Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Šventasis aljansas“
prieš „blogio imperiją“

Mindaugas BUIKA

JAV prezidentas Ronaldas Reiganas per vizitą Vatikane 1982 m. birželio 7-ąją spaudžia ranką popiežiui Jonui Pauliui II

Birželio pradžioje mirus buvusiam legendiniam Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Ronaldui Reiganui (1911-2004), jo didelius nuopelnus savo šaliai ir pasaulio tautų laisvei aukštai įvertino Katalikų Bažnyčios vadovai. Taip pat buvo prisimintas glaudus popiežiaus Jono Pauliaus II bendradarbiavimas įveikiant sovietinę „blogio imperiją“ ir išvaduojant Rytų Europą iš ateistinio komunizmo vergijos. Pabrėžta, kad R.Reigano gilus religingumas sąlygojo jo asmenybės integralumą ir nesvyruojančią moralią politiką ginant žmogiškąją gyvybę, asmens orumą ir tautų teises.

Aukštai įvertinti nuopelnai laisvės reikalui

Žinia apie R.Reigano, kuris JAV prezidentu buvo nuo 1981 iki 1989 metų ir pastarąjį dešimtmetį sirgo sunkia Alzheimerio liga, mirtį birželio 5 dieną Joną Paulių II pasiekė jam besilankant Šveicarijoje. Kaip pranešė Vatikano spaudos centras, nuliūdęs Šventasis Tėvas tuoj pat susikaupė maldai už velionio „sielos amžinąją ramybę“. Jis prisiminė „prezidento R.Reigano įnašą istoriniams įvykiams, kurie pakeitė milijonų žmonių gyvenimą ypač Europoje“.

Našlei Nensi Reigan pasiųstoje užuojautos telegramoje Jonas Paulius II taip pat su gilia padėka paminėjo „velionio prezidento nesvyruojantį nusistatymą tautos ir laisvės reikalo tarnybai“, kaip ir jo „tvirtą tikėjimą žmogiškosiomis bei dvasinėmis vertybėmis, kurios gali užtikrinti pasauliui taiką, teisingą ir solidarią ateitį“. Šventasis Tėvas meldė R.Reigano „sielai amžinosios ramybės“, o jo šeimai ir visai amerikiečių tautai Dangiškojo Tėvo gailestingosios meilės, paguodos ir stiprybės.

Galima priminti, kad dieną prieš R.Reigano mirtį popiežius Jonas Paulius II audiencijoje Vatikane buvo priėmęs dabartinį JAV prezidentą Džordžą Bušą, kurį sveikindamas priminė, jog kaip tik R.Reigano rūpesčiu prieš 20 metų, 1984–aisiais, buvo užmegzti JAV ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai. Šie santykiai pirmiausia dėka Katalikų Bažnyčiai artimo velionio prezidento pastangų „skatino abipusį supratimą“ įvairiose pasaulinio gyvenimo srityse bei tvirtą bendradarbiavimą.

Šventasis Tėvas žinojo, kad R.Reigano sveikatos būklė pastaruoju metu buvo labai pašlijusi, ir jį ištikimai slaugiusiai žmonai Nensi pasiuntė pastiprinimo ir paguodos laišką. Birželio 11 dieną vykusiose mirusio prezidento R.Reigano valstybinėse laidotuvėse Popiežiui atstovavo jo artimiausias bendradarbis Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas.

Daugelyje JAV katalikų vyskupijų katedrų taip pat tomis dienomis vyko gedulingos pamaldos. Vyskupų konferencijos pirmininkas Belvilio (Ilinojaus valstija) vyskupas Viltonas Gregoris užuojautos laiške išreiškė padėką Dievui už velionio prezidento R.Reigano, „šio didžiojo žmogaus gyvenimą ir liudijimą meilės laisvei, kas taip giliai paveikė visą pasaulį“. Sostinės Vašingtono anglikonų nacionalinėje šventovėje vykusiose valstybinių laidotuvių pagrindinėse pamaldose JAV Katalikų Bažnyčiai atstovavęs Vašingtono arkivyskupas kardinolas Teodoras Makarikas prieš tai katalikų katedroje aukotose gedulingose šv.Mišiose nurodė, kad R.Reiganas „suvaidino didžiulį vaidmenį mūsų istorijoje“, ypač „nešant laisvę milijonams žmonių, buvusiems už komunizmo geležinės uždangos“.

Jis taip pat pažymėjo, kad R.Reiganas tapo Jungtinių Valstijų prezidentu nelengvu išbandymų laikotarpiu pačiai amerikiečių tautai, kad šaltasis karas ir komunizmo ekspansija pasaulyje (Nikaragva, Angola, Afganistanas) buvo pačiame įkarštyje. Tačiau R.Reiganas savo išmintingu ir tvirtu vadovavimu grąžino amerikiečių tautai „pasitikėjimą savimi ir pažangos siekimo“ vertybę. Velionio prezidento gimtojoje Kalifornijoje pagrindinėms gedulingoms pamaldoms vadovavęs Los Andželo arkivyskupas kardinolas Rodžeris Mehonis užuojautos žodyje taip pat nurodė į R.Reigano iš Dievo gautas „išminties, drąsos, stiprybės dovanas“, kas leido jam gerai suvokti susidariusią padėti pasaulyje ir ryžtingai siekti pavergtų tautų išvadavimo.

„Jis buvo tikėjimo vyras ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad Kūrėjas apdovanojo žmones, o ne valdžia orumu ir lygybe, - pabrėžė kardinolas R.Mehonis. – Prezidentas R.Reiganas gėrėjosi popiežiumi Jonu Pauliumi II dėl jo nesvyruojančio kiekvieno žmogaus orumo palaikymo, ir šie du pasaulio lyderiai buvo tikraisiais Dievo įrankiais padedant sugriauti komunizmą po jo paties apgavikiškais pažadais“. Šią dviejų vadovų partnerystę, kartais vadintą „šventuoju aljansu“, nukreiptu prieš komunizmą, teigia savo pastebėjimuose ir kiti Bažnyčios hierarchai, taip pat pabrėždami ir Apvaizdos įsikišimą.

Sėkminga partnerystė ir bendradarbiavimas su Apvaizda

Nurodydamas į tuometį prezidento R.Reigano, Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Tečer ir popiežiaus Jono Pauliaus II nuostatų bendrumą dėl totalitarinio komunizmo įveikimo reikšmės didžiausios Australijos katalikų diecezijos Sidnėjaus arkivyskupas kardinolas Džordžas Pelas savo komentare birželio viduryje rašė, kad Apvaizdos įsikišimas buvo svarbus, nes daugelis kitų politikų Vakaruose tuo metu manė, jog kova prieš komunizmą yra beprasmiška. Nereikėtų užmiršti, kad daugelis vadinamųjų ekspertų, kurie dabar beveik vienu balsu teigia, jog komunizmo žlugimas „buvo neišvengiamas“, dar ne taip seniai netgi laisvajame pasaulyje bijojo apie tai ir prasitarti. Didžiulio Sovietų Sąjungos branduolinio ginklo potencialo akivaizdoje jie stengėsi nutylėti komunistų žmogaus teisių pažeidimus, karinę ekspansiją, tikinčiųjų persekiojimą ir vergijos lagerių tinklą, kaip dabar yra dažnai nutylima panaši padėtis komunistų valdomoje Kinijoje.

Daugelis dabar svarsto, kokia buvo svarbiausia figūra komunizmo įveikime: R.Reiganas, popiežius Jonas Paulius II, M.Tečer ar net paskutinis sovietų lyderis M.Gorbačiovas su jo būdingu naivumu dėl „sistemos“ reformos galimybių bei Lenkijos profsąjungų lyderis L.Valensa, pakėlęs darbininkus į prieštaringą kovą su „proletariato diktatūra“. Visi šie asmenys tame nepaprastame „aljanse“ suvaidino savo svarbų vaidmenį parklupdant „blogio imperiją“, tačiau jų bendrumas „nebuvo atsitiktinis, bet Apvaizdos nulemtas“, pastebi kardinolas Dž.Pelas.

JAV katalikų savaitraštis „The National Catholic Register“ savo redakciniame straipsnyje, skirtame prezidento R.Reigano atminimui, taip pat pabrėžia jo ir popiežiaus Jono Pauliaus II sėkmingą partnerystę, kuri iš esmės buvo „kiekvieno jų bendradarbiavimas su Apvaizda“. Būtent dėl šio pasitikėjimo Dievu abu savo svajonėse pranašiškai nujautė, - ko daugelis kitų nedrįso net pagalvoti, - jog „galingoji“ Sovietų Sąjunga gali būti išardyta „principų galia“, be karinės jėgos naudojimo. Taip buvo ir dėl to, kad R.Reiganą ir Joną Paulių II tarpusavyje vienijo kokybiškai naujas pasaulio lyderių pašaukimo supratimas. Jie buvo ne tik žmonės, užimantys svarbiausius postus savosios veiklos srityje, bet taip pat savotiški „generolai“ teisingumo ir gėrio pusėje per didįjį ideologijų mūšį, kuris ženklino praėjusį XX amžių.

Niujorko dienraštis „The Wall Street Journal“ savo birželio 7-osios redakciniame straipsnyje, pavadintame „Kaip R.Reiganas, M.Tečer ir Jonas Paulius II laimėjo šaltąjį karą“, be kita ko, primena velionio prezidento garsiąją kalbą, pasakytą Didžiosios Britanijos parlamente lygiai prieš 22 metus, 1982-ųjų birželio 7 dieną. „Sovietų Sąjunga, paneigdama savo piliečių žmogiškąją laisvę ir orumą, eina prieš istorijos eigą, - kalbėjo tuomet R.Reiganas. - Tuo tarpu natūralus žmonių ir tautų laisvės ir demokratijos troškimas paliks marksizmą-leninizmą istorijos šiukšlių krūvoje“. Laikraštis atkreipia dėmesį, kad šią savo kalbą prezidentas pasakė kitą dieną po Vatikane vykusio jo privataus susitikimo su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Iš viso R.Reiganas ir dabartinis Popiežius yra susitikę keturis kartus: 1982 metais Vatikane, 1984-aisiais Aliaskoje (tuo metu R.Reiganas grįžo į JAV iš vizito į Kiniją, o Jonas Paulius II buvo pakeliui į Pietų Korėją) ir du kartus 1987 metais – Vatikane ir Majamyje, Floridoje, kai Šventasis Tėvas buvo atvykęs su apaštaliniu vizitu į Jungtines Valstijas. Kai 1981 metų pabaigoje Lenkijos komunistinis režimas įvedė šalyje karo padėtį, buvo suimti opozicinio „Solidarumo“ judėjimo lyderiai, Jono Pauliaus II ir R.Reigano bendravimas telefonu ir laiškais labai pagyvėjo.

Laisvojo pasaulio pergalę nulėmė moralinis pranašumas

Viename interviu JAV katalikų žurnalui „Catholic World Report“ buvęs artimas velionio prezidento padėjėjas Viljamas Klarkas (R.Reigano administracijoje jis dirbo patarėju nacionaliniam saugumui, vėliau vidaus reikalų ministru) priminė, kad 1981 metais, kai R.Reiganas tapo Baltųjų rūmų šeimininku, Lenkijos problema buvo tapusi tarptautinės politikos centru. Šioje vienoje didžiausių ir svarbiausių Varšuvos pakto narių sovietinio tipo komunizmas patyrė vis didesnius sunkumus dėl augančios opozicinio „Solidarumo“ sąjūdžio įtakos. Lankydamasis savo tėvynėje Lenkijoje ir susitikdamas su milijoninėmis žmonių miniomis, popiežius Jonas Paulius II skatino ne tik moralinį ir dvasinį atgimimą, bet ir politinės laisvės siekį.

Tuo metu dėl „natūralios interesų konvergencijos“ per neformalius diplomatinius kanalus Vatikanas ir Vašingtonas keitėsi informacija apie padėtį Lenkijoje ir kitose Rytų Europos šalyse. Jeigu prezidentas R.Reiganas stiprino karinį spaudimą Sovietų Sąjungai išdėstant Vakarų Europoje vidutinio nuotolio ir sparnuotąsias raketas, tai popiežius Jonas Paulius II ragino Maskvą gerbti atgimstančių sovietinio bloko tautų teises, ypač religinio gyvenimo laisvę, kuris tapo pagrindiniu varikliu jų išsivadavimo kelyje.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Lenkijoje susidarius krizinei situacijai, Vašingtonas ir Vatikanas bendradarbiavo „darydami stiprų diplomatinį spaudimą Sovietų Sąjungai, siekiant įtikinti Kremliaus lyderius, kad jie susilaikytų nuo karinės invazijos – ką Sovietų Sąjunga buvo padariusi anksčiau, kad užgniaužtų laisvės sąjūdžius Vengrijoje 1956 metais ir Čekoslovakijoje 1968 metais“, paaiškino V.Klarkas. Jis patvirtino, kad nors formalaus „politinio aljanso prieš komunizmą“ ir nebuvo, tačiau bendradarbiavimas vyko, ir jis buvo sėkmingas: „Afganistane sovietai prarado savo veidą, o Lenkijoje jie prarado savo imperiją“.

Vykusios kovos prieš komunistinį totalitarizmą kontekste pažymėtinas tas bendrumas tarp R.Reigano ir popiežiaus Jono Pauliaus II, kad jie abu vadovavosi ne tiek geopolitikos, kiek moralės – gėrio ir blogio – kategorijomis. Jeigu Popiežiaus, kaip Katalikų Bažnyčios ganytojo, atveju tai visiškai suprantama, tai R.Reigano moralinės atsakomybės prioriteto iškėlimas buvo naujas aspektas XX a. pabaigos tarptautinėje politikoje. Knygos „Dievas ir Ronaldas Reiganas“ autorius Polas Kengoras viename interviu pabrėžė, kad „būtent sovietinio komunizmo bedieviškumas, ateizmas kėlė didžiausią neapykantą tai sistemai“.

1983-iuosius skelbdamas Biblijos metais Jungtinėse Valstijose, prezidentas R.Reiganas savo kalboje per Nacionalinius maldos pusryčius Baltuosiuose rūmuose (1983 m. vasario 3 d.) nurodė: „Kas yra nuostabiausia šiandienos pasaulyje, tai krikščionybės atgimimas Sovietų Sąjungoje, rodantis, jog 60 metų pastangos „išplauti smegenis“ Rusijos žmonėms, kad jie priimtų materializmą, patyrė visišką fiasko“. Galima bandyti užgniaužti religinę laisvę, uždaryti bažnyčias, konfiskuoti Biblijas, suimti ir represuoti dvasininkus, bet „niekada negalima sunaikinti žmonių meilės Dievui ir laisvei, kuri uždega jų širdis“. Būtent čia R.Reiganas matė savo ir Jungtinių Valstijų, kaip galingiausios valstybės, politinę atsakomybę pasauliui.

„Nors Amerikos karinė galia yra svarbi, tačiau norėčiau pabrėžti, kad dabartinėje kovoje, kuri vyksta pasaulyje, viską nulemia ne raketos ir bombos, - kalbėjo R.Reiganas savo garsiojoje 1983 m. kovo 8 d. kalboje apie pasipriešinimą „blogio imperijai“. Reali krizė, kuri iškilusi mūsų akivaizdoje, yra dvasinė, jos ištakose yra išbandymas tikėjimui ir moralinei valiai“.

Taip tik moralinis pranašumas, ištikimybė vertybėms ir tikėjimas sąlygojo JAV vadovaujamo laisvojo pasaulio pergalę prieš totalitarinį komunizmą XX a. pabaigoje, o kartu yra prasmingas iššūkis XXI amžiui.

Kaip R.Reiganas, taip ir popiežius Jonas Paulius II tame mato didžiulę atsakomybę Jungtinėms Valstijoms, kaip galingiausiai ir įtakingiausiai planetos valstybei. „Būdamas asmeniškai dėkingas už tai, ką Amerika padarė pasauliui tamsiausiomis XX amžiaus dienomis, norėčiau paklausti: ar Amerika ir toliau įkvėps žmones kurti tikrai geresnį pasaulį, pasaulį, kuriame laisvė yra skirta tiesai ir gėriui?“ – klausė Šventasis Tėvas savo kalboje Vašingtone 2000 metais dalyvaudamas Baltųjų rūmų Nacionaliniuose maldos pusryčiuose. Tai svarbus klausimas, nes dabartinis laisvės supratimas yra tiek suabsoliutintas ir atsietas nuo atsakomybės, kad kelia susinaikinimo grėsmę demokratijai.

© 2004 "XXI amžius"