Amatų dienos prie vėjo malūno
Bronius VERTELKA
|
Archeologė Birutė Salatkienė
Šiauliuose suorganizavusi
pirmąją senųjų amatų šventę
|
|
Muziejininkė Margarita
Taraškutė skuto bulves,
kad iš jų galėtų pagamint
i bulvių plokštainį
|
|
Kaimiškus barščius skubinosi
virti Vanda Jokūbaitienė
(kairėje) ir Laima Genienė
|
|
Pinigų keitėjos Jurgita
Praspaliauskienė (kairėje)
ir Virginija Kerienė nesiskundė
darbo stoka
|
|
Kalti metalą pamėgino
Veiveriškių pagrindinės
mokyklos septintokas Remigijus
Ručinskas. Moksleivį konsultavo
tautodailininkas Julius Bukauskas
|
|
Šventė prie Žaliūkių vėjinio malūno
|
Tradicija tapo Šiauliuose rengti senųjų amatų dienas. Panašią
šventę miestiečiams šiemet pateikė Aušros muziejus. Priešpaskutinį
pavasario savaitgalį prie Žaliūkių vėjinio malūno dvi dienas truko
linksmybės. Archeologai, muziejininkai bei senųjų amatų meistrai
pabandė atkurti užmirštus kasdieninius darbus ir verslus nuo žalvario
amžiaus iki XX a. pradžios.
Tai bent vaizdų margumėlis
Smagu buvo matyti, jog tarp šventės žiūrovų daugiausia buvo jaunimo. Smalsu jiems buvo sužinoti, kaip ir kas daroma. Berniokėlis matavosi senovinius drabužius, mat ketino, jais vilkėdamas, įsiamžinti nuotraukoje. XX a. pradžios miestelyje veikė fotoateljė. Jos meistras sukaitęs darbavosi, kad taip iščiustyto vaikinuko nuotrauka įgautų to laiko dvasią.
Dvare, simbolizuojantį XIX amžių, dailininkas teptuku žymėjo moters veido kontūrus. Patogiai įsitaisiusi dailininkui pozavo pati dvarininkė. Pasidomėjus ją tapiusiojo, ar ilgai truks šis procesas, šis nepakeldamas akių tarstelėjo: Manau, jog darbelio turėsiu ir kitai dienai.
Kitur šeimininkės skubėjo kurstyti ugnį, kad suspėtų paruošti pagal XIX amžiaus receptą gaminamus kaimiškus barščius. Ateikit, duosim paragauti, didoka lėkštė viralo tik lituką kainuos. Ją suvalgę sotūs pasijausit, kvietė virėjos. Pamačiusios, kad mano rankose fotoaparatas ir diktofonas, tuoj gaidą pakeitė: Jus tai veltui pavaišinsim. Tuojau pat samtelį virtų žirnių lėkštutėn įkrėtė. Taip susipažinau su Laima Geniene ir Vanda Jokūbaitiene. Muziejininkės šventėje įsijautė į virėjų vaidmenis.
Neleido ilsėtis kūjui
Žaizdre plaikstėsi ugnies liežuvėliai, iki baltumo įkaitinę geležį. Tinksėjo smūgiuojamas kūjis. Ryškėjo kalama pasaga. Išbandyti, ar sugebėtų kalviauti, sumanė Remigijus Ručinskas iš Kuprių kaimo. Voveriškių pagrindinės mokyklos septintokas XXI amžiui teigė, jog į rankas kūjį paėmęs pirmą kartą. Gera, kai matai, jog tau gali paklusti metalas, šypsojosi moksleivis. Kantrus vyrukas, imčiau jį sau į parankinius, jaunojo šiauliečio triūsą vertino tautodailininkas Julius Bukauskas.
Kalvyste užsiimantis šiaulietis senųjų amatų dienose dalyvauja antrą kartą. Parodyti, ką sugeba, jį pakvietė Aušros muziejus. J. Bukauskas teigė, jog tokios šventės šiauliečiams, ypač jaunimui, yra vertingos ir reikalingos. Kalvystės meistras gana žinomas žmogus. Jis P. Galaunės premijos laureatas. Tautodailininkas yra surengęs apie dešimt autorinių parodų. Neseniai savo kūrybą jis rodė šiauliečiams. Parodoje kartu dalyvavo ir jo dukra Živilė. Šiaulių universiteto trečio kurso studentė parodai pateikė grafikos ir batikos darbų. Senųjų amatų dienomis greta tėčio sukiojosi ir dukra.
Neteko nuobodžiauti valiutos keitėjoms
Vėjinio malūno teritorijoje kursavo vietinė valiuta: muziejaus monetos ir cariniai rubliai. Išsikeisti pinigų buvo galima XX a. pradžios miestelyje. Banko valiutos keitykloje darbas tiesiog virė. Vaikai pageidauja atrakcijų, tai ir keičiasi litus į mūsų popierinius, džiaugėsi keitykloje dirbančios Jurgita Praspaliauskienė ir Virginija Kerienė. Iš tikrųjų jos Aušros muziejaus darbuotojos. Paklausus, kiek sugebėjusios iškeisti pinigų, moterys diplomatiškai išsisuko nuo tiesaus atsakymo: Tai mūsų komercinė paslaptis.
Greta sukiojosi pats banko direktorius. Muziejininkas Nerijus Erminas nepriekaištingai atliko jam patikėtą vaidmenį. Tuojau pat vyriškis pademonstravo, kaip vietoje yra gaminamos monetos. Šiauliečiui pačiam teko rūpintis jų gamybos įranga ir metalo ruošiniais. Kaukštelėjus kūju, iškrenta moneta. Tai išbandyti Nerijus leido kiekvienam. Moneta, nukalta iš juodojo metalo, atstojo litą, o žalvarinė verta dviejų litų. Dauguma šventėje teikiamų paslaugų kainavo vieną paprastą monetą. Ir čia kaip versle: kur brangesnė paslauga, ten ir kainos kitokios, tada gali prisireikti ir popierinių ieškoti, šyptelėjo N. Erminas.
Šventė ima prigyti
Atidarant senųjų amatų dienas, valdžios vyrų lūpose skambėjo Birutės Salatkienės pavardė. Archeologės triūsas šventėje buvo tinkamai pažymėtas.
Prieš 30 metų ji įgijo istorikės specialybę Vilniaus universitete. Buvusi garsios archeologės Pranės Dundulienės mokinė Šiauliuose sugebėjo nemažai nuveikti. Dešimt metų ji kasinėjo Lieporių gyvenvietę. Toje vietoje 1997 metais surengė pirmąją senųjų amatų šventę. Dalyvavo mažiau meistrų nei šiandien, molį palipdėm, puodus su kirviu pakapojom, duonelės išsikepėm. Susirinko gal 300 žmonių, bet visiems smagu buvo, prisiminė keliolikos metų senumo įvykį B. Salatkienė.
Archeologė pasakojo: Tai, ką bandau padaryti dabar, mačiau atkasusi Lieporiuose IV amžiaus šulinius. Dviejuose jų aptikau nuskendusius kibiriukus. Juos ir mėginu atkurti, čia tarsi mano mokslinis eksperimentas, sakė geležies amžiaus kaime triūsusi B. Salatkienė.
Nepatenkintų veidų nesimatė
Į šventę atėjusieji turėjo progos išbandyti savo taiklumą mėtydami ietis, paragauti lauže keptų bulvių, nusipinti krepšelių, išmėginti kitų amatų. Nors dienos nebuvo šiltos, kartais ir lietutis nukrapnodavo, tačiau tai netrikdė žmonių. Jiems savo programas rodė miesto moksleivių folkloriniai ansambliai, Moksleivių namų vaikų choras Diemedėlis, Gytarių vidurinės mokyklos šokių kolektyvas Areka, Didždvario gimnazijos šokių ansamblis Šėltinis. Atėjusieji į senųjų amatų dienas galėjo pamatyti Raganiukės teatro spektaklį Laumė ir kvailutis.
Džiugesio ir giedrių veidų šventėje iš tiesų netrūko. Puikų renginį sugebėjo suorganizuoti Aušros muziejaus darbuotojai.
Šiauliai
Autoriaus nuotraukos
© 2004 "XXI amžius"
|