietas (o Indijoje dirbančiųjų skaičius kasmet pasipildo 16 milijonų!) vystant valstybinę infrastruktūrą, ypač atsilikusią energetiką, irigacijos sistemas bei kelių tinklą.

Valstybinėse investicijose INC pažadėjo prioritetą teikti paramai žemės ūkiui ir smulkiajam verslui, taip pat valstybinei pramonei intensyvinti. Taip būtų galima išspręsti nedarbo problemas, nors neišvengiamai kiltų įtampa valstybės biudžete, dėl ko naujoji Indijos vyriausybė gali susilaukti priekaištų iš Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko bei Pasaulio prekybos organizacijos.

Kad ir kaip ten būtų, Indijos rinkėjų dauguma patikėjo labiau opozicine INC nei valdančiąja BJP, ir S.Gandi partija laimėjo rinkimus. (Pergalė buvo įvardyta kaip „netikėta“, nes šalies ekonomikos „statistinis“ augimas buvo įspūdingas, nors ir neatspindėjo realios padėties. Tai geras pavyzdys ir kitų šalių vyriausybėms, kurios „žaidžia“ statistiniais rodikliais - M.B.). INC laimėjo 145 deputatų vietas (su sąjungininkais – 217), o BJP – 138 (su sąjungininkais – 185, tai yra prarado apie 100 vietų Indijos parlamente). Daugumai Indijos parlamente reikia 272 balsų, todėl Indijos nacionalinis kongresas turės remtis (ką jis tradiciškai visada darė) komunistais, kurie Indijoje lieka „trečiąja“ politine jėga ir parlamente turės 53 deputatus.

Kaip žinoma, anksčiau 40 metų, kai Indiją po nepriklausomybės paskelbimo 1947-aisiais valdė INC, jos „bendras frontas“ su komunistais sąlygojo tai, kad Indija buvo tapusi artima Sovietų Sąjungos sąjungininke ir tuo pačiu izoliavo save Vakarų demokratiniame pasaulyje. Laikai pasikeitė: Sovietų Sąjungos nebėra, Indijos komunistai, kurie valdo dviejose iš dvidešimties šalies valstijų, tapo „pragmatiškesni“, todėl INC pergalė rinkimuose neturėtų susilpninti jos ryšių su Vakarais, nors santykiai su Rusija išliks tamprūs. Po 2001 m. rugsėjo 11-osios Indija yra tapusi JAV sąjungininke kovoje prieš terorizmą, o amerikiečiai savo ruožtu skatina Indijos ir Pakistano derybas taikiai sureguliuojant Kašmiro konfliktą, ir tai lieka Indijos užsienio politikos prioritetu.

Religinė įvairovė ir ekstremizmas

Indijos parlamento rinkimuose į 543 vietas (tradiciškai du deputatus savo nuožiūra skiria šalies prezidentas) dalyvavo 5398 kandidatai, kurių daugiau kaip 40 proc. (2369) skelbėsi nepriklausą jokiai partijai. Indijos katalikų vyskupų konferencija savo priešrinkiminiame kreipimesi pakvietė rinkėjus balsuoti už tuos kandidatus, kurie gerbia gyvybę „nuo įsčių iki kapų“, gina žmogiškąjį orumą, socialinį teisingumą, „religinę darną ir nacionalinį integralumą“. Paraginę visus tikinčiuosius ir geros valios žmones atsakingai dalyvauti rinkimuose atliekant pilietinę pareigą, ganytojai nurodė, jog idealus kandidatas tas, kuris „gina visų piliečių teises, kurias garantuoja Indijos konstitucija, ir kuris darbuojasi dėl visų žmonių, ypač vargšų ir marginalų pažangos, o taip pat skatina „socialinį ir bendruomeninį sutarimą bei kultūrinę įvairovę“.

Indija tradiciškai yra pliuralistinė ir tolerantiška šalis, pasižyminti religijų, kultūrų, kalbų ir tautų įvairove. Religiniu atžvilgiu iš daugiau nei vieno milijardo (1,15 mlrd.) šalies gyventojų, 81,3 proc. yra indusai, 11, 9 proc. – musulmonai, 2,3 proc. – krikščionys, kurių dauguma (apie 18 milijonų) yra katalikai, 1,9 proc. – sikhų, tai pat budistų, džainistų, parsų religinės bendruomenės. Indų visuomenėje tebėra gyvos gentinės bei kastų tradicijos: apie 60 proc. Indijos katalikų yra dalitai, tai yra žemosios „neliečiamųjų“ kastos nariai. Šiai Indijos etninės bei religinės įvairovės realybei, valdant BJP partijos vadovaujamai vyriausybei, buvo iškilusi didelė grėsmė.

Per pastaruosius penkerius jos kadencijos metus, vadovaujantis fundamentalistine Hindutva (indusų nacionalistų) ideologija, buvo stengiamasi „homogenizuoti“ šalies kultūrą, tautinėms ir religinėms mažumoms primetant induistines ir „aukštesnių“ kastų nuostatas. Provokuojant religinį nepakantumą stiprėjo prievartos išpuoliai ypač prieš krikščionis ir musulmonus. Keliose Indijos valstijose buvo įvesti įstatymai, draudžiantys atsivertimą į kitą tikėjimą „be valdžios leidimo“. Induistinį religinį švietimą stengtasi įvesti visose valstybinėse ir privačiose, taip pat ir katalikiškose mokyklose. Naujuose istorijos vadovėliuose taip pat buvo iškeliamas induizmas ir žeminama krikščionybė bei islamas tuo skatinant religinę neapykantą. Rinkimų kampanijos metu, dalyvaujant BJP veikėjams ir Višva Hindu Paršad (Pasaulinio indusų sąjūdžio) aktyvistams, kai kuriose vietose buvo surengtos viešos rekonversijos (į krikščionybę atsivertusių indusų sugrįžimo į induizmą) apeigos. Nuolaidžiaujant valstybinei valdžiai, pasigirsdavo vis atkaklesnių indusų religinių vadovų balsų, raginančių iš Indijos ištremti visus užsienio misionierius, o gal net ir visus krikščionis.

Tokiomis vis stiprėjančio ekstremizmo, apnuodijusio ir politinę atmosferą, sąlygomis Indijos krikščionys, kaip ir kitos mažumos, natūraliai labiau palaikė sekuliarumą pabrėžusį Indijos nacionalinį kongresą, ir šios partijos pergalė buvo priimta su visuotiniu palengvėjimu. Indijos vyskupų konferencijos pirmininkas Rančio arkivyskupas kardinolas Telesforas Topas po rinkimų pažymėjo, kad žmonių verdiktas patvirtino, jog prie ankstesnės valdžios jie „gerai nesijautė“. Episkopato atstovas spaudai kunigas Babu Džozefas Karankombilas nurodė, jog rinkimų rezultatai atsispindėjo pasirinkimą žmonių, kurie „nepanoro pasiduoti fundamentalizmui, maišyti religiją su politika, kurie pageidauja, kad nacija būtų kuriama ant tolerancijos ir laisvės vertybių pagrindo“.

Taigi Indijos krikščionių ir kitų religinių mažumų atstovai džiaugėsi rinkimų rezultatais, nes supranta, kad Indijos nacionalinio kongreso vadovaujama vyriausybė stengsis šalyje atkurti socialinę ir religinę pusiausvyrą bei indų visuomenei būdingą pakantumą. „Mes daug tikimės iš naujosios vyriausybės ir viliamės, jog ji tikrai darbuosis dėl visų šalies gyventojų gerovės“, - sakė Indijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius Bombėjaus vyskupas augziliaras Persivalis Fernandesas. Kaimyninio Pakistano, kuriame vyrauja islamas ir kuris, valdant BJP vyriausybei, buvo atsidūręs ant branduolinio karo su Indija ribos, katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas Lahoro arkivyskupas Lorensas Saldana taip pat teigė, jog viliasi, kad, laimėjus rinkimus INC, abiejų šalių taikos derybų procesas darys stipresnę pažangą.

„Baratija Džanata partija yra nacionalistinė partija, kuri palaikė tik vieną religiją, tuo tarpu Indijos nacionalinio kongreso partija yra atvira visoms religinėms grupėms ir turi sekuliarią Indijos viziją, - aiškino arkivyskupas L.Saldana. – Ji ateina turėdama norą vesti dialogą ir jausdama pagarbą skirtingiems kultūriniams ir religiniams mažumų indentitetams. Šis jos įnašas turėtų intensyvinti politinį ir ekonominį bendradarbiavimą tarp Indijos ir Pakistano“. Reikia tikėtis, kad, Indijos pavyzdžiu, ir Pakistane, kur religinių mažumų, taip pat ir krikščionių, sudarančių du procentus vietos gyventojų, diskriminacija lieka aktuali problema, bus einama didesnės tolerancijos kryptimi. Branduolinių valstybių – Indijos ir Pakistano - vidaus santvarkų demokratiškumas bei gera kaimynystė būtų tvirtas garantas stabilumui visame Pietų ir Vidurio Azijos regione, kuris reikalingas tarptautiniam terorizmui įveikti.

Atsisakymo vadovauti aplinkybės

Matyt, konservatyvių industinių sluoksnių priekaištai bei provokacijos, kurių tikslas – didinti nepakantumą religinėms mažumoms, darė nemažą įtaką tam „vidiniam balsui“, kuriuo vadovaudamasi Indijos nacionalinio kongreso partijos lyderė ir daugiausia prisidėjusi prie jos pergalės S.Gandi atsisakė jai siūlyto šalies premjerės posto (INC parlamentinė frakcija ją vienbalsiai buvo pasiūliusi vadovauti vyriausybei ir buvo jaučiamas didelis kolegų nusivylimas dėl to atsisakymo. Vėliau premjeru buvo paskirtas buvęs finansų ministras ir ekonominių reformų Indijoje pradininkas Manmohanas Singhas, kurio vadovaujama 48 ministrų vyriausybė prisaikdinta gegužės 22 dieną).

Čia verta prisiminti, kad dar 1998 metais, kai S.Gandi pradėjo savo politinę veiklą, indusų ekstremistai dėl itališkos kilmės ir katalikų tikėjimo apkaltino ją kaip neva „Popiežiaus agentę“, kurios tikslas – sukrikščioninti Indiją. Ir dabar, netrukus po rinkimų, minėto radikalaus induistinio sąjūdžio Višva Hindu Parišad lyderis Ašokas Singalis pareiškė, kad, S.Gandi vadovaujant INC vyriausybei, Indiją faktiškai „valdys Vatikanas“. Rinkimus pralaimėjusios BJP pirmininkas Venkaja Naidu gegužės 17 dieną Delyje surengtoje spaudos konferencijoje buvo pareiškęs, kad dėl šalį ištikusios „nelaimės“ – Indiją valdys „užsienietė“ – partija surengs nacionalinio protesto akcijas.

Todėl Indijos Katalikų Bažnyčia suprato ir pritarė S.Gandi atsisakymui užimti vyriausybės vadovės postų. „Tai puikus sprendimas ir ją sveikiname“, - sakė vyskupų konferencijos generalinis sekretorius vyskupas P.Fernandesas ir pastebėjo, kad šis jos žingsnis tik „padidins jos populiarumą ir pasitikėjimą masėse bei Indijos politiniuose sluoksniuose“. Beje, atsisakyti valdžios visų žmonių naudai yra būdinga indų nacionalinė tradicija ir daugelis žymių istorinių asmenybių kaip tik taip ir pasielgė. Čia verta tik paminėti Indijos neprievartinės išsivadavimo kovos lyderį Mahatmą Gandį, kuris po šalies nepriklausomybės paskelbimo atsisakė visų garbingų valstybinių postų, kad neskaldytų visuomenės ir būtų jos tikruoju mokytoju.

Indijos sostinės arkivyskupas Vincentas Konsesao teigė, kad S.Gandi sprendimas „buvo savalaikis ir nuoširdumo bei atsidavimo šaliai ženklas“. Atmesdama savosios partijos primygtinius raginimus imtis vadovauti vyriausybei, ji tuo pačiu parodė siekimą neskaldyti Indijos žmonių dėl šios problemos. S.Gandi davė gerą pavyzdį „visai politikų klasei, kuri tiesiog veržte veržiasi į valdžią“.

Indijos tryliktuoju premjeru prisaikdintas dr. M.Singhas priklauso sikhų religinei bendruomenei, kuri, kaip minėta, sudaro tik apie du procentus šalies gyventojų ir telkiasi pasienyje su Pakistanu. Tai pirmas kartas, kai Indijos vyriausybei vadovauja ne indusų religinės daugumos atstovas. Žinant, kad dabartinis Indijos prezidentas Abdulas Kalamas yra musulmonas, galima pripažinti, kad Indiją šiuo metu valdo įvairių tikybų atstovai, ir tai atspindi valstybės tikrai demokratinę santvarką bei sekuliarų pobūdį. Ekstremistams taip ir nepavyko didžiajai šaliai primesti savojo fundamentalizmo, nes jos žmonės liko tolerantiški ir budrūs negerovėms ir išlaikė dar vieną istorijos egzaminą.

Dar vieną egzaminą turės išlaikyti ir naujasis premjeras 71 metų A.Kalamas: kad nesustotų Indijos ekonomikos augimas, pereinant į rinkos ūkį yra būtinos tolesnės reformos, kad ir ne tokios radikalios, kokias vykdė BJP. Sustabdžius valstybinių įmonių privatizavimą, kaip to reikalauja INC sąjungininkai iš „kairiojo fronto“, biudžetui iškiltų deficito pavojus, ypač jeigu valstybės lėšos būtų švaistomos nepamatuotoms socialinėms programoms. Taip jau buvo atsitikę 1991 metais, kai šalį iš didelės krizės gelbėjo tuometis finansų ministras (dabartinis premjeras) M.Singhas, pradėjęs privatizavimą. „Mes tęsime reformas su žmogiškuoju veidu“, - pažadėjo vyriausybės vadovas, kurio kompetencija nekelia abejonių.

© 2004 "XXI amžius"