|
Žemės deklaravimas
ir veltui prarasti milijonai litų
Kazys STARKEVIČIUS,
Lietuvos šeimos
ūkininkų sąjungos pirmininkas
Iš Žemės ūkio ministerijos ir Vyriausybės per visas žiniasklaidos priemones sklinda raginimai žemdirbiams: skubiai deklaruoti pasėlius. Į agitaciją įtraukti visi politikai, visuomenės veikėjai, būsimi prezidentai. Svarstomas klausimas ar Lietuva, įtraukusi visą diplomatinį-derybinį su ES korpusą, nepasiektų pratęsti deklaravimo galutinės datos. Žiūrint iš šono ir nežinant esmės, atrodytų, kad rūpestinga dabartinė valdžia iš kailio neriasi, o ramūs žemdirbiai visiškai nesistengia pasiimti tų daugiau nei 600 milijonų litų, kurie siūlomi už ačiū, tiksliau, už sutvarkytus deklaravimo dokumentus. Tačiau tikroji tiesa, kodėl prarandame tokią finansinę injekciją į kaimą, glūdi kaip tik toje pačioje valdžioje, valdininkų mąstymo inercijoje, jų įpratime sprendimus priimti siaurame gerų vyrų rate, dosniau pamaloninant juos Lietuvai skirtomis išmokomis, nors visi likusieji dauguma tuo pat metu praras šimtus milijonų litų.
Kad suprastumėme dabartinę situaciją, reikia grįžti geru pusmečiu atgal ir prisiminti, kad ES pasiūlė šalims naujokėms mokėti tiesiogines išmokas žemės ūkiui pagal supaprastintą deklaravimo sistemą. Tiksliau, leido pasirinkti: ar naudoti ES šalyse senbuvėse naudojamą standartinę deklaravimo sistemą, kai deklaruojami pasėliai, galvijai ir t. t., ar mums siūlomą supaprastintą - kai deklaruojama ne gaunama produkcija, o turimos dirbamos žemės kiekis. Vienintelis reikalavimas - deklaruota žemė, nepriklausomai, kas joje auga ar ji palikta dirvonuoti, turi būti geros agrarinės būklės. Išmoka už deklaruotos žemės vieną hektarą šiuo atveju sudarytų apie 260 litų. Suma ne tokia jau maža net mieste gyvenančiam žemės savininkui, kurio žemės niekas nenuomoja. Jam apsimokėtų samdyti artimiausią ūkininką, kad šis nušienautų žolę ir piktžoles, sugrėbtų ir išvežtų šieną. Turėjome gerą progą apsikuopti, išnaikinti lietuviškos medvilnės laukus. Dar didesnę naudą būtume turėję patikslindami jau sugrąžintų ir privatizuotų žemės sklypų plotus. Juk didžioji dauguma praėjusios žemės reformos metu atmatuotų sklypų matuoti be geodezinių matavimų. Dabar, turėdami tam skirtus modernius prietaisus, pasitelkę deklaravime dalyvaujančių seniūnijų darbuotojus, konsultantus, matininkus ir nukreipę tam skirtas lėšas, būtume pataisę žemės reformos klaidas. Pasinaudodami šita supaprastinta sistema, galėjome siekti beveik šimtaprocentinio deklaravimo, nes žemdirbio nebūtina klausinėti, kur ir kiek jis pasėjo. Visi deklaruojamiems plotams patikslinti reikalingi duomenys, tarp jų ir savininko daviniai, yra čia pat - žemėtvarkos tarnybose.
Tačiau prieš tokią ES siūlomą supaprastintą deklaravimo sistemą sukilo stambieji žemvaldžiai ir žemės ūkio bendrovės. Jie juk tik valdo dešimtis, šimtus ir tūkstančius hektarų, bet nuosavos žemės turi nedaug. Kita žemė nuomojama, dažnai net be nuomos dokumentų ir nemokamas nuomos mokestis. Norint pasiimti siūlomas išmokas, jiems jau reikia tartis ir dalytis jas su žemės savininkais. Prie tokių dalykų jie neįpratę, todėl pareikalavo, o Žemės ūkio ministerija sutiko, kad reikia priimti mišrią deklaravimo sistemą, kai deklaruojami ir dirbamos žemės plotai, ir pasėliai. Na, tai toks lietuviškas deklaravimo hibridas, kai priimamas pusinis ES siūlomų deklaravimo variantas ir kartu patenkinami žemvaldžių reikalavimai. Bėda ta, kad tokia deklaravimo sistema tampa sudėtinga ir sunkiai įkandama smulkiam ir vidutiniam žemdirbiui. Jie dažniausiai yra žemesnio išsilavinimo, neįpratę tvarkyti planų ir dokumentų, pagaliau ir konsultantai, matininkai bei kitos tarnybos turi daugiau darbo, rūpesčių su jais, o jų materialiniai ištekliai susimokėti už viską yra riboti.
Štai ir mąsto paprastas kaimo žemdirbys mažažemis: ar man tikrai apsimoka investuoti į tą deklaravimą, juolab kad niekas negarantuoja, ar bus tikslu, ar pavyks man įvykdyti kitų reikalavimus. Pagal ES pasiūlytą supaprastintą deklaravimo būdą jis būtų gavęs vieną kitą tūkstantį litų už žemę pats niekuo nerizikuodamas ir negaišdamas laiko deklaravimo sudėtingumui suprasti.. O dabar?...
Neskuba deklaruoti savo žemės ir žemės savininkas, kurio žemė dabar stovi nenaudojama, vėlgi neapsimoka, nes tos kelionės pirmyn atgal dažnai nemažai kainuoja, be to, už žemės priežiūrą reikės mokėti vasarą, o išmokas gausi geriausiu atveju metų gale.
Tiesa sakant, ne viskas aišku ir stambiesiems ūkininkams, ir bendrovėms. Deklaravimo pradžioje metodiniuose nurodymuose nebuvo prašoma žemės naudojimo teisės juridinio pagrindo. Tačiau vienas paskutiniųjų žemės ūkio ministro įsakymų (Nr. C3D-171) skelbia, kad už plotus, dėl kurių nebus pateikti žemės valdymo teisę patvirtinantys dokumentai ar kitokiu būdu įrodyta minėta teisė, išmokos nemokomos. Tai rodo, kad ir pati ministerija yra nepasirengusi sudėtingesniam deklaravimo būdui. Beje, reikia pridurti, kad ir ES senbuvės, deklaruodamos pasėlius, turi daug sunkumų ir artimiausiais metais rengiasi pereiti prie supaprastinto deklaravimo būdo. Tik mes patys, savo ministerijos sprendimu, kažkodėl pasukome priešinga kryptimi ir greitai teks ieškoti kaltų dėl patirtų didelių nuostolių.
Valdančioji dauguma pastaraisiais metais ir ypač pastaruoju metu nepraleidžia progų pasigirti stabilumu ir vadovavimu visam ūkui. Deja, tikrovė tokia, kad, bent jau žemės ūkiui, vadovauja tikrai ne A. Brazauskas su J. Kraujeliu. Tai pademonstravo pieno perdirbėjai, vasarą numušę pieno kainą iki kelių centų, o metų pabaigoje susišlavę didžiausius pelnus. Dėl to nukentėjo smulkieji žemdirbiai pieno statytojai, apiplėšti Vyriausybės ir valdančiosios daugumos akivaizdoje jiems bejėgiškai skėsčiojant rankomis. Dabartinė situacija, kai dėl stambiųjų žemvaldžių didesnio pelno yra pakeičiama deklaravimo sistema ir dėl to valstybė praranda veltui siūlomus šimtus milijonų litų, sunkiai suvokiama net išprususiam žmogui. Juolab kad tų išmokų negaus sunkiau socialiai besiverčiantys kaimo žmonės. Pasirodo, partijos pavadinimo pradžioje panaudota žodžio dalis social Lietuvoje turi prasmingą reikšmę.
© 2004 "XXI amžius"
|