|
Politinės akcijos tikslai
Mažeikių naftos korta
kairiųjų politikų žaidimuose
Vytautas Landsbergis
Atėjo laikas įvardyti šios politinės akcijos tikslus. Jų buvo trys:
Pirmasis, tiesioginis, visiems akivaizdus tikslas tai pakartoti R. Pakso triuką: beatodairiškai meluojant apie Mažeikių naftą laimėti rinkimus. Kiti du tikslai tarpusavy panašūs: dūmų uždanga dėl tikrų nusikaltimų Mažeikių naftos įmonėje ligi jos dalinio privatizavimo ir dūmų uždanga dėl daugelio tikrų LDDP aferų kitose didžiausiose įmonėse ir bankuose.
Taigi pirmiausia čia 2004 metų rinkimų kampanijų dalis.
Nevykusios taktikos partija neįstengia eiti į rinkimus su pozityvia programa, todėl nutaria eiti puldama savo gąsdinamus ir niekinamus, triuškinamus priešus: Tėvynės sąjungą ir Valdą Adamkų.
1) Tėvynės sąjungą puola, taikydami į publikos sampratą, kad jeigu teismas tai jau ir kalti. O kad teismui pateikta absurdiška išvada apie tai, jog ministras, vykdantis, kas jam Vyriausybės pavesta, pasirašantis, ką jam oficialiai, teisėtu Vyriausybės aktu nurodė pasirašyti, tuo savo veiksmu nusikalsta čia jau atskira tema apie prokurorų kompetenciją. Pono Petraičio arkliui aišku, kad toks veiksmas negali būti apšauktas neteisėtu; bet politikoje svarbu, kad tik vyktų teismas ir dar būtinai reikalingu metu.
2) Einama ir prieš V.Adamkų, kaip ir numatyta, padarius išankstinę psichologinę išvadą, kad jis nemoka gintis. Nepasako, kad galutiniai rezultatai geri, tai eikit po velnių. V. Adamkaus triuškinimas buvo numatytas po pirmojo rinkimų rato, bet juntama Č.Juršėno nesėkmė vertė keisti taktiką, o gal tiesiog pasireiškė LDDP desperacija.
Neįrodžius niekam jokios kaltės, didžiausiu kaltininku jau buvo skelbiamas V. Adamkus; grasoma, kad ir išrinkus jį prezidentu, daugumiečiai organizuos apkaltą. Vištoms juokai, bet dalis rinkėjų galėjo susvyruoti, kai grėsmingai kalbėjo svarbus partijos veikėjas, Finansų komiteto pirmininkas ir premjero draugas.
Apie rinkiminį spektaklį geriausiai pasako veiksmų kalendorius. Valdyba net specialų Seimo posėdį šaukė, kad suskambėtų trimitas prieš pat sekmadienio balsavimą. Tą patį sako tyrimo apribojimas siauru poros metų laikotarpiu, ir dar išėmus iš jo R. Pakso Vyriausybės veiklą. Per dvejus pastaruosius metus net ir mažai ką veikianti komisija galėjo palyginti 1999 metų pavasario ir rudens sutarčių projektus, kas liko po penkių mėnesių intensyvaus bloginimo. Galėjo, bet neatliko net elementaraus tyrimo. O juk V.Andriukaitis dar 2000 m. spalio 23 d. tvirtai skelbė, jog R. Paksui teks atsakyti už tyčinį sutarčių bloginimą! Štai V. Andriukaičio žodžiai spaudos konferencijoje: R. Pakso vadovaujamos Vyriausybės pasiūlymai gerokai pablogino sutarties sąlygas (BNS). Atkreipkim dėmesį: patys siūlė pabloginimus! Po to kas nors liepė V. Andriukaičiui patylėti, o galų gale V. Greičiūnui nurodė visai išteisinti R. Paksą, E. Maldeikį ir J. Lionginą be jokio tyrimo. Daug panašių dalykų patvirtina, jog visas tyrimas nebuvo sąžiningas, tad ir jo svarbiausias propagandines išvadas galima buvo surašyti iš anksto. Nesustota net prieš įstatymo pažeidimą, kurį prieš savaitę nurodė Etikos ir procedūrų komisija, - nesustota, kad tik suspėjus į rinkiminį traukinį.
Antrasis akcijos tikslas pridengti 1992-1996 metų Mažeikių naftos įmonės ir Lukoil bei tarpininkų korupcines aferas. Generalinės prokuratūros oficialiais duomenimis, kuriuos aš neseniai susakiau teismui, pateikta ieškinių bendrai 58,6 mln. litų sumai, priteista 12,5 mln. Lt. Dėl neūkiškumo ir aplaidumo sumokėta 14 mln. Lt baudų. Vien baudžiamųjų bylų buvo keliama 110, kuriose teko panaikinti per 40 stogų - neteisėtų procesinių nutraukimų ir stabdymų; nuo 1992 metų pabaigos buvusio direktoriaus B. Vainoros ir kitų veiksmais iššvaistyta 9 mln. talonų ir 1,2 mln. litų (pasigrobė įmonės tarpininkės). Vien 1999 metais, per vienerius metus iki privatizavimo pradžios, Biržų filialui pagal vadovų suklastotus kontraktus padaryta žalos už 1,3 mln. litų. Vyriausybė savavališkai kaitaliojo akcizų ir PVM tvarką krosnių kurui ir dyzelinui, ir taip (cituoju Generalinės prokuratūros pažymą, pasirašė Č. Narinkevičius) Vyriausybė pati sudarė sąlygas grobstyti valstybės lėšas, valstybei 1992-1996 metais buvo padaroma didelė žala. Visi žino, kieno tada buvo Vyriausybė. Valdymo perdavimas kito mentaliteto žmonėms, anot naujo ministro V. Babiliaus, buvo vienintelė priemonė išardyti tą korupcinį voratinklį.
O dabar šia dirbtine politine byla neieškoma tiesos, bet keliama kuo didesnė dūmų uždanga kad tik įsipyktų visiems taip, kad daugiau niekas nenorėtų girdėti žodžio Mažeikiai. Tokių signalų jau girdėjom, atseit, šią bylą užbaigus, daugiau į tą pusę ir visą pavojingą praeitį nebus grįžtama. Taip kai kas prasitarė daugiau, negu būtų norėjęs.
Trečiasis akcijos tikslas dūmų uždanga ne tik Mažeikių naftos įmonės 1992-1996 metų korupcijai, bet ir tikro įmonių sunaikinimo aferoms: tai Jūra, Inkaras, Banga, Oruva, Nuklonas ir t.t. Visų jų bendras vardiklis: EBSW/LDDP. Prisimintinas Valstybinis komercinis bankas, kurio išimtinai valstybinį kapitalą 1993 metais LDDP Vyriausybė leido papildyti privačiu kapitalu, o netrukus ir valdyti; nors valstybinę įmonę, bet privačiam akcininkui G. Petrikui! Cituoju publikaciją: Teismas nustatė, kad 1995 m. EBSW verslo grupės prezidento Gintaro Petriko nurodymu banko vadovai be užstatų išdavė kreditų ir garantijų EBSW verslo grupės bendrovėms... daugiau nei už devynis milijonus litų.
Atrodytų keista, kad Petrikas įsako bankui išduoti Petriko bendrovėms milijoninius kreditus be užstato, ir tai yra vykdoma. Pasirodo, LDDP buvo viską zakonno patvarkiusi, ir ne vien Vyriausybės nutarimais. Cituoju įvykių liudininko žodžius: Pagal komercinių bankų įstatymo 18 straipsnį, banko tarybos ir jos pirmininko (t.y. Gintaro Petriko) išvados ir pasiūlymai banko valdybos nariams yra privalomi. Kita vertus, tame pačiame įstatyme nebuvo privalomo reikalavimo paskolų gavėjams įkeisti savo turtą. Tai papasakojo nuteistasis iešmininkas Algimantas Barusevičius ir nusišovė. Tai buvo paskelbta ir, atrodytų, turėjo kilti didelis uraganas. Pono Petraičio arklys žino, kas 1993-1995 metais tvarkė komercinių bankų įstatymus ir kuo tai baigėsi. Tačiau kai publikacija pasirodė iškart po bankininko mirties 1999 m. spalio 23 dieną, tai tuo metu jau kilęs ir dar tyčia sukeltas nepatenkintųjų klyksmas dėl Mažeikių naftos nustelbė viską, net kraują.
Ir dabar LDDP/LSDP ardymasis turi kažką nustelbti. Jūros, Inkaro, Bangos ir kitų didžiųjų įmonių likimų palyginimas su Mažeikių nafta labai iškalbingas. Ten sunaikinta ir valstybės turtas, ir darbo vietos. Čia įmonė ir darbo vietos išgelbėtos, įmonės akcijų vertė išaugo keleriopai tai didelis valstybės pelnas, ir pati įmonė dirba pelningai. Bet dėl anų sunaikinimų visai tylu. Jokių Greičiūno komisijų. Dėl šio išgelbėjimo prakeikimai ir baudžiamoji byla Lietuvos nepriklausomybės gynėjams. Ką tokia nesąmonė turi pridengti? tikriausiai, numatomą visos energetikos Lietuvoje pajungimą Rusijos Vyriausybei. Didelio masto kiaulystei reikalinga itin tiršta dūmų uždanga.
O tuo tarpu triukšmu naudojasi ir dar pasinaudos ketvirtasis kompartijos ešelonas, siekiantis valdžios estafetės jau nebe Demokratinės darbo partijos, o tiesiog darbo partijos pavadinimu. Jos eilėse kaip niekad gausu darbininkų klasės atstovų. Vadas viešai neigia Lietuvos okupaciją ir atkurtos Nepriklausomybės teisėtumą. Emocinis variklis, kaip ir bolševikų laikais, neapykanta priešams. Kaip tik tuo planavo pasinaudoti dabartinė LSDP, parodė kelią, lyg nesusivokdama, kokią duobę pati sau kasa. Išvadų tvirtinimas mechanine dauguma nepridės jai nė vieno balso, tik blogins teisinės valstybės ir demokratijos perspektyvas. Čia vertėtų stabtelėti, ponai bičiuliai, ir surengti rimtą jūsų ideologinio štabo posėdį. Tai siūlome padaryti, o po to kolektyviai redaguoti išvadas iš naujo.
Žodis Seimo posėdyje birželio 15 dieną
© 2004 "XXI amžius"
|