| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Paminklas Vietinės rinktinės kariams Algimantas ZOLUBAS
Išliko atmintyje vaikystėje matytas vaizdas ir motinos pasakyti žodžiai, kai vyriausias brolis, generolo Povilo Plechavičiaus pašauktas, rengėsi eiti savanoriu į Lietuvos vietinę rinktinę (LVR). Ji sukvietė į kiemą mūsų didelę šeimyną ir broliui kalbėjo: ,,Matai, sūneli, tėvus, brolius, seseris, gimtuosius namus, tėviškės laukus, matai Lietuvą. Ryžaisi viską ginti nuo priešo. Laiminu tavo ryžtą. Paklojo baltą rankšluostį, liepė atsiklaupti, peržegnojo. Brolis išėjo. Laukdavome jo laiškų, kuriuos dažnai gaudavome iš Marijampolės. Kai vokiečiai 1941 metais išvijo sovietus iš Lietuvos, prie ko prisidėjo ir mūsų sukilėliai, lietuviai tikėjosi atkurti nepriklausomybę, sudaryti Laikinąją vyriausybę. Tačiau vokiečiai Lietuvą priskyrė okupuotam Rytų kraštui (Ostlandui), sudaryta Laikinoji vyriausybė neteko galių, buvo priversta nutraukti savo veiklą. Tais pačiais metais vokiečių žandarmerija pradėjo gaudyti lietuvius darbams Vokietijoje, o negausi lietuvių savivaldos policija turėjo vykdyti okupanto įsakymus. Lietuvoje siautėjo raudonieji partizanai, banditai ir plėšikai, kurių gretas papildė nespėję išsinešdinti į miškus pasitraukę bolševikai, iš vokiečių nelaisvės pabėgę rusų kariai. Lietuvoje sudaryti savisaugos batalionai buvo naudojami Rusijoje, todėl gyventojai tapo nesaugūs. Frontui apsisukus Vakarų kryptimi, raudonieji partizanai visai suįžūlėjo, atvirai siautėjo po Lietuvos kaimus. 1943 metais vokiečiai norėjo Lietuvoje įsteigti SS legioną, jam vadovauti siūlė P.Plechavičiui, tačiau siūlymo generolas nepriėmė, planas sužlugo. Tuomet generalinis komisaras Reitelnas, pasikvietęs gen. P.Plechavičių, klausė patarimo, kaip kovoti su įsisiautėjusiais banditais. P. Plechavičius apsiėmė apsaugoti savo kraštą, jei bus leista netrukdomai organizuoti lietuvių dalinius bei savarankiškai jiems veikti. Po ilgų derybų su Baltijos šalių SS vadu Jeckelnu ir Lietuvos SS ir policijos vadu Harmu, 1944 m. vasario 13 d. buvo pasirašyta sutartis, leidžianti generolui P. Plechavičiui organizuoti nuo vokiečių valdžios nepriklausomą Vietinę rinktinę. 1944 metais Vasario 16-osios proga Vietinės rinktinės vadas P. Plechavičius kreipėsi per radiją į tautiečius ugninga kalba, kvietė savanorius į rinktinę, ragino savo darbus ir žygius skirti mūsų tautos laisvei ir garbei. Lietuvos jaunimas masiškai registravosi į LVR, vietoje planuotų šešiolikos tūkstančių registravosi 20 tūkst. savanorių. Pagal pasirašytą susitarimą LVR karininkų ir kareivių uniformos turėjo būti su Lietuvos emblemomis, rinktinės veikimo zona Lietuvos teritorija. LVR kovinė veikla buvo trumpalaikė, nes jau 1944 m. kovo 4 d. Jackelnas pareikalavo duoti vyrų pagalbiniams darbams, pasiūlė priesaikos tekstą, įtvirtinantį paklusnumą Vokietijos fiureriui ir jo paskirtiems vadams. LVR vadovybė su reikalavimais nesutiko, batalionai davė priesaiką Lietuvai. Gegužės 15 dieną LVR vadas P. Plechavičius ir štabo viršininkas O. Urbonas buvo areštuoti, tačiau pamatę vokiečių klastą ir sutarties sulaužymą prieš tai įsakė tiek Marijampolės karo mokyklos kariūnams, tiek kariams iš LVR slapčiomis išsiskirstyti. Keturis batalionus vokiečiai nuginklavo, o, siekdami pagąsdinti nepaklusniuosius, kas dešimtą išvedė iš rikiuotės ir sušaudė prie Vilniaus, Aukštųjų Panerių pušyne. Ten, bendrame kape, jie ir buvo palaidoti. Tik skurdus paminklėlis, prie kurio rinkdavosi sušaudymo sukakčių ir Vėlinių proga išlikę ginklo draugai, ženklino karių kapą. Po didelių LVR išlikusių karių pastangų, derybų su valdžia, įvairiomis organizacijomis, projektavimo ir parengiamųjų darbų paminklas buvo pastatytas. Jo autoriai - Algis Mikėnas ir Juozas Šlivinskas. Dviejose ant postamento trikampiu suremtose plokštėse du smaigaliais suremti durklai, po jų kryžius. Postamento granite iškaltos 86 pavardės. Paminklui 80 tūkstančių litų skyrė Lietuvos Vyriausybė, Krašto apsaugos ministerija - 20 tūkst., Kultūros ir mokslo ministerija - 16 tūkstančių litų, o Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys aukojo dešimt tūkstančių litų. Paminklui pinigus rinko ir aukojo Vietinės rinktinės karių sąjungos nariai. Birželio 18 dieną į Vilniaus Arkikatedrą Baziliką su vėliavomis susirinko buvę LVR kariai, partizanai, šauliai, kiti laisvės kovotojai. Šv. Mišias už žuvusius kovotojus aukojo Vilniaus vyskupas Juozas Tunaitis ir buvęs VR savanoris kun. Romuldas Šalčiūnas. Aukštuosiuose Paneriuose, prie paminklo, jau stovėjo išsirikiavę įvairių kariuomenės rūšių kariai, dūdų orkestras, atvyko Karininkų ramovės choras ,,Aidas, nemažas būrys vilniečių ir svečių iš kitų miestų. Orkestrui tyliai grojant ,,Oi, neverk, motušėle, buvo perskaityti aštuoniasdešimt šešių žuvusių Vietinės rinktinės karių vardai ir pavardės. Paminklą pašventino kun. R.Šalčiūnas. Aidint himnui, kariai saliutavo šautuvų salvėmis. Prie paminklo buvo padėtos gėlių. Baltų ir raudonų gvazdikų vainiką padėjo Lenkijos ambasadorius Lietuvoje, o prie Armijos krajovos karių paminklo Lietuvos trispalvės spalvų vainiką mūsų atstovai. Šiais pagarbos ženklais atgaivinta sena karų tradicija: žuvęs priešo karys laidojamas su visais pagarbos ženklais (tik barbarai priešų karių kapus niekina). Kita vertus, tai - susitaikymo ženklas. Prie paminklo kalbėjo krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius, ministro pavaduotojas pulk. Steponas Gečas, istorikas Antanas Tyla, LVR sąjungos pirmininkas Antanas Paulavičius, VR karys Vytautas Jocius, Seimo narys Vytautas Landsbergis, LLKS valdybos pirmininkas Jonas Čeponis, LLKS štabo viršininkas Vytautas Balsys, Lietuvos rezistencijos ir genocido centro direktorė Dalia Kuodytė. Kalbėtojai pabrėžė karių patriotizmą, ištikimybę Lietuvai duotai priesaikai. Patriotines dainas dainavo Vilniaus karininkų ramovės choras ,,Aidas. Kazimiero Dobkevičiaus nuotraukos
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |