Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Raudonasis tvanas

Petras KATINAS

Jauniaus Augustino piešinys

Neokomunistai, pasivadinę social-demokratais, paksininkai, K.Prunskienės, J.Veselkos, V.Šustausko populistai – nuolatiniai R.Grinevičiūtės „Koridos“ ar „TTT“ laidų kviestiniai apmokami „svečiai“, pasigriebė Maskvos mylėtojo R.Pakso ir jo patarėjų išsigalvotą Lietuvos žmonių skirstymą į „elitą“ ir „runkelius“. Kitaip tariant, perfrazavo stalinistinę nuostatą apie kraugerius išnaudotojus ir jų skriaudžiamą liaudį. Nesvarbu, kad tie, kurie išsigalvojo elito ir liaudies nesutaikomumą, patys yra visko pertekę ir savo turtus susikrovė tų pačių „runkelių“ sąskaita. Čia pirmiausia reikėtų paminėti buvusį Vilniaus universiteto rektorių, paksininkų partijos ideologą, dabar tapusį Europarlamento deputatu, R.Pavilionį ir jo žmoną Mariją Aušrinę. Tai jie pusvelčiui privatizavo didžiulį butą Vilniaus universiteto komplekse sostinės senamiestyje. Kitas Kauno aukštosios mokyklos rektorius ir keli profesoriai, spjovę į viską, pasistatė sau prabangius namus Botanikos sodo teritorijoje. Štai tamstoms ir tautos vedliai inteligentai, kurie privalo būti pavyzdžiu kitiems, mokyti jaunąją kartą, skiepyti jai tėvynės meilę, pagaliau elementarų padorumą. Deja, to šiandien nematome. Pažvelgus iš esmės, nėra jokio „elito“ ar „liaudies“. Tikroji takoskyra, kaip pažymėjo politologas Vytautas Radžvilas, eina per protus ir širdis, tai yra takoskyra tarp patriotiškai ir pilietiškai mąstančių Lietuvos žmonių ir tų, kurie visiškai abejingi valstybės ateičiai ar net savo veiksmais ir poelgiais tą ateitį griauna. Tai tokie, pasak vieno publicisto, „mutantinės“ ideologijos ir „agurkinės dvasios“ žmonės susispietė apie R.Paksą, K.Prunskienę, V.Uspaskich, pagaliau ir socialdemokratus. Kalbant apie pastaruosius, labai keista girdėti jų vadų samprotavimus, kad jie širdyje visada buvo socialdemokratai. Tačiau juk niekas kitas, o komunistai, dabar jais pasivadinę, visą laiką laikė socialdemokratus savo priešais ir grūdo juos į lagerius lygiai taip pat, kaip ir „buržuazinius nacionalistus“.

Kai kurie tokių veikėjų, kaip Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius, gudriai išsireklamavęs Lietuvos Katalikų mokslų akademijos akademikas, vėliau netgi imęsis vadovauti euroatlantinės integracijos komitetui, dabar tūpčioja apie K.Prunskienę, šlovina jos nebūtas dorybes ir nuopelnus Lietuvai. Nors jokių nuopelnų nebuvo nė per nago juodymą. Koktu buvo klausytis, kai rektorius profesorius suniekino Kovo 11-osios Akto signatarę Zitą Sličytę, kuri atskleidė K.Prunskienės „gerus darbus“ jai būnant pirmąja atkurtos nepriklausomos Lietuvos Premjere. Jos kolaboravimas su komunistine valdžia išryškėjo dar Sąjūdžio laikais, kai, nepaisydama Sąjūdžio sprendimo nedalyvauti jokiose kolaborantinės komunistinės LSSR valdžios struktūrose, ji bemat sutiko tapti LSSR ministrų tarybos pirmininko aršaus kolaboranto A.Sakalausko pavaduotoja. Tačiau tegul kalba faktai. Štai ištraukos iš Lietuvos KGB padalinio pirmininko pavaduotojo S.Caplino raporto viršininkui Maskvoje SSRS KGB pirmininko pavaduotojui generolui L.Šebaršinui. Raportas pavadintas: „Apie buvusią Lietuvos Respublikos premjerę K.Prunskienę“. Jame aprašoma, kaip ši dama už KGB agento ir šnipo A.Klimaičio („Kliugerio“) pinigus ir jo lydima lakstė po Vokietijos miestus, vyko į Briuselį. Štai ką rašė S.Caplinas: „Kliugeriui rekomendavus, K.Prunskienė, kalbėdama spaudos konferencijoje Briuselyje ir pokalbiuose su Europarlamento parlamentarais, kelis kartus prisiminė savo susitikimą su M.Gorbačiovu ir N.Ryžkovu, kuriame buvo svarstoma galimybė Lietuvai gauti specialų statusą SSRS sudėtyje. Ji tokią galimybę priėmė palankiai. K.Prunskienė taip pat pasmerkė V.Landsbergio nekonstruktyvią poziciją, kuris griežtai atsisakė sovietų vadovybės pasiūlymų. K.Prunskienė susitikime su Danijos užsienio reikalų ministru Eleman Jensenu Briuselyje metu pranešė apie ketinimą organizuoti Lietuvos parlamente opozicinę V.Landsbergiui grupuotę, o jos pagrindu ateityje sukuriant politinę partiją. K.Prunskienė buvo labai susirūpinusi Islandijos Altingo sprendimu pripažinti Lietuvą…

Ilgai bendraudamas su K.Prunskiene Kliugeris daug kalbėjosi su ja apie Lietuvos ateitį ir pabrėžė, kad visos sveikos politinės jėgos turi susivienyti prieš V.Landsbergio diktatūrą. Kartu su ja Vokietijoje buvęs K.Prunskienės brolis R.Stankevičius grįžo į Lietuvą su Kliugerio parašytu manifesto projektu dėl naujos politinės grupuotės sukūrimo. (…) Tokiu būdu Kliugeris yra K.Prunskienės programos kūrėjas ir bendraautoris, nuo pat pradžių su ja politiškai glaudžiai susijęs. K.Prunskienė taip pat išsakė savo požiūrį į Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių perspektyvas. Ji supranta, kad dabartinėmis sąlygomis Lietuvos Respublikos nepriklausomybė nereali. Ją visai patenkintų Lietuvos bendradarbiavimo su SSRS variantas, kuris, kaip buvo pažymėta anksčiau, buvo svarstomas su drg. M.Gorbačiovu ir drg.N.Ryžkovu. (Sienos, muitinės, gynyba, pagrindinės užsienio politikos nustatymas lieka Centrui, o glaudus Lietuvos ir SSRS ekonominis ryšys atitenka Lietuvai.) K.Prunskienė psichologiškai pasirengusi ir kietesnėms Maskvos sąlygoms šiuo klausimu. Todėl anksčiau išvardytomis sąlygomis K.Prunskienė, pradėjusi vadovauti legaliai parlamentinei opozicijai naujai išrinktame parlamente, galėtų konstruktyviai koegzistuoti su buvusia LKP, socialdemokratais ir kitomis kairiosiomis jėgomis, politiškai vadovauti Lietuvai.

Pokalbiuose su K.Prunskiene Kliugeris svarstė galimus opozicijos atėjimo į valdžią būdus. Pirmas variantas. Nutrūkus ūkiniams ryšiams su SSRS, ekonominė situacija respublikoje toliau blogėja, kainos auga, gyvenimo sąlygos smunka, sustoja kai kurios įmonės, prasideda streikai, piketai. Opozicija pareikalauja vyriausybės atsistatydinimo ir tą pasiekia. Kairiųjų jėgų koalicija, vadovaujama K.Prunskienės, eitų į rinkimus su Lietuvos išgelbėjimo, darbo žmonių gyvenimo sąlygų pagerinimo, atkuriant gyvybiškai svarbius ekonominius ir politinius ryšius su SSRS, šūkiais. Nugalėjusi rinkimuose opozicija formuoja vyriausybę, pradeda derybas ir pasirašo su Sovietų Sąjunga sutartį, patenkinančią abi puses“. („Iš naujosios Lietuvos istorijos. (Dokumentų rinkinys)“. Kaunas. 1995)

Taigi KGB veikėjų raportai aiškiai rodo, ką jie planavo daryti Lietuvoje su K.Prunskienės pagalba. Todėl ne veltui po dvylikos metų K.Prunskienė vykdo lygiai tokią pat politiką, vadovaujama gal ne Kliugerio, bet iš to paties Centro. Ir šūkiai tokie patys. Už tokį nuveiktą darbą S.Caplinas rašo dar vieną raštą generolui L.Šebaršinui, rekomenduodamas apdovanoti A.Klimaitį („Kliugerį) trijų tūkstančių Vokietijos markių premija iš SSRS KGB GPU sąskaitos. „Turėdami omenyje, kad šaltinio („Kliugerio“) žvalgybinė veikla Europarlamente, Vakarų politiniuose sluoksniuose ir tarp Lietuvos opozicijos narių yra svarbi mūsų tarnybai, kad dalį savo lėšų jis išleidžia organizuodamas mums naudingus Lietuvos veikėjų vizitus į Vakarus“, – rašė S.Caplinas.

KGB veikėjų S.Caplino, Lietuvos KGB padalinio 1-ojo skyriaus viršininko pulkininko A.Karinausko pranešimuose Maskvos viršininkams K.Prunskienės pavardė minima pirmoje vietoje. Dargi dažniau nei A.Brazausko, A.Sakalausko, A.Juozaičio ir kitų veikėjų. Tai rodo, kad KGB dėjo ir, aišku, tebededa daug vilčių į „Šatriją“. Dabar obuolys prinoko ir belieka tik jį nuskinti.

Negi viso to nežino visuomenės veikėju save vadinantis Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius prof. A.Gaižutis, tapęs pagrindiniu K.Prunskienės agitatoriumi? Žino puikiausiai. Todėl nereikia stebėtis, kad iš šios mokslo įstaigos išeina pedagogai, neturintys jokio supratimo nei apie tėvynės meilę, nei apie pilietiškumą.

Šią įstaigą baigę pedagogai taip pat visiškai nemąsto, ar nenori mąstyti K.Prunskienės kasamos duobės Lietuvai. Ir ją kasa, deja, ne ji viena. „Šatrijos“ broliavimasis su R.Paksu, oligarchu V.Uspaskich ir pačiais aršiausiais visokiais vardais pasivadinusiais komunistais, nesidrovint patraukti į savo pusę atmintį praradusius piliečius, pernelyg akivaizdus. Jeigu pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais K.Prunskienė vykdė Caplino, Karinausko, Kliugerio ir jų šeimininkų Maskvoje instrukcijas, tai dabar pasikeitė tik asmenys. Bet šeimininkai liko. Kaip ir vykdytojai. Prisiminkime ne taip seną pompastišką Rusijos ambasadoje surengtą priėmimą Vilniuje viešėjusio KGB žvalgybos tūzo J.Primakovo, A.Čiubaiso, A.Volskio garbei. Garbės viešnia, apsirengusi ta proga raudonos spalvos kostiumėliu, puolė į glėbį J.Primakovui ir vos nealpo iš laimės. Tai, žinoma, tiktai detalė, bet daug ką sakanti.

Beje, K. Prunskienė visose savo kalbose ir reklaminiuose plakatuose niekada nepamiršta paminėti esanti didžiausia Lietuvos ekonomistė ir profesorė. Tačiau ta profesorė niekingai keliaklupsčiauja prieš aštuonias klases baigusį atklydėlį iš Archangelsko gubernijos „variagą“ (anot apžvalgininko R.Valatkos), kabinantį vermišelius ant Lietuvos žmonių ausų. Galima priminti, kad mažaraštis V.Uspaskich bandė tapti mokslų daktaru, ir jeigu ne kelių Kauno technologijos universitetą profesorių raštas švietimo ministrui, V.Uspaskich jau būtų buvęs habilituotas daktaras. Kaip ir kitas mokslinčius R.Pakso šeimininkas J.Borisovas, žudęs Afganistano kišlakų žmones, be keiksmažodžio nesugebantis pasakyti nė vieno sakinio, dabar besigiriantis turįs dviejų Rusijos universitetų diplomus ir net esąs psichologijos daktaras.

Baisiausia, kad, po pirmojo rinkimų rato renkant Prezidentą ir Europarlamentą, paaiškėjo, jog didelę visuomenės dalį apėmęs plebėjiškas politinis infantilizmas. Todėl po 64-erių metų, be jokių sovietinių tankų ir raudonarmiečių gaujų, vėl susilaukėme naujojo Dekanozovo, kuris diktuoja sąlygas ir skiria Lietuvos Prezidentą. Dargi tyčiojosi iš kadenciją baigusio prezidento V.Adamkaus, priversdamas jį laukti kone pusvalandį, kol rusų oligarchas teiksis jį pakviesti prie raudona staltiese užtiesto „derybų“ stalo.

© 2004 "XXI amžius"