Pirmasis puslapis
Valstybė
    ir bažnyčia
Kryžkelės
Retro
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Gimtas kraštas
Darbai
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Norilsko sukilimo gyvojo vainiko legenda

Apie Norilsko sukilimo vieną organizatorių
ir dalyvę Ireną Martinkutę-Smetonienę

Prof. Ona VOVERIENĖ

Irena (dešinėje) Mordovijoje, griežtojo režimo lageryje 1956 metais

Irena Martinkutė-Smetonienė su vaikaitėmis 1992 metais

Pokario Lietuvos partizanai, ryšininkai ir jų rėmėjai įrašė garbingiausius puslapius į mūsų tautos istoriją savo valios tvirtumu, pasiaukojimu tėvynei, jos idealams ir laisvei.

Žalgirio mūšis į Lietuvos istoriją įrašytas kaip neturėjęs sau lygių Europoje savo ginklo šlove ir dėl Vytauto, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio, kovos strategijos išradingumo.

Sausio 13-osios didvyriai parodė, kad, ir pasikeitus kartoms, jie išsaugojo tą dvasios stiprybę: beginkliai stojo prieš rusų tankus, prieš sužvėrėjusius, narkotikų prigirdytus sovietinio režimo karius, pademonstravo pasauliui, kad lietuvių tautos Žalgirio ir Pilėnų genas – dar gyvas.

Bet iki tol dar buvo pokario rezistentų įkvepiantys pavyzdžiai, jų idealai.

Irena Martinkutė buvo viena iš jų. Gimusi 1933 metais Požeriūnų kaime, Tauragės aps., auklėta Simono Daukanto, Vinco Kudirkos ir Jono Basanavičius dvasia, ji, kaip ir daugelis tos kartos jaunuolių, buvo idealistė, romantikė. Ji pati štai ką pasakojo žurnalistui Jonui Šarūnui: „ … Su siaubu žiūrėjome į miestelio aikštėse išniekintus partizanų lavonus, girdėjome kankinimų klyksmus iš NKVD rūsių. Niekas negalėjo būti abejingas“ (Norilsko sukilėlės Irenos Martinkutės-Smetonienės prisiminimai (užrašė Jonas Šarūnas) // Lietuvos aidas. 2000 m. gegužės 9 d.).

I.Martinkutė mokėsi Tauragės vidurinėje mokykloje. Kartu su savo draugėmis Albina Liutkute-Vilija, Liucija Dainavičiūte-Laume ir Ona Vaitkute-Valentina, norėdamos nors kiek pasipriešinti okupantų siautėjimui ir būti naudingos savo kenčiančiai tautai, sugalvojo leisti pogrindžio laikraštėlį „Lietuvio balsas“. Pasirašinėjo slapyvardžiais - Irena buvo Eglė, jos draugės – Vilija, Laumė ir Valentina. Mergaitės pirmojo numerio vedamajame paskelbė tokį laikraščio credo: „Ne tylėti, o šaukti tiesą prieš smurtą ir melą; žodis už kulką – galingesnis; šviestis ir šviesti, nors gerai žinom - laukia Sibiro lageriai arba mirtis“.

Taip ir atsitiko. 1951 m. spalio 6 d. į mokyklą atėjęs KGB tardytojas Karasiovas suėmė dešimtokę Ireną, vieną geriausių mokyklos sportininkių, lengvosios atletikos varžybų dalyvę. Jos portfelyje buvo rašinėliai „Lietuvos balsui“, pagrindiniai jos įkalčiai.

Onutė Vaitkutė tuo metu draugavo su buvusiu „Butegeidžio“ štabo partizanu Jonu Nuobaru-Lyra, kuris tuo metu jau buvo MGB užverbuotas. Onutė jam duodavo laikraštėlį paskaityti; jis mergaites ir išdavė.

Šubartynės stribyne I.Martinkutę tardė dvi savaites, reikalavo išduoti, kas vadovauja organizacijai. O tos organizacijos nebuvo – tik keturios aštuoniolikmetės idealistės.

1951 m. gruodžio 28 d. Klaipėdoje įvykęs Kaliningrado išvažiuojamasis karinio tribunolo uždaras teismas nuteisė I.Martinkutę 25 metams katorgos darbų ir penkeriems metams tremties. Bausmę atlikti ji buvo išvežta į Norilsko pataisos darbų griežtojo režimo lagerį.

Čia buvo penkios vyrų zonos ir viena moterų. Kiekvienoje zonoje –per 4-5 tūkst. kalinių. Sargybiniai su vilkšuniais atlydėjo Ireną į 6-ąją moterų zoną, šalia plytų fabriko. Greta buvo vyrų 5-oji zona, kurioje ir prasidėjo Norilsko sukilimas.

Į darbą varydavo daugiau negu penkis kilometrus nuo zonos. Eidavo kolonomis susikibusios rankomis po penkias. Šaltis siekdavo 40 laipsnių Celsijaus. Kiekvieną rytą kalinės būdavo „pasveikinamos“: „…žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę – ir šaunama be perspėjimo!“ Kirtikliu kapodavo įšalusią žemę, traukdavo luitus iš dešimties metrų gylio duobių – namų pamatams. Dirbo molio ir akmenų karjeruose. Baigus darbą, vėl į zoną, o ten „šlakelis karšto vandens, šaukštas dvokiančios košės, 200-300 gramų duonos, ir marš ant gultų“. Rytojaus dieną vėl tas pats.

Lageryje Irena susipažino su buvusia partizanų ryšininke nuo Skuodo Stase Lankutyte, telšiete Levute Jukelyte, panevėžiete partizane, suimta kovos lauke, Maryte Stardyte, partizane Genute Strimaityte, Stase Saulėnaite ir Danute Baukyte iš Šakių bei dar su keliomis lietuvaitėmis. Su jomis širdingai susidraugavo.

1953 metais mirė Stalinas, buvo suimtas Berija. Norilsko kaliniai laukė režimo sušvelnėjimo. Gegužės 25 dieną 5-ojoje zonoje buvo nušautas vokietis kalinys F-630, o gegužės 26 dieną sargybos vyresnysis paleido automato seriją į stoviniuojančių šalia barako vyrų grupę – buvo nušauti trys ir sužeisti septyni kaliniai. Iš visų barakų pasipylė per penkis tūkstančius vyrų ir, šaukdami: „Ura!“, jie iš zonos išvijo visus brigadininkus, prižiūrėtojus, organizavo sargybos postus. Lageris perėjo į kalinių rankas, kūrėsi pasipriešinimo komitetas. Sukilimas vieną po kito apėmė visus Norilsko lagerius.

Gegužės 31 dieną moterų zonos kalinės, ypač nuteistosios 25 metams, iškėlė sukilimo juodąją vėliavą ir nutarė streikuoti. Lietuvaičių lageryje buvo apie 150. Kiek mažiau latvių, esčių, armėnių, gruzinių, lenkių ir vokietaičių, o štai ukrainiečių – apie keturis tūkstančius. Todėl Maskva ir Norilsko valdžia norėjo sukilimą pavaizduoti pasaulio akyse kaip Vakarų ukrainiečių nacionalistinį pučą.

Sukilimo streiko pradžioje, siekiant demaskuoti bolševikų melą, moterų zonoje buvo sudarytas sukilimo komitetas. Į jį įėjo apie 30 moterų, tarp jų aktyviausios – estė Asta Tofri, latvė Alida Daugė, lietuvė Irena Martinkutė, kitos – ukrainietės. Mitas, kad sukilo tik ukrainietės, žlugo, o lietuvės, estės, latvės tapo aktyviausiomis streiko dalyvėmis. „Faktai rodo: per visą pusantro mėnesio streiką iš zonos pabėgo tik dvi lietuvės, ir tai apgautos ir nesupratusios, kas vyksta. Lietuvaitės, atvergavusios po aštuonerius metus, ir po poros metų turinčios galimybę išeiti iš lagerio, nutarė dalytis likimu su visomis, nors joms ir buvo pasiūlyta išeiti iš streikuojančio lagerio į darbą. Jos vienijosi su neseniai į lagerį atgabentomis jaunomis streiko aktyvistėmis, pasmerktomis kalėti 25 plius 5 metams“ (Irena Smetonienė-Martinkutė. Norilsko sukilimo moterys. Jubiliejaus atminty // Lietuvos aidas. 2003 m. gegužės 26 d.).

Per keturis tūkstančius moterų paskelbė bado streiką, bet po septynių ar devynių dienų jį teko nutraukti, nes moterys visiškai nusilpo, o brigadininkės jau rikiavo kolonas į darbą. Streiko komiteto narės puolė prie vartų. Viršininkai sutrikę traukėsi. „Staiga estė Asta Tofri atsistojo priešais varomų į darbą moterų koloną ir skardžiu balsu kreipėsi į moteris: „Mes laimėsime, mielosios! Mes – teisios! Nė kojos už zonos!“ Ir plačiu mostu lyg viršininkė sušuko: „Marš į barakus! Ir geresnį maistą tepaduoda!“ (Norilsko sukilėlės Irenos Martinkutės-Smetonienės prisiminimai // Ten pat).

Vieną vakarą iš tundros pasirodė ginkluoti kulkosvaidžiais kareiviai. Pradėjo pjauti stulpus, ardyti vielų užtvaras. Moterys jau žinojo apie kruviną susidorojimą su kaliniais Kengyro lageryje, kur sukilėliai buvo apsiginklavę metalo strypais, o moterys – pelenų saujomis. Dauguma ten žuvo po tankų vikšrais, juos paleidus per kalinių kolonas. Moterys nutarė priešintis ramiai stovėdamos. Galbūt todėl ir išvengė žiaurios Kengyro sukilėlių žūties.

Aplink sukilimo vėliavomis plevėsuojančius du barakus sustojo keturių tūkstančių kalinių, susikabinusių už parankių, gyvas vainikas. Tarp dviejų barakų buvo suguldytos senutės ir ligonės. Kitos moterys skandavo: „Laisvė ar mirtis! Šaudykit!“ Taip jos ir pasitiko ugniagesių mašinas ir kareivius, apsiginklavusius kastuvėliais ir kirvukais. Moterys buvo mušamos, kapojamos kirvukais, bet nenustojo šaukti: „Šaudykit, laisvė arba mirtis!“. Jos užkimo, peršalo, visą rytą drengė lietus, sužeistosios dejavo. Iš miesto ir tundros žiojėjo kulkosvaidžių vamzdžiai – aplink visą lagerį… O „gyvas 4-rių tūkstančių laisvės vainikas stovėjo ir laukė savo baigties“.

Paryčiui, po egzekucijos, į moterų zonos sustiprinto režimo baraką suvarė vienuolika aktyviausių sukilimo organizatorių: Lesią Zelenskają, Mariją Nič, Astą Tofri, Alidą Daugę, Julę Stefanovič, Ireną Martinkutę ir kitas. Į pasivaikščiojimą vedė surakinę rankas už nugaros, o temperatūra – 40 laipsnio šalčio. Teko pasivaikščiojimų atsisakyti.

1955 metais moterų zoną uždarė, o nuteistąsias išgabeno į Mordoviją. O ten – į griežtojo režimo lagerį.

1956 metais I.Martinkutę Vyriausybinė komisija, peržiūrėjusi jos bylą, paleido. Grįžo ji pas tėvus į Karaliaučių, ten baigė vidurinę mokyklą; studijuoti neleido dėl… praeities.

Irena įsidarbino Šilutės rajone, kultūros namuose. Kolchozo pirmininko žmona įspėjo, kad Ireną seka saugumas. Vėliau buvo darbas Telšiuose. Gyveno kartu su Aldona Žukauskaite išsinuomojusios kambarėlį. Vėliau, jau 1993 metais, iš G.K.Vaigausko knygos sužinojo, kad Aldona buvo užverbuota, buvo agentė „Aldona“ ir viską iki smulkmenų pranešinėjo saugumui. Ji labai norėjo studijuoti mediciną… Irena buvo suimta. Tris dienas ją tardė Vilniaus KGB rūmuose. Saugumiečiai jau buvo pasikeitę – išmoko kalbėti lietuviškai, buvo net kultūringi. Irena net neįtarė, kad visiškai neseniai čia buvo nukankintas Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Tą kartą ją paleido, bet Irena suprato, kad ramybės ir gyvenimo jai Lietuvoje nebus.

Norilsko lageriuose Irena susipažino su politiniu kaliniu Marijumi Smetona. Susirašinėjo. Jis, sužinojęs visas Irenos negandas Lietuvoje, pakvietė ją grįžti į Norilską. Ji išvyko, susituokė su Marijumi. 1964 metais, kai Marijui baigėsi tremties laikas, su sūneliu Antanu ir dukrele Gražina jie grįžo į Karaliaučių, pas Irenos tėvus. Ten Irena baigė medicinos mokyklą, gavo felčerės diplomą. Kai Antanuką jau reikėjo leisti į mokyklą, grįžo į Lietuvą. Draugų padedama įsidarbino Kauno rajone, Šlienavos felčerių ir akušerių punkte.

Smetonų šeima iki pat Atgimimo buvo „saugoma“ budrios KGB akies. Po R.Kalantos susideginimo – teko „savo noru“ išeiti iš darbo. Aprimus aistroms, Irena įsidarbino Kauno 1-ojoje ligoninėje ir Kraujo perpylimo stotyje, 1987 metais iš stiklo fabriko „Aleksotas“ išėjo į pensiją.

Prasidėjus Atgimimui, I.Smetonienė tapo viena aktyviausių Sąjūdžio narių Kaune. 1989 metais įsikūrus Norilsko Vyčių draugijai, ji tapo tos draugijos štabo nare, 1990 metais įstojo į Šaulių sąjungą, yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos narė, dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių suvažiavimuose ir konferencijose Lvove, Kijeve, Maskvoje, Taline. Yra parašiusi kelias dešimtis straipsnių. Jos atsiminimų skyrelis išspausdintas knygoje „Norilsko vyčiai“, „Laisvės kovų archyve: Kelias į laisvę. Sukilimai Norilsko, Vorkutos, Kengyro lageriuose“ (V., 2003), Irenos ir Marijono Smetonų eilėraščių knygoje „Tremtinio Lietuva“.

Vienas šviesiausių šių dienų Lietuvos inteligentų, priklausančių tai kategorijai žmonių, kuriuos pagrįstai vadina tautos sąžine, Bronius Zlatkus, Norilsko Vytis ir lietuvių pasipriešinimo Norilsko sukilime organizatorius, savo sudarytoje knygoje „Kelias į laisvę“ rašė: „Lageryje svarbiausia nepalūžti dvasiškai, išlikti žmogumi bet kokiomis sąlygomis, neprarasti vilties, išgyventi nežmonišką pažeminimo, prievartos ir nepriteklių kalinio gyvenimą“.

Toje pačioje knygoje I.Martinkutė-Smetonienė akcentavo vertybes, kurios Norilsko sukilime vienijo visų tautų moteris, žadino jų ryžtą, – tai jų siekis bendro tikslo – laisvės, žmoniškumo ir teisingumo ir jo realizavimo pagrindinis metodas – vienybė. Kaip tik tas metodas ir sužlugdė bolševikinio režimo pagrindinį principą – supriešinti, sukiršinti ir sukurstyti viena prieš kitą įvairių tautybių moteris, stovėjusias gyvajame taikaus pasipriešinimo vainike Norilske. I.Martinkutė-Smetonienė apdovanota Vyčio kryžiaus ketvirtojo laipsnio ordinu.

Subyrėjus blogio imperijai, beje, dabar vėl atsigaunančiai, I.Martinkutės-Smetonienės ir B.Zlatkaus, Norilsko Vyčių, vardai pelnė tarptautinį pripažinimą, nes jie laikomi kovos prieš nežmoniškumą vieni iš organizatorių. Tai pripažinimas visos tautos, visų šeimų ir mokyklų, įskiepijusių šiems Lietuvos didvyriams vertybes, dėl kurių jie ryžosi eiti į žūtbūtinę kovą.

Nuotraukos iš asmeninio albumo

© 2004 "XXI amžius"