Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Dalijanti gyvenimo džiaugsmą

Rūta JONUŠKIENĖ

Irena Eisėnienė prie savo rankdarbių Autorės nuotrauka

„Niekada nebūnu nelaiminga, tik kartais turiu per daug pinigų. Jei sumokėjusi mokesčius ir nusipirkusi visus reikalingus vaistus piniginėje dar turiu šimtą dvidešimt litų, visada ilgai galvoju, kur aš juos išleisiu“, – sako Utenoje, Smėlio gatvėje, gyvenanti Irena Eisėnienė. Neseniai A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Smėlio filiale atidaryta šios moters rankdarbių paroda, pavadinta „Romantiška puošmena“.

Viso gyvenimo mezginiais nuklotų gatvę

„Irena – nuolatinė bibliotekos skaitytoja. Ir ne tik skaitytoja. Ji moka džiaugtis gyvenimu ir tuo džiaugsmu dalijasi su kitais – per trapų gėlės ar dekoratyvinio augalėlio ūgliuką, per spalvingas servetėles, per paprastą betarpišką bendravimą, – apie Ireną Eisėnienę kalbėjo Smėlio filialo vyr. bibliotekininkės Birutė Maniušienė ir Dalia Skirienė. – Savo rankdarbius mūsų bibliotekoje moteris eksponavo pati. Ir viską taip įdomiai ir originaliai sugalvojo. Rodos, paprasta, bet romantiška, savita, spalvinga ir jaukiai šilta...“

Gatvėje iš praeivių būrio Irena išsiskiria elegantiškumu – visada kukli, bet pasipuošusi pačios nerta skrybėlaite ar palaidinuke, sugalvojusi kokią nors paprastą, bet mielą drabužio puošmenos detalę, visada spinduliuojanti šypsena...

„Anksčiau mėgau megzti virbalais. Jei vieną prie kito sudėčiau visus mezginius, ko gero, visa Utenos pagrindinė J. Basanavičiaus gatvė būtų klote nuklota megztiniais, palaidinėmis, suknelėmis, pirštinėmis ir kojinėmis. Megzti išmokau dar gyvendama Druskininkuose. Dažnai darbo reikalais važinėdavau į Vilnių. Būdavo, kol nuvažiuoju į Vilnių, numezgu vieną vaikiškos suknelės dalį, kai grįžtu – kitą. Pažįstamos stebėdavosi manimi, – prisimena I.Eisėnienė. – O vąšeliu neriu ypatingai, nes šio darbo mokiausi, kai rankos pirštas buvo sulaužytas. Iki šiol neriu vieną pirštą atkišusi į priekį...“

Su daina linksmiau gyventi

Moters gyvenimas nebuvo lengvas, bet ji visada mokėjo įveikti sunkumus ir šypsotis. Beveik niekas nematė jos ašarų, negirdėjo skundžiantis nemiegotomis naktimis. Gyvendama Utenoje ir dirbdama „Utenos gėrimuose“, dainavo Eleonoros Panavienės vadovaujamame folkloriniame ansamblyje. „Dainos mus taip suartino, kad tapome artimesni už gimines. Ir dabar dar padainuojame, kai buvusi mūsų vadovė pakviečia ar prisimena žmonės“, – sako Irena.

Prieš pat savo šešiasdešimtmečio jubiliejų moteris išmoko plaukti. Su sveiką gyvenseną pasirinkusiomis uteniškėmis Irena kasryt eidavo maudytis į Klovinių ežerą, matydavo rytmečių spalvas tekančios saulės šviesoje, jausdavo nuo šalto vandens kaistantį kūną, kaskart prisipildantį gyvybės ir gyvenimo džiaugsmo.

Bendraukime, kol esame kartu

„Jau ir paskutinė mano gyvenimo vakarienė buvo, – atviraudama juokauja I.Eisėnienė. – Į savo šešiasdešimtmečio jubiliejų susikviečiau daugybę draugų ir giminių. Tai buvo tikra šventė. Aš kalbėjau daug ir ilgai, išsakiau viską, ką turėjau širdyje, nes dažnai nerandam laiko pabūti ir pasikalbėti su artimais žmonėmis. Taip ir susitarėm – kai manęs nebebus, tegu kalba jie, o kol esu, tegu pasiklauso manęs, pabūna su manimi, pasilinksmina, padainuoja, paragauja mano mėgstamų valgių... Kas iš to, kad prie mirusiojo karsto susirenka pulkai žmonių, jeigu jie neturėjo laiko pabendrauti ar pabūti kartu, kol žmogus buvo gyvas...“

Draugus pradžiugina rankdarbiais

Buvo dienų, kai Irena sunkiai sirgo, gulėjo ligoninėje, vaikščiojo pasiramsčiuodama lazdele. „Po ligos nėrimas vąšeliu man buvo tarsi išsigelbėjimas, – pasakoja moteris. – Esu skrupulinga. Neišmetu siūlų galiukų, net iš pusantro metro siūlo neriu servetėlę. Man patinka spalvų žaismas, nemėgstu monotonijos. Ir darbų iš anksto neplanuoju. Gal todėl ir nėra dviejų vienodų nei skrybėlaičių, nei staltiesėlių, nei paveikslėlių. Su vaikaite Kotryna skaitėme pasaką apie Merę Popins – nunėriau paveikslėlį su šia heroje, vaikaitei Brigitai labai patinka žirgai – jai dovanojau savo darbelį su žirgais. Draugėms gimtadienių proga mėgstu dovanoti savo rankdarbius, dažniausiai skrybėlaites. Tik gaila, kad moterys kartais drovisi jas nešioti. O juk taip gražu... Aš namuose turiu daugybę visokiausių spalvų ir formų nertų kepuraičių“.

Kodėl Irena neria ir neria? Pasak jos pačios, be jokio reikalo. Tiesiog toks darbas teikia jai malonumą ir sielos harmoniją. Nerdama ji galvoja apie žmones, kuriuos pradžiugins savo darbais, galvoja apie savo gyvenimą, jo sudėtingumą ir paprastumą. Moteris sako juste juntanti savo nueitų gyvenimo vieškelių grožį. Nesvarbu, kad keliai buvo akmenuoti, bet kiek juose būta išminties, kantrybės, šviesių tikro žmogiško džiaugsmo valandėlių... Ji džiaugiasi, kad savybe matyti gyvenimo grožį ten, kur kiti jo nepastebi, likimas apdovanojo ir jos dukras Lolitą ir Indirą. Viena tapo paveikslus ir iš žolių riša dekoratyvinius kilimėlius, kita puikiai ir originaliai siuva drabužius...

Stiprina Teresės Avilietės malda

Kai būna sunku, I.Eisėnienė atsiverčia Teresės Avilietės „Senstančio žmogaus maldą“, iš kurios semiasi dvasios stiprybės: „Viešpatie, Tu geriau už mane žinai, kad aš kasdien senstu ir vieną dieną būsiu visai sena.

Apsaugok mane nuo pagundos kiekviena proga ką nors pasakyti. Gelbėk mane nuo didėjančios aistros tvarkyti kitų reikalus. Išmokyk mane mąstyti (bet ne spėlioti), mokyk kitam ištiesti ranką (bet ne diktuoti jam). Apsaugok mane nuo plepėjimo apie gausybę smulkmenų ir suteik man polėkio būti sąmoningai. Išmokyk mane nutylėti savo ligas ir negalavimus, kurių vis daugėja, o kiekvienais metais didėja noras apie juos pasakoti. Nedrįstu Tavęs maldauti kantrybės maloniai išklausyti kitų skundus apie ligas, bet išmokyk mane bent kantriai juos iškęsti.

Išmokyk mane to išmintingo suvokimo, kad ir aš galiu klysti. Leisk man likti vertai kitų meilės. Išmokyk mane, Viešpatie, rasti žmonėse netikėtų talentų ir suteik maloningą dovaną parodyti juos kitiems“.

Sau linki sveikatos ir... siūlų

Bibliotekoje, kur eksponuojami Irenos rankdarbiai, moksleivės grožisi nertais krepšeliais, vaikai – spalvotais drugeliais, jaunos merginos – skrybėlaitėmis ar namų šilumą spinduliuojančiomis staltiesėmis ir servetėlėmis. Yra ko pasimokyti – darbštumo ir kantrybės, raštų vingrumo ir gyvenimo džiaugsmo paslapčių...

„Palinkėkit, kad Dievas duotų man sveikatos ir kad siūlai niekada nesibaigtų“, – šypsosi I.Eisėnienė, stovėdama tarp savo nėrinių, į kurių paprastus raštus sudėti viso jos gyvenimo išminties ir šviesos perlai. Tegu taip ir būna – tegu nesibaigia lino siūlas kamuolyje, o gyvenimo siūlas – Dievo rankose...

Utena

© 2004 "XXI amžius"