| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Verslas ir politika Petras KATINAS
Aiškiai sufabrikuotas teismo procesas prieš turtingiausiu Rusijos žmogumi skelbiamą Jukos naftos kompanijos vadovą Michailą Chodorkovskį primena praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Stalino organizuotus teismo procesus prieš buvusius savo bendražygius Buchariną, Zinovjevą, Kamenevą, raudonosios armijos vadus Tuchačevskį, V.Putną ir kitus. Aišku, visi jie prisidėjo prie bolševikinių masinių represijų ir žudynių, bet tai jau kita kalba. Tiesa, yra ir skirtumų. Tada tie vadinamojo teismo procesai prieš liaudies priešus buvo vadinami atvirais ir į juos buvo būriais atvedami NKVD kadrai, etatiniai ir nusipelnę bildukai. Demokratas V.Putinas, skirtingai nuo Stalino, M.Chodorkovskio teismo procesą vykdo savaip. Gegužės 19 dieną posėdis vyko už uždarų durų, o teisiamasis, lydimas didžiulio būrio milicininkų, buvo įvestas į teismo pastatą pro užpakalinį įėjimą. M.Chodorkovskį ginantis advokatas Jurijus Šmidtas yra gerai žinomas demokratiniuose Rusijos sluoksniuose: jis vienas iš nedaugelio dar likusių disidentų, drįstantis skelbti savo nuomonę ir įspėjantis apie pavojų, kurį kelia autoritarinis V.Putino režimas. Tai, kad bene žinomiausias iš dar likusių žmogaus teisių gynėjų ėmėsi ginti M.Chodorkovskį, daug ką sako. Pats Šmidtas neabejoja, kad šis procesas prieš Jukos vadovą yra grynai politinis susidorojimas su žmogumi, drįsusiu paremti opozicijoje esančius dešiniojo sparno politikus. Pati garsiausia byla, kurios metu advokato J.Šmidto pavardė nuskambėjo visame pasaulyje, buvo 1999 metais išteisinto pirmojo rango atsargos kapitono Aleksandro Nikitino byla. Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FST), sekdama savo pirmtakų iš KGB pėdomis, areštavo A.Nikitiną ir iškėlė jam baudžiamąją bylą už tėvynės išdavimą. Mat 1996 metais A.Nikitinas, remdamasis ne kokiais nors slaptais dokumentais, o tik spaudos publikacijomis, buvusių kolegų karo jūrininkų laiškais, pagaliau oficialiai skelbta valdžios pareigūnų informacija, parengė pranešimą Norvegijos ekologinei Belunos organizacijai. Tame pranešime buvo pateikti duomenys apie Rusijos atominių povandeninių karo laivų katastrofas bei įvairias avarijas. Už tai A.Nikitinui buvo iškelta baudžiamoji byla. Tada advokatas J.Šmidtas kreipėsi į Rusijos Konstitucinį teismą, kuris 1997 metais pripažino, jog kiekvienas pilietis, apkaltintas bet kokiu nusikaltimu, turi teisę pats pasirinkti sau advokatą, o ne tą, kurį skiria prokurorai ir teisėjai. Proceso metu paaiškėjo, jog FST kaltinimas tėvynės išdavimu A.Nikitinui rėmėsi Rusijos gynybos ministro įsakymu, kuriame buvo įvardyti 700 slapti duomenys, kurių negalima skelbti. Didžiausias kuriozas pats gynybos ministro įsakymas buvo slaptas, o pirmojo rango kapitonas, išėjęs į atsargą, net nenutuokė, kad toks įsakymas yra iš viso. Be to, įstatyme dėl valstybės paslapčių nieko nėra sakoma apie informacijos paskelbimą. Taigi FST pastangos nuėjo veltui, ir A.Nikitinas buvo išteisintas. Beje, principingo žmogaus teisių gynėjo reputaciją J.Šmidtas įgijo kur kas anksčiau nei garsiojoje A.Nikitino byloje. Dar 1991 metais jis įkūrė Rusijos advokatų, ginančių žmogaus teises, komitetą. Pasak advokato, šiame komitete susibūrė žmonės, kuriuos jungė principiniai įsitikinimai. Tokį komitetą J.Šmidtas įkūrė po pokalbio su visame pasaulyje žinomu sovietiniu disidentu Vladimiru Bukovskiu, ilgai tampytu po sovietinius kalėjimus ir psichiatrijos ligonines, o pagaliau iškeistu į Čilės komunistų lyderį Luisą Korvalaną. Tuomet Sovietų Sąjungoje išpopuliarėjo ironiškas kalambūras: Ir išmainė chuliganą į Luisą Korvalaną. Mat V.Bukovskis sovietinės propagandos buvo vadinamas chuliganu. Pasak J.Šmidto, jau tada V.Bukovskis labai pesimistiškai žiūrėjo į Rusijos ateitį ir įtikino advokatą, kad pilietinė visuomenė tuščioje vietoje neatsiranda. 1996 metais Maskvos juristų klubas paskelbė J.Šmidtą geriausiu Rusijos juristu ir paskyrė jam Temidės premiją. O 2000-aisiais Tarptautinė Helsinkio federacija už principingą ir bekompromisį žmogaus teisių gynimą suteikė jam aukščiausią šios federacijos garbės apdovanojimą. Paklaustas, kodėl ėmėsi ginti į Kremliaus nemalonę patekusį Jukos vadovą M.Chodorkovskį, J.Šmidtas atsakė, jog tai padarė tikrai ne dėl didelio honoraro, o norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį į Rusijos valstybės politines ir teisines grimasas. J.Šmidtas akcentavo, kad M. Chodorkovskis su savo kompanionais kūrė kompaniją Jukos tuo metu, kai naftos kaina pasaulinėje rinkoje tebuvo vos devyni JAV doleriai už barelį. Tai buvo didelė ekonominė rizika. Tačiau naftos kainos neregėtai išaugo, ir M.Chodorkovskis tapo labai turtingu žmogumi. Kaip, beje, ir pati Rusija, kurios aukso ir valiutos rezervai irgi labai išaugo. Todėl kalbėti, kad M.Chodorkovskis savo turtus sukaupė iš kažkokių suktybių ar mokesčių slėpimo, yra visiškas absurdas. Esu absoliučiai įsitikęs, kad Chodorkovskis nepažeidė galiojančių įstatymų, mokėjo mokesčius ir modernizavo sužlugusias įmones. Dar daugiau, jis buvo pirmasis iš stambiųjų verslininkų, skyręs didžiules sumas labdarai ir politinėms partijoms finansuoti. Jis manė, kad demokratiniam Rusijos vystymuisi būtina politinių partijų nepriklausomybė nuo valdžios. Štai už tai jis ir sumokėjo. Tuo esu visiškai tikras, - pažymėjo J.Šmidtas. Jis taip pat teigė, jog normalus verslas, ekonomikos kilimas gali būti tiktai tada, jeigu laikomasi įstatymų. Jeigu bus tęsiamas susidorojimas su neįtikusiais verslo žmonėmis, tuo labiau jų turto atėmimas, apie jokį bendrojo vidaus produkto padvigubėjimą, o apie tai savo metiniame pranešime kalbėjo prezidentas V.Putinas, negali būti ir kalbos. Todėl nepriklausomi Rusijos politikos ir ekonomikos apžvalgininkai teigia, kad M.Chodorkovskio byla ne ekonominė, o politinė. Tad Kremlius dar kartą pademonstravo, jog vakarietiškas ir civilizuotas verslo tvarkymas, kaip tai darė M.Chodorkovskis savo Jukos kompanijoje, yra nepriimtinas nei V.Putinui, nei jo aplinkai.
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |