Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Aktualijos
Ūkis
Laikas
Mums rašo
Nuomonės
Credo
Pasaulis
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kliedinčios kasdienybės pelkėje

Petras KATINAS

Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Keista ir juokinga buvo stebėti dviejų pretendentų į Prezidento postą K.Prunskienės ir Č.Juršėno vadinamąją diskusiją per Lietuvos televiziją. Iš pradžių pretendentai, kaip įprasta, pažėrė vienas kitam komplimentų už rūpinimąsi „liaudies gerove“. Didžioji internacionalistė ir Ignalinos atominės elektrinės gynėja K.Prunskienė, pažadėjusi stiprinti santykius su Maskva, o pirmiausia su Minsku, išreiškė viltį, kad nušalintojo prezidento R.Pakso šalininkai per rinkimus savo balsus atiduosią jai. Su tuo nesutiko Č.Juršėnas, pareiškęs, jog paksininkai balsuos už socialdemokratų kandidatą, nes ir socialdemokratų, ir liberaldemokratų siekiai sutampa. Iš esmės abu pretendentai ir jų rinkimų agitacija rodo, kad abu pučia į tą pačią dūdą. Visa kova vyksta tik dėl paksininkų balsų. Čia, aišku, „gintarinė ledi“ pirmauja, nes, kaip pati akcentavo, šie R.Pakso pažadų apkvailinti žmonės balsuosią už ją, mat ji veiksmais, o ne žodžiais įrodė savo pritarimą nušalintajam Prezidentui: nepasirašė siūlymo inicijuoti apkaltą R.Paksui, taip pat nedalyvavo balsavime dėl jo nušalinimo.

Tuo tarpu liberaldemokratų veikėjai R.Pavilionis, H.Žukauskas ir kiti nenuleidžia rankų ir rengia vis naujus cirko vaidinimus. Jie pasikvietė kažkokius neaiškius prorusiškus veikėjus iš Londono, pasivadinusius tarptautinės Helsinkio grupės, ginančios žmogaus teises, atstovais. Ši grupuotė, kaip paaiškėjo, nėra oficialus Didžiosios Britanijos Helsinkio komitetas, todėl ji dažnai painiojama su oficialiu britų Helsinkio komitetu. Kaip ji „gina“ žmogaus teises, akivaizdžiai parodo šių paksininkų gynėjų iš Londono pareiškimai. Pirmiausia šie pokomunistiniai teisininkai labai myli Baltarusijos „tėtušį“ A.Lukašenką ir jo surengtus rinkimus pavadino demokratiškais. O neseniai įvykusią „rožių revoliuciją“ Gruzijoje, nuvertusią korumpuotą ir promaskvietišką režimą, įvardijo kaip sąmokslą ir perversmą. Taigi paksininkai Londone atrado bendraminčių. Aišku, šį kartą jų reikėjo ieškoti Didžiojoje Britanijoje, tikriausiai tam pačiam „Al Maxui“ patarus. Mat kviestis iš Maskvos savo globėjus jau nepatogu. Be to, reikia pažymėti, kad ir Lietuvos Helsinkio grupės – Lietuvos žmogaus teisių asociacijos garbės pirmininkas, didžiuoju disidentu save skelbiantis Viktoras Petkus yra vienas aktyvistų, ginančių Konstituciją paniekinusį ir priesaiką sulaužiusį R.Paksą. Tai, aišku, ne naujiena, kai V.Petkus stoja ginti panašių nuskriaustųjų. Anksčiau V.Petkus ir jo grupelė labai aktyviai gynė sukčių ir už kėsinimąsi sukčiauti stambiu mastu nuteistą Seimo narį, pasauliniu strategu besiskelbiantį Audrių Butkevičių.

Bet ir to dar maža. Agitaciniuose reklaminiuose kairiųjų kandidatų filmukuose galima išvysti dar ir ne tokių dalykų. Antai viename jų, šlovinančiame Č.Juršėną, pasirodo ne koks nors kolūkio pirmininkas ar marksizmo-leninizmo profesorius, o pats Antanas Terleckas! Jis pareiškė visą savo gyvenimą paskyręs kovai prieš komunizmą, o štai atrado vieną, visai nepanašų į tuos, prieš kuriuos kovojo. O tas vienintelis ir yra Č.Juršėnas! Pasirodo, šis partijos kandidatas, visą savo gyvenimą paskyręs komunizmui šlovinti ir jo „taikiai“ užsienio politikai propaguoti, buvo vos ne disidentas. Žinoma, tokiomis A.Terlecko metamorfozėmis jau niekas pernelyg nesistebi. Ypač po to, kai jis ėmėsi ginti „sąmokslininkų“ verčiamą iš sosto R.Paksą. Neaišku, kas pasidarė A.Terleckui, kas pasikeitė jo galvosenoje per nepriklausomybės metus. Ta proga galima priminti, ką kalbėjo A.Terleckas 1991 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, vykusiame mitinge, skirtame Molotovo-Ribentropo juodosioms metinėms paminėti, bei Maskvoje žlugusio komunistinio rugpjūčio pučo proga. „Lietuviškoji kompartija, dviejuose asmenyse – LKP ir LDDP, nuolaidžiaujant Aukščiausiajai Tarybai, 1990 metų gruodį ėmė atvirai ruošti didžiąją talką Kremliui jo numatytam valstybiniam perversmui Lietuvoje įvykdyti. (…) Jeigu Kremliaus sąmokslininkams būtų pavykę užimti Maskvos „baltuosius“ rūmus, galiu garantuoti, kad Brazauskas, Paleckis, Prunskienė, Stakvilevičius, Jasukaitytė, Rupeika ir kiti šiandien klotų gėles kruvinojo Lenino paminklo papėdėje ir sudarinėtų sąrašus eilei į rūmus, į kuriuos rodė jo imperialistinė ranka. Tai, kad LDDP tris dienas tylėjo, pasako, kieno pusėje buvo ši struktūra. Buvau puolamas už tai, kad didžiausiu pavojumi Lietuvai laikiau ne LKP, o LDDP. Pasirodė, kad neklydau“, - tada kalbėjo A.Terleckas. Beje, tuomet LDDP organas „Tiesa“ labai puolė A.Terlecką už tokį „šmeižtą“. Deja, tai nebuvo joks šmeižtas. Juk visi, kas dar prisimena tas dienas, puikiai žino, kad LDDP vadai, prasidėjus pučui Maskvoje, tylėjo kaip pelės po šluota ir tik pučui žlugus jį oficialiai įvertino. Ir dar. Iš kur A.Terleckas, taip be gailesčio demaskavęs K.Prunskienę kaip KGB agentę „Šatriją“, dabar užsidegė didžiule meile ir pagarba LKP, LDDP, LSDP ideologui? Juk abu dirbo nešvarų darbą, siunčiami į užsienio komandiruotes – vienas tarp ekonomikos specialistų, kitas – kiršindamas lietuvius išeivius. Nejaugi jie, o ypač antrasis, A.Terlecko akimis, pasikeitė? Kam ne kam, o A.Terleckui ir kitiems K.Prunskienės, Č.Juršėno ir A.Brazausko šlovintojams puikiausiai žinomi buvusio Lenkijos prezidento Lecho Valensos žodžiai, kuriuos, beje, anksčiau citavo ir pats dabartinis Č.Juršėno liaupsintojas. L.Valensa ne kartą sakė, jog komunistas niekada netaps demokratu ar tautos patriotu ir visą laiką bus raudonuoju. „Negro neišbaltinsi“, – sakė šis nesutaikomas komunizmo priešas.

Tiek jau to. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai politiniai kailiai keičiami tarsi pirštinės. Ypač prieš rinkimus. Nuoseklūs ir nesiblaškantys tiktai kairieji. Partinė drausmė, dar nuo SSKP laikų užsilikęs vadinamasis „demokratinis centralizmas“ tebegyvuoja. Jokių nukrypimų nuo generalinės linijos, kurios pagrindiniai elementai šiuo metu yra du – valdžia ir turtas, būti negali. Tiesa, kai dėl partijos kandidato Č.Juršėno, tai jo pagrindinis propagandinis arkliukas – tariamas asketiškumas, nesavanaudiškumas ir t.t. Pakanka pasiklausyti daugybės Č.Juršėno patikėtinių skelbiamų liaupsių: išmintingas, labai išsilavinęs, sąžiningas, neprisigrobęs žemių gražiausiose Lietuvos vietose, kukliai gyvenantis iš savo kruvinu prakaitu uždirbto atlyginimo. Tiesa, bedievis, bet tai irgi nieko bloga. Juk štai nušalintasis prezidentas R.Paksas prieš rinkimus vos ne visas šventąsias vietas aplankė, bažnyčiose klūpojo. Na, o Č.Juršėnas kaip buvo, taip ir liko „mokslinis ateistas“. Aišku, niekas negali parodyti pirštu į pretendento į Prezidento postą turtus. Jis, skirtingai nuo „gintarinės ledi“, nesilanko visokiose puotose, nerengia paršiukų balių, nesipuikuoja „Stiliaus“ žurnalo puslapiuose. Pernelyg gudrus ir apsukrus, kad taip darytų. Visokie spalvoti žurnalai ir taip perpildyti Algirdo Mykolo ir Kristinos nuotraukomis. Tačiau tvirtai laikantis valdančiosios partijos vairą Č.Juršėnas niekada neprieštaravo ir neprieštaraus, kai priimami įstatymai, naudingi tiktai grupei draugų, kai į jų rankas perėjo visos Lietuvos turtas, ir visada laiku ir vietoje pateisins savo bendraminčius. Išties didžiulę patirtį turintis žmogus!..

Kaip savo publicistinėje knygoje „Lyra ant gluosnio“ rašė rašytojas ir poetas Jonas Juškaitis, vienas partizanas jam sakė, kad komunistų partijoje iš šimto 33 yra kvailiai, 66 sukčiai ir vienas neaiškus. Taigi kandidato Č.Juršėno prie sukčių ir kvailių nepriskirsi. Greičiausiai jis ir yra tas vienas neaiškiųjų. Bet taip pat labai nuoseklus. Juk ne be jo rūpesčio prieš dvejus metus buvo įkurta Laikinoji Seimo komisija, neva tyrusi „Mažeikių naftos“ privatizavimo bylą. Jau iškart buvo aišku, jog ši komisija, vadovaujama ištikimo partiečio Valentino Greičiūno, atėjus tinkamam metui paskelbs reikalingas išvadas, kurios turėtų pribaigti labiausiai nekenčiamus konservatorius. Kitas dalykas, valdančioji partija iki šiol negali atleisti buvusiam ūkio ministrui (jau mirusiam) V.Babiliui, drįsusiam pareikšti, jog „neprileis Ivano prie vamzdžio“. O juk kaip tik tas „Ivanas“, konkrečiai, Rusijos „Lukoil“, ir finansavo A.Brazausko – Č.Juršėno partiją per praėjusius Seimo rinkimus. Dabar tas laikas smogti atėjo – priešlaikiniai Prezidento ir Europarlamento rinkimai. Todėl V.Greičiūnas birželio 1 dieną ir paskelbė, kad „Mažeikių nafta“ nebuvo privatizuota, o atiduota gobšiems amerikiečiams iš „Williams“ kompanijos. Nesvarbu, kad „Mažeikių nafta“, valdant ir „Williams“, ir „Jukos“, vis dar tebėra stambiausia mokesčių mokėtoja į valstybės biudžetą. Dabar gi, kai Kremlius užsimojo sunaikinti „Jukos“ naftos bendrovę, kairioji Vyriausybė skelbia stebinti šį procesą, tai yra „Jukos“ kompanijos sunaikinimą, ir jau kalba, jog „Mažeikių nafta“ bus atiduota tik tam, kas užtikrins stabilų naftos tiekimą. O kas tai gali užtikrinti – tiktai „Lukoil“. Štai ir atsistoja viskas į savo vietas, dėl ko ir stengėsi visą laiką A.Brazauskas bei paksininkų ministrai E.Maldeikis ir J.Lionginas. Dabar V.Greičiūno komisijos išvadose kaltaisiais dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo įvardyti prof. V.Landsbergis, A.Kubilius, jau miręs V.Babilius. Na, dėl viso pikto mažumėlę pabarti ir R.Paksas su E.Maldeikiu bei J.Lionginu. Tačiau pastarieji, matyt, už tai, kad nors ir labai stengdamiesi nesugebėjo dar 1999 metais atiduoti Mažeikių įmonės „Lukoil“.

Be abejo, tos komisijos išvados yra visiškas absurdas. Tačiau per keturiolika nepriklausomybės metų tokie dalykai buvo pagrindinis dabartinių socialdemokratų užsiėmimas: nuteisti Tėvynės sąjungą, o dabar, likus suskaičiuotoms dienoms iki rinkimų, ir prezidentą V.Adamkų. Ir nutiesti lygų kelią artimiausiam A.Brazausko bendražygiui Č.Juršėnui ateiti į Prezidento kėdę.

© 2004 "XXI amžius"