|
Priesaika
Pagaliau! Septynis mėnesius trukęs aiškinimasis, ar Rolandas Paksas turi teisę eiti Lietuvos Prezidento pareigas - vadovauti valstybei ir tautai, pasibaigė: Lietuvos Konstitucinis Teismas anksčiau nutarė, kad R. Paksas pažeidė priesaiką ir negali eiti Prezidento pareigų, o gegužės 25 dieną paskelbė, kad joks valstybės pilietis, kuris eidamas savo pareigas, sulaužo priesaiką, daugiau niekad - iki mirties negali eiti priesaikos reikalaujančių pareigų, t.y. negali būti renkamas ne tik Prezidentu, bet ir Seimo nariu, negali būti skiriamas Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo teismo, Apeliacinio teismo teisėju, negali būti skiriamas Vyriausybės nariu - ministru, valstybės kontrolieriumi.
Ką tai sako mums - paprastiems valstybės piliečiams? Ar šis nutarimas saisto ir mus? Žinoma, taip: ir mes, paprasti piliečiai, turime žinoti, kas vadovauja mūsų valstybei, kokius žmones renkame Seimo nariais, ką renkame Prezidentu, kas vykdo Lietuvos Konstituciją ir Seimo išleistus įstatymus, kokie žmonės - ministrai - tvarko kasdienius visų piliečių reikalus, kokie teisėjai teisia tuos mūsų piliečius, kurie pažeidžia mūsų valstybės įstatymus - daro nusikaltimus, liečiančius ne tik viešąją tvarką, bet ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kasdienybę.
Kodėl mums tai reikia žinoti? Kaip mes galėtume jaustis, jeigu aplink mus, mūsų bendruomenę, mūsų valstybėje būtų daug žmonių, kurie nepaisytų turimų įstatymų? Kiekvienas pasakytų: būtų ne gyvenimas, bet tikras pragaras, praraja. Tos prarajos ženklų ir mūsų tėvynėje yra nuo seniausių laikų. Istoriniai šaltiniai teigia, kad XIII amžiuje buvo nužudytas Lietuvos karalius Mindaugas, kad XIV a. pabaigoje Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jogailos nurodymu buvo nužudytas Lietuvos kunigaikštis Kęstutis - tikras Jogailos dėdė. O kas dėjosi, kai 1795 metais Lietuvą užgrobė Rusijos carienė ir per 120 metų visi Rusijos carai ne tik išnaudojo žmones, bet norėjo sunaikinti ir tautą: mėgino atimti ne tik lietuvišką raštą, bet ir gimtąją kalbą. Nepavyko. Tą patį kartojo Sovietų Rusija, penkiasdešimt metų vergusi Lietuvą.
Nepriklausoma Lietuva dar nebuvo per dvidešimt metų tvirtai atsistojusi ant kojų ir atgimstančios tautos piliečiai dar ne visi buvo suvokę, kaip gyventi savarankiškoje valstybėje, kai jie netikėtai atsidūrė sovietinio žudiko replėse ir penkiasdešimt metų buvo ne auklėjami, o gniaužiami replėmis ir tvarkomi įsakymais. Penkiasdešimt metų Lietuvos žmonės visais būdais stengėsi išvengti to gniaužto replių, ir ne vienam, gal ir nemažai kam, pavyko išsilaikyti toje botago santvarkos valstybėje, o kai kam net atsistoti ant savo kaimynų, brolių ar tėvų galvų.
Ir štai Lietuva nepriklausoma. Laisvė! Nutrūko pančiai, subiro vergų namų sienos ir lagerių tvoros, nutrūko vergovės saitai - gyvenkite kaip norite! O kaip? Sunku net suvokti, kaip atsitiko, kad per keliolika metų vieni pasidarė turtingi ir net labai turtingi, kiti atsidūrė skurdžių gretose, o treti net ėmė lakstyti po visą pasaulį - ieškoti dar laisvesnio, dar sotesnio gyvenimo. Darbas yra laimės šaltinis? Ką jūs! Dainuok ir šok, kaip girios gegutė kukuok! Lėtesnieji tuojau ėmė dejuoti: kaip gyventi; kur darbo gauti; kaip tuos vagis ir žmogžudžius sugaudyti?
Atsirado gelbėtojas. Aš padarysiu tvarką! - šaukė jis. - Tik išrinkite mane prezidentu! Išrinko. Bet buvo greitai pastebėta, kad gelbėtojas viešuosius pirštus lenkia į savo delną. Ir stebėtojai ėmė tramdyti tą laisvės paukštį. Nors nemažai tautos paprastųjų jį palaikė ir tebepalaiko, bet buvo padarytas galas vienam neteisiajam skraidyti neteisybės keliais.
Ar lietuvių tauta jau atsistojo ant sklandžiais įstatymais grįsto kelio? Tikriausiai daug kas dar prisimena, kaip prieš penkiolika metų gruzinų sukurtame garsiame filme viena senutė kalbėjo: Kam tas kelias, jei jis neveda į šventovę (bažnyčią)? Deja, ir Lietuvoje, nors jau turime ir Konstituciją, ir daug įstatymų, bet nė vienas Dievo įsakymas dar nėra patvirtintas. Tiesa, beveik visi Lietuvos gyventojai, ypač lietuviai, sakosi esą krikščionys katalikai, bet tų įsakymų laikosi mažai kas. Liberalai! Jau pats žodis liberalas reiškia, kad jam nereikia jokių įstatymų, jis vykdys tik tuos, kurie jam patinka. Ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne rašoma, kad liberalizmas yra politinė srovė, kuri gina visokias veiklos laisves ir nesutinka, kad valstybė jas varžytų.
Tai gal ir R. Paksas bei jo rėmėjai suklupo pasirinkę liberalizmo kelią? Juk daug kas prisimena, kad R.Paksas iš pradžių buvo komunistų partijos narys, vėliau perėjo pas socialdemokratus, nušoko iki konservatorių (kokią klaidą padarė konservatoriai, kai R.Paksą pasodino į Ministro Pirmininko kėdę!), pagaliau susidomėjo liberalizmu ir net sudarė bendraminčių partiją. Ak, tie liberalai! Jau bene keturios ar net penkios liberalų partijos yra Lietuvoje. Štai viena liberalė - Socialliberalų partijos pirmininkė jau siekia Lietuvos Prezidentės sosto. Nejaugi Lietuvos žmonės darys dar vieną kartą klaidą - vėl Prezidentu rinks liberalę? Nei ji šeimą turi, nei vaikus augina, o nori kitoms Lietuvos moterims būti pavyzdys. Liberalė - lietuviškai laisvūnė! Ar paisys ji Lietuvos Konstitucijos, ar žinos, kokius įstatymus reikia pasirašyti? Laisvė - gražus dalykas! Tik būkite atsargūs su tais, kurie nori būti liberalai. Ir gaila tų naivuolių, kurie rinkėjams duoda po penkis litus, kad liberalų vadai turėtų už ką nusipirkti benzino ir važinėti po Lietuvos kaimus, raginti apytamsius žmones balsuoti už juos.
Konstitucinis Teismas vis dėlto nurodo, ko turime paisyti, kad eitume teisingesniu keliu nei ligi šiol klaidžiojome!
Juozas PAPARTIS
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|