|
Gyvenimo ženklas
Ligonių patepimo sakramentas
Daiva Karosaitė
Birštono sanatorijos Versmė
bendrosios praktikos slaugytoja, katechetė
Kiekvieno žmogaus gyvybė yra šventa, nes žmogaus asmuo, kaip Dievo kūrinys, yra šventas. Kiekvieno žmogaus, nors ir nepagydomai sergančio, gyvybė yra be galo vertinga. Į tai ypač reikia atkreipti dėmesį dirbant su sunkiais ligoniais, būnant šalia jų, negalima nepaisyti kūniškosios žmogaus tikrovės ir tenkinti nevilties padiktuotus sunkiai sergančio žmogaus prašymus nutraukti gyvybę dėl nepakeliamų kančių. Reikia atidžiu rūpesčiu, užuojauta bei medicininėmis skausmą malšinančiomis priemonėmis padėti jam nenustoti vilties ir pakelti bei įprasminti kančią.
Skausmą įmanoma numalšinti medicininėmis priemonėmis, o kančia lieka nuslopinus skausmą, nes ji kyla iš pačios žmogaus būties, trokštančios laimės, pilnatvės, kurią gali suteikti tik Kūrėjas.
Katalikų Bažnyčios katekizme 1210 skyriuje pasakyta: Naujojo Įstatymo sakramentai yra Kristaus įsteigti; jų yra septyni: Krikštas, Sutvirtinimas, Eucharistija (Švenčiausias sakramentas), Atgaila (susitaikymo sakramentas), Šventimai (Kunigystė) ir Santuoka, Ligonių patepimas.
Gydantys sakramentai: Atgaila ir Ligonių patepimo sakramentai.
Šiandien bandysime pasigilinti, kuo Ligonių patepimas svarbus krikščionims, kokie pagrindiniai jo vaisiai mūsų gyvenime.
II Vatikano Susirinkimas atnaujino keletą Ligonių patepimo sakramento akcentų. Vėl buvo sakramentui sugrąžintas Ligonių patepimo pavadinimas, taip pat pabrėžta, kad tai sakramentas ne tik tų, kurie jau arti mirties, tad tinka jį priimti, kai tik tikintysis dėl ligos ar senatvės atsiduria mirties pavojuje.
Šventasis Raštas sako: Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista. Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atnaujintume sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda (Jok 5,176).
Ligonių patepimo sakramentas turi tik vieną momentą - rūpinimasis ligoniais ir jų pastoracija. Šito pastoracinio rūpinimosi ligoniais tikslas ir centras padėti ligoniui ligoje jungtis su kenčiančiu Kristumi ir padaryti taip, kad ligonis savo kančioje jaustų bendruomenės maldą, pagaliau visas pastoracinis rūpestis turi padėti žmogui kaip krikščioniui pakelti ligą, siekti sveikatos (tiek kūno, tiek dvasios), o jeigu būtų tokia Dievo valia krikščioniškai išgyventi mirtį.
Apeigynas duoda nuorodas, jog sakramentas gali būti teikiamas šv. Mišių metu, kai dalyvauja daug ligonių. Toks reikalas gali atsirasti šventose vietose, kurias lanko daug sergančių žmonių. Tokiu būdu išryškėja tikroji šio sakramento paskirtis.
Fiziškai ir dvasiškai ligotam žmogui Dievas teikia savo pagalbą, kad jį paremtų ir išgelbėtų. Tai nereiškia vien tik dvasinio, kaip ir vien tik fizinio gydymo, bet kalbama apie abu aspektus apimančią perspektyvą: medicininę ir dvasinę pagalbą. Taip suteikta pagalba ligoniui atveria eschatologinio kūno ir sielos išgelbėjimo tikslą. Tie liturginiai veiksmai rodo, kokią malonę šis sakramentas teikia ligoniams: tai ligonio susivienijimas su Kristaus kančia jo paties ir visos Bažnyčios labui; paguoda, ramybė ir drąsa krikščioniškai iškęsti ligos ar senatvės kentėjimus; nuodėmių atleidimas, jei ligonis negalėjo gauti Atgailos sakramento; sveikatos gavimas, jeigu tai naudinga sielos išganymui; parengimas pereiti į amžinąjį gyvenimą.
Tai yra maldos sakramentas. Prašome malda Dievą Jo stebuklinga galia suteikti sveikatą ligoniui. Tačiau šis sakramentas nėra magija ir negali garantuoti sveikatos. Bažnyčia, kunigas meldžia sveikatos, bet jos negarantuoja. Negalima pamiršti, kad kančia ir mirtis yra integrali krikščioniško gyvenimo dalis. Todėl šis sakramentas negali būti suvokiamas modernaus konformizmo prasme. Šio sakramento tikslas padaryti, kad šis sakramentas būtų norimas, mylimas, kad krikščionis prašytų, kad jis išreikštų bendruomeniškumą.
Visada reikia visiems atsiminti, kad šis sakramentas skirtas visiems žmonėms. Galima sakyti, kad tikintieji yra patys apsileidę, nenori, nekreipia dėmesio, nevertina šio sakramento, bet tame maža tiesos. Jeigu šis sakramentas nesukeltų žmogui kai kurių psichologinių baimių, žmonės tikrai jo mažiau bijotų. Bet žmogus bijo mirti - tai normalu. O jeigu patepimas prieš mirtį? Tada stengiamės mirtį atidėti, taip pat ir sakramentą. Šis maldos sakramentas turi atrodyti ne kuo kitu kaip Viešpaties gailestingumo ženklu ligoniams.
Labai svarbu, kad sielų ganytojai rūpintųsi auklėti ir sveikai vertinti šio sakramento reikšmę gyvenime. Kad jie nebijotų jo, kad šį sakramentą priimtų kaip ir kitus. Yra tiesiog būtina išlaisvinti patepimo ir maldos sakramentą, kad jis būtų švenčiamas ne tik gresiant mirčiai, bet pagal savo prigimtinį tikslą kiekvienos rimtos ligos atveju. Šis sakramentas turi būti taip dažnai kartojamas, kiek iš tikrųjų yra reikalinga kiekvienos sunkios ligos atveju, užsitęsus ligai ar jai pablogėjus, prieš sunkią operaciją, nes Kristaus kančios galia, Bažnyčios malda yra neišsemiamos. Jis teikiamas ne tik mirštantiems, kiekvienam rimtai sergančiam. Siekiama, kad šis sakramentas nebūtų paskutinis patepimas, bet taptų integralia krikščioniško sakramentinio gyvenimo dalimi.
Kol kas pagal galiojančią bendrą tvarką Ligonių patepimo sakramentą reikia suteikti nepaisant ligonio ankstesnės pozicijos sakramentų atžvilgiu. Žmogus turėtų suvokti (padedamas kapelionų, socialinių darbuotojų, psichologų, katechetų), kad visas jo gyvenimas nuo pat gimimo yra pasirengimas susitikimui su Viešpačiu, o ne tik kritiniu momentu. Sakramentinė apeiga yra veiksminga tik todėl, kad joje veikia Kristus. Šiandien moralinė teologija, nors kanonai visą atsakomybę skiria sielų ganytojams ir ligonio artimiesiems, teigia, jog pagrindinis šio sakramento subjektas yra ligonis.
© 2004 "XXI amžius"
|