|
Gaila, bet taip yra
Visuomenė nesipiktina įrodytais ir parodytais komunistų nusikaltimais. Sveikatos ministrai ir pavaduotojai, Algirdo Brazausko draugai ir patikėtiniai suimami, jų nusikaltimai parodomi, o visuomenei tas nieko nereiškia ji net nemirkteli ir toliau garbina savo numylėtinius. Kurio iš numylėtinių jau nėra, jeigu jokį teisėsauga patvarko tą aprauda, paliūdi dėl jam padarytų neteisybių, nes taip jai rodosi, kad kiekvienas jos mylimasis bus nuskriaustas neteisingai. Šiek tiek atsiranda abejonės, kad gal yra truputis ir tų nuskriaustųjų kaltės, bet yra daugybė komunistų, dar nenuskriaustų tai bus ką garbinti, ir žmonės nesutrinka. Nuolatiniai, ištikimi rinkėjai!
Bet nemanykime, kad visuomenė iš viso niekuo nesipiktina. Propaganda vis prigalvoja kokių nors blogų žinių apie Vytautą Landsbergį, ir jomis žmonės gardžiuojasi. Jiems visai nesvarbu, kad tos žinios visai ne žinios, o plepalai, niekuo nepagrįsti ir net nemėginami įrodyti. Visuomenei patinka. Ji taip yra išauklėta. Ji nepakenčia kilnumo, ji žavisi blogybėmis ir nori su jomis pasilikti. Jos idealas yra savanaudžiai nepadorūs komunistai. Jie apgaudinėja, maitina žmones melu, o šie jį ryja, kramto, čepsi pasigardžiuodami ir vis prašo duoti jų kuo daugiau: dar melo, dar pažadų, vis kuo nors naujais apsiskelbimų ir vardų kaitaliojimų. Politinių ar nepolitinių, visuomenės ar individų, forumų ar pasirinkimų. Kuo daugiau vardų, kuo įmantresnio melo tuo visuomenė laimingesnė.
Visuomenė nėra naivi dėl savo buities reikalų. Buityje ji žino, ką kada jai rinktis, kaip gyvenimą tvarkytis, ir gyvena pakankamai gerai. Ji sau leidžia gyventi du gyvenimus, iš jų vieną savo fiziniam išlikimui. Gana kukliam, bet vis vien išlikimui. Kad nors tąjį pasiektų, iki tam tikro lygio ji būna blaivi, bet kai pasiekia
Vis didesnę savo pačios gerovę ir daug svarbiau savo dvasios sveikatą ji aukoja tam, kad virš savęs turėtų meluojantį antstatą.
O ką daryti mažumai, kuri melo antstato nenori? Kuri nori likti blaivi, sielos nesileidžia žaloti? Ką veikti mažumai, kai ir ant jos virsta melo griūtis, kada ir ji gundoma pasiduoti nors mažutėlyčiams melo įtikinėjimams, kad geriau nebūti kitokia negu visi ir kad jai pasidavusiai lengviau pasidarytų?
Gal piktintis ir dejuoti? Tas jau daroma ir nėra labai paveiku. Tai net pačius blaiviuosius žaloja. Pyktis yra nuodas, dejonės yra neviltis, ir tai nėra veikla. O blaiviesiems reikia matyti, įvardyti, pasakyti ir pasilikti, nes tai yra džiugus pasilikimas. Džiugus ir veiklus, be nevilties ir apmaudo ir su gražiu tikslu didinti nemeluojančią salą.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2004 "XXI amžius"
|