Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ištikimas Kudirkos bendražygis

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Jonas Kriaučiūnas

Tautodailininko Ipolito Užkurnio (Vilnius) 1986 metais sukurtas paminklas Jonui Kriaučiūnui, pastatytas Ilguvos bažnyčios šventoriuje

Birželio 18 dieną sukako 140 metų, kai gimė varpininkas Jonas KRIAUČIŪNAS,

ir 110 metų, kai Didžiuosiuose Algaviškiuose (Lankos aps.) įvyko Didžiosios

ir Mažosios Lietuvos šviesuolių suartėjimo vakaras, kuriame dalyvavo

ir dr. Vincas Kudirka. Šioms sukaktims paminėti ir skiriama ši publikacija.

Dr. Vincas Kudirka turėjo daug gerų bičiulių. Jo bičiulė buvo ir pamotė, ir Zapyškio parapijos klebonas kun. Kolyta, ir dvarininkė Marija Daukšaitė-Dumbravičienė, ir ūkininkas Baltrus Sutkus. Studijuodamas medicinos mokslus Varšuvos universitete, Vincas susipažino su aukštaičiu Jonu Gaidžiu-Gaidamavičiumi. Ši nuoširdi draugystė pagimdė „Varpą“. V.Kudirką supo ne tik gausus varpininkų būrys, bet nuoširdžiai jam padėjo ir būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Saliamonas Banaitis, ūkininkas Jonas Povilaitis, kalbininkas Petras Kriaučiūnas, suomių rašytoja Maila Talvio. Nemažai bičiulių būta ir Mažojoje Lietuvoje. Tarp šių tilžiškių buvo ir ištikimas idėjos bičiulis zanavykas Jonas Kriaučiūnas.

Gimė Jonas Kriaučiūnas 1864 m. birželio 18 d. Liepalotėliuose (Paežerėlių vls., Šakių aps). Mokėsi Žemosios Panemunės ir Lekėčių pradžios mokyklose. Baigęs Suvalkų gimnaziją, studijavo Maskvos universiteto Medicinos fakultete, bet nebaigęs studijų grįžo į Lietuvą ir kurį laiką gyveno Marijampolėje pas savo bendrapavardį Petrą Kriaučiūną. Pašauktas į carinę rusų kariuomenę ir nenorėdamas tarnauti svetimiems, pabėgo į Mažąją Lietuvą. Gyvendamas Tilžėje penkerius su puse metų Johano Liubovskio pavarde, Oto fon Mauderodės spaustuvėje redagavo lietuviškas maldaknyges, tvarkė korektūras, o vėliau dar ėjo „Varpo“ ir „Ūkininko“ laikraščių redaktoriaus, korektoriaus bei platintojo pareigas.

Į Tilžę J.Kriaučiūnas atvyko 1889 metų spalį. „Man atvykus į Tižę, pirmąjį sekmadienį įvyko metinis „Birutės draugystės“ susirinkimas, – savo prisiminimuose rašė J.Kriaučiūnas. – Nuėjova ir mudu su Vejeriu. Ten, tarp kitų birutininkų, pažinau Martyną Jankų, Kristupą Voską, Dovą Kalvaitį, ūkininką Strėkį ir daug kitų. „Birutės“ veikimas buvo labai kuklus. Birutininkai susirinkę pasikalbėdavo lietuviškai, pasidainuodavo, pasivaišindavo. Jos vyriausias uždavinys buvo išlaikymas gimtosios lietuviškosios kalbos, nes vokiečiavimas visoje šalyje buvo labai išplitęs. (…) Rinkdavomės į sutartas patalpas vakarais ir praleisdavome laiką drauge besikalbėdami, bedainuodami, besivaišindami. Vasaros metu išvykdavome į užmiestį, žaisdavome, gaivindamiesi ir stiprindamiesi gryname ore ir – Tėvynės meilėje. Stiprieji ūkininkai – Jonas Smalakys ir Dovas Zaunius – kartas nuo karto iškeldavo vaišes savo ūkiuose ir pasikviesdavo į juos Tilžės jaunuomenę paviešėti, pasižmonėti. Taip buvo auklėjama abiejų – Didžiosios ir Mažosios Lietuvos vienybės dvasia. Atsikviesdavome ir varpininkų iš anosios pusės į vaišes pas Zaunių bei pas Smalakį“.

Apie vieną tokį visuomenės veikėjų suartėjimo vakarą ir norisi papasakoti. 1894 metais, per Jonines, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, jaunystėje buvęs Italijos Dž. Garibaldžio laisvės kovų dalyvis, ūkininkas Jonas Smalakys (1835-1901) sumanė gerokai anksčiau atšvęsti savo 60-ąjį gimtadienį ir jį skyrė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių šviesuolių suartėjimui. Šis sumanytas renginys sutapo su J.Smalakio atsisveikinimu su Didžiaisiais Algaviškiais, nes šeima rengėsi persikelti gyventi į Tilžę. Renginyje sutiko dalyvauti ir dr. V.Kudirka. „Varpo“ redaktorius Tilžėje apsistojo J.Kriaučiūno bute. Patvarkęs neatidėliotinus „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimo reikalus, laukė sutartos dienos vykti į J.Smalakio ūkį. Į šį susitikimą, be V.Kudirkos, iš Didžiosios Lietuvos dar atvyko dr. Petras Matulaitis, mokytojas Vincas Palukaitis, „Sietyno“ draugijos atstovas Vincas Šlekys, Tilžėje gyvenantys didlietuviai J.Kriaučiūnas ir Petras Mikolainis. Grupelė kartu su tilžiškių birutininkų grupe išsirengė pas J.Smalakį į Didžiuosius Algaviškius. Prieš išplaukiant ne vienas birutininkas pasigedo M.Jankaus iš Bitėnų. Bet kai pamatė V.Kudirką, suprato, jog M.Jankus į šį susitikimą nebuvo pakviestas. Daugelis žinojo, jog šie du visuomenės veikėjai vienas kito negalėjo pakęsti. Jų priešprieša savaime neatsirado. Pradėjus leisti „Varpą“, J.Jankus tikėjosi visą laikraščio leidimą paimti į savo rankas ir su „Varpu“ tvarkytis taip, kaip su „Aušra“ ir dr. Jonu Basanavičiumi. Pradžia buvo sėkminga. M.Jankus su varpininkais sutarė, jog šie Didžiojoje Lietuvoje sukaups dviejų tūkstančių rublių apyvartinį kapitalą ir jį paskolins M.Jankui, o šis imsis darbo. Pirmieji trys „Varpo“ numeriai 1889 metais išspausdinti Tilžėje, Ernesto Vejerio spaustuvėje. Netrukus M.Jankus su pusininku Kristupu Voska Ragainėje iš Zyberto nupirko seną spaustuvėlę, į kurią perkėlė ir „Varpo“ spausdinimą. Aišku, šioje primityvioje spaustuvėlėje laikraščio spausdinimo kaštai buvo mažesni, todėl M.Jankus iš „Varpo“ ir „Ūkininko“ spausdinimo tikėjosi turėti nemažą pelną. Apsilankęs spaustuvėlėje J.Kriaučiūnas pamatė, kokiu primityviu būdu spausdinamas „Varpas“. „Varpo“ atsakingasis redaktorius M.Jankus suko spausdinimo mašiną, o K.Voska dirbo raštininku, dar buvo vienas darbininkas vokietukas ir du mokiniai – raidžių rinkėjai, atsiųsti S.Banaičio iš Didžiosios Lietuvos. Kartą, pasitaikius progai, J.Kriaučiūnas V.Kudirkai prasitarė: „Man atrodo, jog Martynas Jankus yra apsiėmęs atlikti jam neįmanomą darbą“. Tuomet V.Kudirka jam nieko neatsakė, bet pasakytų žodžių nepamiršo.

1890 metais K.Voska spaustuvės dalies atsisakė ir įmonė perėjo į M.Jankaus rankas. Šis spaustuvę perkėlė į Tilžę. Senos spaustuvės perkėlimas į naują vietą ir buvo esminė M.Jankaus klaida. Spaustuvė, atsidūrusi greta didelių ir modernių spaustuvių, prarado savo klientus. M.Jankus pagrindines viltis dėjo į „Varpo“ ir „Ūkininko“ spausdinimą. Kadangi laikraščių leidėjai buvo Didžiojoje Lietuvoje ir tikrosios spaustuvės padėties nežinojo, M.Jankus buvo įsitikinęs, jog varpininkai savo lėšomis išgelbės jo verslą, ir iš dr. V.Kudirkos nuolat reikalavo papildomų lėšų. Bet V.Kudirkos sukaupti resursai išseko, o čia dar į Ragainę iš Varšuvos atsikėlusiam „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktoriui Juozui Adomaičiui–Šernui kiekvieną mėnesį po 150 rublių atlyginimą reikia mokėti.

Atėjo 1892 metai. Jau ir kovas, o „Varpo“ nei pirmojo, nei antrojo numerio dar nėra. V.Kudirka siunčia į Tilžę savo įgaliotinius A.Bulotą ir P.Matulaitį. Bet ir šiems susitarti nepavyksta. Iš leidėjų M.Jankus reikalauja neįgyvendinamų dalykų ir į kompromisus nesileidžia. „Varpo“ leidimas pakibo ant plauko.

Delegatai iš Didžiosios Lietuvos kartu su J.Kriaučiūnu nužingsniuoja pas dr. Vilių Bruožį – vieną didžiausių lietuvybės gaivintojų Tilžėje. Dr. V.Bruožis sutinka tarpininkauti, kad laikraščiai, skirti Didžiajai Lietuvai, palankiomis sąlygomis būtų pradėti spausdinti Oto fon Mauderodės spaustuvėje, į kurią ir jis pats buvo investavęs dalį savo kapitalo. M.Jankaus paslaugų buvo atsisakyta.

Pasitraukus J.Adomaičiui-Šernui iš „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktoriaus pareigų, šį darbą už 50 rublių atlyginimą apsiėmė atlikti J.Kriaučiūnas. Šis, atsakinguoju redaktoriumi pasikvietęs K.Voską, ėmėsi darbo. „Varpas“ su „Ūkininku“ buvo išgelbėti.

Pasitraukus varpininkams, Jankaus spaustuvės padėtis dar pablogėjo. Ir M.Jankus, net nesugrąžinęs „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidėjams tų dviejų tūkstančių rublių apyvartinių lėšų, netrukus bankrutavo. J.Kriaučiūnas 1893 m. kovo 27 d. kunigui A. Burbai (JAV), rašydamas apie „Varpo“ padėtį, mini: „viena dalis išėjo ant gero, o kitą nepasotinamas ir amžinai pavargęs Jankus prarijo. Juk tie pinigai, kuriuos paskolinę inteligentai kaipo pašelpiančią skolą, be procentų, buvo Jankui įdavę, pernai rudenį teko… Jankui su pagalba šantažo (gąsdino, kad skųs maskoliams, jei dokumento neatiduos inteligentai)“.

Prisiminęs šią istoriją, dr. V.Kudirka mosteli ranka, nes žino, jog šioje kelionėje savo „bičiulio“ M.Jankaus tikrai nesutiks. Bet visgi, prisiminęs 1889 metais Baltrušiuose, Lozoraičių sodyboje, vykusį antrąjį varpininkų susirinkimą, daktaras nusimena. Tuomet M.Jankaus žodžiai spindėjo tėvynės meile, o dabar jo veiksmai paremti apgaule ir šantažu. Gaila dr. V.Kudirkai tokio brangaus laiko, gaila paslydusio M.Jankaus, gaila ir per visus tuos nesutarimus sugadintos sveikatos, bet už kiekvieną neatsargų ir nepamatuotą žingsnį tenka mokėti.

Birutininkai su Enziu Jagomastu, garlaiviui pajudėjus, įsikuria priekinėje laivo dalyje ir jau virpina balso stygas. Norėtųsi su jaunimu pabūti ir dr. V.Kudirkai, bet su šiuo jo noru nesutinka J.Kriaučiūnas ir sako:

- Daktare, jūs nepratęs prie vandens, o jeigu koks vėjukas pūstelės. Reikia saugotis.

Jie įsikuria laivugalyje. J.Kriaučiūnas daktarą apgaubia apsiaustu. Tilžėje J.Kriaučiūnas jaučiasi senbuviu ir neblogai pažįsta šį kraštą. Ne kartą ir Nemunu plaukta, ir Rokaičiuose pas Dovą Zaunių viešėta, todėl ir jaučia šventą pareigą svečiams iš Didžiosios Lietuvos šį bei tą papasakoti.

- Vandeniu nuo Tilžės iki Kaukėnų tik dvi su puse valandos kelio, - sako Kriaučiūnas. – Dabar mes plaukiame Nemunu. Prie Tilžės mūsų upių tėvas pats plačiausias, nes juo teka visas iš Lietuvos upių surinktas vanduo. Bet tik iki Gilijos.

Jeigu mums pas Joną Smalakį būtų tekę važiuoti arkliais Tilžės – Kaukėnų vieškeliu, tai pirmasis miestelis, kurį mums būtų tekę pravažiuoti, būtų Naujoji. Nuo Naujosios jau Nemuno link yra įsikūręs ir Rokaičių kaimas. Rokaičiuose gyvena susipratęs ūkininkas Dovas Zaunius, kuris jau net du kartus buvo renkamas „Birutės“ draugijos pirmininku, bet jeigu prireiktų, tai ir trečią kartą stotų prie šios draugystės vairo. Nedaug tokių mažlietuvių turime. Jis niekados nesismulkina. Jeigu reikia, tai ir pinigais lietuvišką veiklą paremia. Tai tikras šio krašto dvasios galiūnas…

Artėjam prie Nemuno pabaigos, - tęsia J.Kriaučiūnas. – Čia mūsų upių tėvas skyla į dvi dalis. Baigėsi Nemuno kelionė, baigėsi žemupys ir prasideda delta. Dešinioji Nemuno šaka – Gilija, kuri Lietuvoje surinktą Nemuno vandenį jau plukdo Karaliaučiaus link, o tiesioji šaka – Rusnė. Būtų galima pas Joną Smalakį ir Gilija plaukti, bet jis savo vežimą mums pažadėjo atsiųsti į Kaukėnus.

Kaukėnuose jau laukia J.Smalakio atsiųstas dvikinkis, todėl pats laikas mintimis persikelti į Didžiuosius Algaviškius. J.Smalakys su savo bendraminčiu D.Zauniumi vaikštinėja smėliu nubarstytais sodo takučiais, šnekučiuojasi. Netrukus gluosniais apsodintame kelyje pasirodo svečių dvikinkis. Atvyko Karaliaučiaus universiteto studentai Gaigalaitis ir Šiušelis, tilžiškiai E.Jagomastas, K.Voska, iš Suvalkijos atvykęs „Sietyno“ pirmininkas Vincas Šlekys, dr. P.Matulaitis, J. Kriaučiūnas padeda išlipti V.Kudirkai.

J.Smalakys, kaip šeimininkas, spaudžia dešinę daktarui Vincui, o D.Zaunius tiesia savąją. Dr. V.Kudirka žvalgosi, nes čia svečiuojasi pirmą kartą. Viskas jam čia įdomu, bet vyrai susirinko ne nuostabia gamta gėrėtis, bet aptarti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos draugijų organizavimo, spaudos leidimo reikalus.

Dr. V.Kudirka su V.Šlekiu vaikštinėja po sodą.

- Sakyk, Vincuk, kaip jums sekasi su tuo „Sietynu“?

- Lyg ir nieko, daktare. Nieko ypatingo dar nepadarėme, bet tikimės daug ką nuveikti, o ypač platindami „Varpą“ ir „Ūkininką“.

- Gerai, Vincuk, - sako daktaras, - toliau taip darbuokitės, nes jūs, jaunimas, - mūsų ateitis. Tik saugokitės ir nepakliūkite į žandarų nagus. Žinokite, kad jų įtūžiui nėra ribų. Tarkim, atėjo į tavo namus koks nors Ivanas Ivanovičius Kruglodurovas, užlipo ant stalo – ir šluostyk jam batus nebandydamas net atsipūsti. O jeigu bandysi sužinoti, kas už tavo kiemo vartų dedasi, tai jau nepatenkintas inkščia ir spardytis bando. O mūsų tautos žmonės ivanams ivanovičiams kruglodurovams tarnauti jau nenori. Per daug jie mūsų kraujo išgėrė ir dar tebegeria… O mes norime savo kalbą ir savo raštą, kaip visi dori pasaulio žmonės, turėti…

Prisiminęs tautinius reikalus, daktaras pamiršta savo ligą. Susijaudina. Pradeda kosėti. Išbalęs jo veidas įgauna vaško spalvą. Sugriebia V.Šlekys daktarą už alkūnės ir P.Mykolainio padedamas nuveda prie išsišakojusios obels, kur V.Kudirka įsitaiso sulakstomoje kėdėje.

Kol V.Kudirka ilsisi, svečių dar pagausėja. Iš Kaukėnų ir aplinkinių kaimų ateina keletas mokytojų ir kunigų. J.Smalakio moteris Lidija su dukromis, pasirišusios baltas prijuostes, baigia dengti stalą.

Svečiams susėdus už stalo, staiga dingsta šeimininkas, bet netrukus grįžta rankose nešdamas žalios, baltos ir raudonos spalvų tautinę Mažosios Lietuvos vėliavėlę, kurią stato stalo viduryje, priešais V.Kudirką.

Svečiai sustoja.

- Ačiū už pagerbimą, - prataria J.Smalakys. – O dabar gerbiamus svečius pavedu savo bičiulio Dovo Zauniaus globai, skiriu jį šio mūsų susitikimo pirmininku.

D.Zaunius ragina svetelius pasinaudoti gausiu vaišių stalu. Raudono vyno taurę kilnoja ir dr. V.Kudirka, bet gerti jis negali, nes liga gerokai jį jau priveikusi.

Svečiams užkandus atsistoja D.Zaunius ir prabyla:

- Brangieji tėvynainiai, šišas mane pagavo, negaliu tylėti. Jūs tik pažvelkite pro langą į Jono Smalakio bityną. Kiek čia skraido bitučių. Bet visos jos žino namus ir skrenda tik į savo avilį. Nuo šių darbininkėlių triūso, nuo jų kruopštaus darbo koriai gausėja medumi. Gera būtų, jeigu ir lietuviai mokytųsi iš bitučių.

Tuomet ir mūsų darbų dėka gėrio ąsočiai būtų sklidini. Tą tautos gėrį savo žmonių ateities kartoms turėtume kaupti. O gyvenime kažkodėl kitaip dedasi. Štai kurio nors mūsų vaikis baigia mokslus Karaliaučiuje ir, žiūrėk, ten pasilieka, o kitas dar ir į Berlyną ar kitą didmiestį taikosi. Ima moterį vokietę ir jau į svetimą avilį medų neša. Ir nieko toks vaikis negalvoja. Negalvoja, kad vokietpalaikiai jo tėvų žemę užgrobė, kad ne vieną jo protėvį vergu padarė, o ir dabar iš jo padermės stengiasi motinos kalbą atimti. Kažką mums reikia daryti. Tiek rusų, tiek prūsų Lietuvoje šviesuomenei reikia apsijungti. Pagaliau mes turime pajusti, jog esame viena tauta ir tik svetimųjų viešpačių skirtingai engiami.

Tad pakelkim aidą skambančią,
giedodami giesmelę,

Tėvynės giesmę aukštąją,
girėsp teskamb dainelė!
Mūs senai, drūtai tėviškei,
mūsų tėviškės senybės,
naikinamai, beje, seniai,
prisižadam vienybės.
Macnus mūsų giedojimas
dangop tur kelt garbelę,
o kožnas gers lietuvninkas
būt brolis, būt seselė.
Dėlto jūs, mieli draugbroliai,
pristokit mums padėti,
mūs kalbą bei būdus gražiai
sušelpt, neduot jiems žūti.
Taip garbę vėl įgysime,
lyg rojuj čion gyvensim,
Giedodami mūsų kalboje
dainas gražias, nesensim.
O garbę tarkim mes draugams
su balsu prakilniuoju
už progą mieliems draugbroliams
dėlei kalbos senovės.

Už šiuos tautos abidvi dalis vienijančius žodžius svečiai ploja D. Zauniui. Kalba ir kiti Mažosios Lietuvos atstovai. O J. Smalakys sumanė pagerbti dr. V.Kudirką. Pasikviečia dukrą, paduoda jai dr. V.Kudirkos parašyto valso gaidas ir sako:

- Pagrok svečio garbei.

Mergina peržvelgia gaidas ir sako:

- Tėveli, negaliu. Pirmą kartą jas matau. Nesugebėsiu.

- Kaip čia dabar. Tai svečio garbei! Ko tėvas prašo, privalai viską padaryti. Aš dabar tavęs tik prašau, bet galiu ir įsakyti. Sėsk prie pianino ir skambink, - šaukia įraudęs J.Smalakys.

- Negaliu, tėveli, - maldauja mergina, - man vienai reikia keletą kartų paskambinti, o tik paskum svečiui…

- Nieko nežinau. Daryk tai, ką tėvas sako.

V.Kudirka pasijunta nepatogiai.

- Ponas Jonai, gal nereikia. Tokia nuotaika ne muzikai.

- Kaip mano dukra manęs gali neklausyti?! – nenusileidžia J.Smalakys.

Dr. V.Kudirka savo silpnu balsu bando dar kažką sakyti, bet pobūvio šeimininko peršaukti jau nesugeba. Tik prityrusiam taikos saugotojui D.Zauniui pavyksta jį nuraminti.

- Gerbiamieji, - kiek pakeltu balsu prabyla D.Zaunius. - Šiandien aš noriu jums pagarsinti dar vieną dalyką. Tikriausiai ne visi žinote ir apie mūsų šio vakaro kaltininką poną Joną Smalakį. Jis juk vienintelis iš čia susirinkusiųjų, kuriam ranką spaudė Italijos laisvintojas Garibaldis. O apie keliones po Europą ir Palestiną, manau, jis pats papasakos, o jeigu labai gražiai paprašysime, tai ir pačią brangiausią savo jaunystės dienų relikviją – butelį su Jordano upės vandeniu, paimtu iš tos vietos, kur Jonas Krikštytojas krikštijo Jėzų, parodys.

Ir kas nemėgsta prisiminti jaunystės, kai jau esi priartėjęs prie šeštos dešimties. Tad J.Smalakys pasakoja…

Daug tą vakarą buvo prikalbėta. Ir visur pirmuoju smuiku grojo Mažosios Lietuvos lietuviai. Pagaliau atėjo laikas prabilti ir Didžiosios Lietuvos atstovams. Mažlietuviai tikisi, kad žodį tars dr. V.Kudirka. Jis būtų ir kalbėjęs, bet tokia šneka jam būtų be galo brangiai kainavusi, net brangiau negu pašnekesys apie „Sietyną“. Ir Didžiosios Lietuvos atstovai nutarė, jog kalbės daktaras, bet tik ne V.Kudirka, o kitas garbingas žmogus.

Šiek tiek atokiau nuo dr. V.Kudirkos sėdintis dr. P.Matulaitis pakyla, perbraukia ranka per ilgą juodą barzdą ir sako:

- Brangūs broliai, mes čia, susirinkę prie tokio gausaus gėrybėmis gausiai apkrauto stalo, džiaugiamės ir dėkojame šeimininkams – gerbiamai poniai Lidijai ir gerbiamam ponui Jonui. Ačiū už tai, kad prieš mus stovi tautos vėliava. Džiaugiasi širdis į ją žiūrint. O mes ten – rusų Lietuvoje, jos neturime. Uždraustas mums spausdintas lietuviškas žodis, mūsų vaikučiams uždraustas mokymas ta kalba, kuria kalba jų motinos. Tarp jūsų ir mūsų – skirtumas didžiulis. Ten mes už sienos, savoje žemėje, daug daugiau pažeminti negu jūs čia, Prūsų Lietuvoje. Ir kai Muravjovas korikas uždraudė mūsų tėvų kalbą, Tilžės spaustuvininkai pradėjo mums spausdinti maldaknyges gimtąja kalba, kiek vėliau jūsų krašte sužibo dr. Jono Basanavičiaus ir kitų įžiebta „Aušra“, kuria ne kas kitas, bet jūs, mūsų broliai, daugiausia rūpinotės. Tik gaila, kad taip greitai ji nustojo mums švietusi. O štai dabar gerbiamų mūsų viengenčių dr. Vinco Kudirkos ir Jono Gaidamavičiaus pastangų dėka mes turime ne tik „Varpą“, bet ir „Ūkininką“. O ir šiuos taip Lietuvos žmonėms reikalingus laikraščius tvarkote jūs, mano brangieji. Rusiškasis caro erelis dabar mus taip stipriai prispaudęs, kad be jūsų mes jokio tautos švietimo darbo negalėtume dirbti. Ačiū jums už tai. Abidvi Lietuvas jungia ta pati kalba, o žmones – tas pats protėvių kraujas, todėl ir mūsų ateitis – bendra. Jeigu žus lietuviai, neilgai beištvers ir mažlietuviai, nors jūsų padėtis šiuo metu ir geresnė. Tad ranka rankon ir ženkim į bendrą darbą didį, o anot daktaro Vinco, „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“.

Tą naktį prie Gilijos krantų Didžiosios Lietuvos šviesuoliai ilgai dėkojo J.Smalakui, dėkojo D.Zauniui ir K.Voskai už nuolatinį rūpinimąsi „Varpu“ ir „Ūkininku“, kvietė ir Karaliaučiaus universiteto studentus, baigus studijas, įsijungti į savo tautos žadinimo darbą.

Trumpa vasaros naktis baigėsi. Aušo naujas rytas, bet iki tautos prisikėlimo dar buvo toli. Svečiai, atsisveikinę su J.Smalakiu, tuo pačiu vandens keliu išsirengė atgal į Tilžę.

Garlaiviui, Rusne prieš srovę pūškuojant, iš po menko rūkelio išniro didelė, raudona saulė ir nesulaikomai kilo aukštyn. Danguje nė menkiausio debesėlio. Rytas žadėjo nuostabią vasaros dieną. Pobūvio išvarginti keliauninkai snūduriuoja, nesigirdi net E.Jagomasto. Tik dr. V.Kudirka, naktį kiek pailsėjęs, snausti net nesirengia. Jis dar kartą nori šiuo nuostabiu gamtos kampeliu pasigėrėti.

Tilžėje J.Kriaučiūnas, už parankės paėmęs dr. V.Kudirką, palieka garlaivį ir žingsniuoja į namus. Nejuokais išvargęs dr. V.Kudirka, sunkiai peržengęs slenkstį, tuoj pat krenta į J.Kriaučiūno lovą. Šeimininkui tenka gydyti svečią. Šios kelionės liudininkas V.Šlekys rašo: „Jonas Kriaučiūnas paėmė stiklinę, išplakė kiaušinį su cukrumi ir, nuolat maišydamas, užpylė karštu pienu, iš ko pasidarė gelsvas gėralas“. Atgavęs jėgas dr. V.Kudirka ėmėsi darbo ir pradėjo skaityti P.Mikolainio ką tik atneštą peržiūrėti V.Kudirkos polkos „Dėdienė“ antros laidos korektūrą.

Kiek pailsėjęs ir galutinai sutvarkęs „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimo reikalus, dr. V.Kudirka išvyko į Šakius. Ir tai buvo paskutinioji tautos laisvės šauklio kelionė į Mažąją Lietuvą, prie kurios organizavimo bei įgyvendinimo daug prisidėjo ištikimas dr. V.Kudirkos bendražygis ir bičiulis J.Kriaučiūnas.

Autoriaus nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"